Kol kas atrodo, kad vidaus saugumo pajėgos išlieka pavaldžios paskutiniam Europos diktatoriui, tačiau viską nulemti gali Baltarusijos kariuomenė, dėl kurios lojalumo Aliaksandrui Lukašenkai kyla daug abejonių.
Kaip laidoje „Delfi11“ teigė Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorė doc. dr. Margarita Šešelgytė, kontrolė A. Lukašenkos rankose yra tol, kol jį vis dar remia saugumo tarnybos. Kita vertus, yra nemažai signalų, rodančių, kad kariuomenė lojali ne Baltarusijos diktatoriui, o Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
„Visuomenės judėjimas yra labai svarbi sąlyga režimui nuversti, bet nepakankama. Tam, kad būtų įgyvendinta antra sąlyga, reikia saugumo tarnybų perėjimo į visuomenės pusę. Saugumo tarnybos Baltarusijoje irgi yra įvairios – vienos labiau skirtos vidaus saugumui palaikyti ir jos yra daugiau ar mažiau lojalios Lukašenkai. Tai, ko gero, ta kontrolė vis dar kaip ir išlieka, nors matėme vaizdų, kaip policininkai nusiima kepures, plėšo uniformas, meta į šiukšlių dėžes.
Ir yra saugumo pajėgos išorinėms grėsmėms valdyti, tai – kariuomenė. Dėl kariuomenės kyla daugiau klaustukų, nes panašu, kad karinės pajėgos lojalios ne pačiam Lukašenkai, o kaimynui Vladimirui Putinui. Jos labiau susijusios su Rusijos karinėmis pajėgomis ir netgi buvo pasigirdę gandų, kad nuo įvykių pradžios Baltarusijos generalinis štabas buvo sustiprintas karininkų iš Rusijos, kurie jiems ir padeda kontroliuoti situaciją. Tokiu atveju galima sakyti, kad kontrolė yra jau ne Lukašenkos, o Putino rankose. Apskritai žvelgiant į Baltarusiją Putinas, ko gero, yra ta tokia esminė figūra, kuri ir gali nulemti, kas toliau bus su Lukašenka“, – įžvalgomis dalijosi M. Šešelgytė.
Smogikai suinteresuoti remti diktatūrą
Pasak atsargos majoro Dariaus Antanaičio, mažai vilčių, jog į naujų rinkimų ir politinių kalinių išlaisvinimo siekiančios visuomenės pusę pereis OMON smogikai. Jo teigimu, šio brutaliu smurtu pasižyminčio dalinio lojalumą rodo ir Aliaksandro Lukašenkos pasirodymas su OMON apranga bei automatu.
„Lukašenka išbėgęs prieš savo OMON karius apsirengęs juodai su automatu „Kalašnikov“ lyg koks Venesuelos prezidentas ar diktatorius dėkojo būtent OMON kariams. Ką tai reiškia? Visų pirma, saugumą kontroliuoja jo sūnus, tai yra jam lojalūs žmonės. Taip pat aišku, kad vidaus reikalų kariai arba, sakykime, smogikai (šiuo atveju aš negaliu sakyti, kad tai yra kariai, nes kariai turi tam tikrą veiksmų kodeksą) žlugus Lukašenkai bus teisiami, greičiausiai nesulauks jokio pasigailėjimo. Todėl jiems irgi yra poreikis priešintis ir remti Lukašenką“, – aiškino atsargos karys.
Komentuodamas žiaurų vidaus pajėgų smurtą, patyčias prieš protestuotojus ir vykdomus nusikaltimus žmogiškumui, D. Antanaitis teigė, jog būtent tokia ir yra šio padalinio paskirtis Baltarusijoje.
„Visų pirma reikia atskirti normalių, vakarietiškos civilizacijos šalių riaušių malšinimo padalinius nuo būtent autokratinių valstybių represinių padalinių. Vakarų civilizacijoje priešriaušiniai daliniai skirti tiesiog miniai kontroliuoti, žiūrėti, kad visi taikūs protestai taikiai vyktų ir baigtųsi, jeigu yra kokių nors problemų, tai jas numalšinti arba eliminuoti taikiu būdu, bet leisti žmonėms protestuoti. Jeigu mes žiūrime į autoritarinius padalinius, kurie skirti demonstracijoms vaikyti, jų pagrindinė esmė yra įbauginti – kad žmonės bijotų išeiti į lauką, bijotų būti suimti, kad praeitų ar tyliai prabėgtų nuleidę akis ir taip toliau. Tas įbauginimas yra esminis, kalbant apie diktatoriaus režimą“, – pabrėžė gynybos ekspertas ir pridūrė, kad OMON pareigūnai visą laiką ruošiami tam, kad galėtų panaudoti žvėrišką jėgą prieš savo piliečius.
OMON struktūrą palygino su mafija
Anot gynybos eksperto, šiems smogikams Baltarusijoje yra suteiktos išskirtinės teisės ir jie jaučiasi tarsi aukštesnė kasta, o tai gali būti dar viena priežastis, kodėl greičiausiai nebus linkę atsukti diktatoriui nugaros.
„Jiems mokami dideli atlyginimai, jie turi tam tikras privilegijas ir nenori jų prarasti, todėl dėl to kovos. Ne dėl diktatoriaus, ne dėl tautos ar valstybės, o dėl savo privilegijų, nes jie yra aukščiau už kitus, jiems leidžiama daužyti, kankinti žmones. Jie turi visišką laisvę daryti, ką nori, jeigu gali pasiteisinti, kad atliko pareigą, sustabdė kažkokius mitinius teroristus“, – kalbėjo D. Antanaitis.
Jis skeptiškai vertino ir svarstymus, kad galbūt į šią struktūrą pakliuvę žmonės paveikiami psichologiškai, kankinami ar jiems patiems grasinama. Anot D. Antanaičio, greičiausiai į organizaciją asmenys atrenkami vadovaujantis keliais kriterijais, vienas jų – koks žiaurus jis gali būti.
„Noriu priminti eksperimentą, kuris, rodos, buvo atliktas Vokietijoje, kai vieni vaidino kalinius, kiti – prižiūrėtojus. Paskui tie prižiūrėtojai, nors jie juos tik vaidino, iš tikrųjų pradėjo žiauriai elgtis su kaliniais, kurie irgi tik vaidino. Aš manau, kad tai – psichologinis momentas, kai žmogui duodi visišką valdžią ir žinai, kad jis yra psichopatas ir tą valdžią išnaudos maksimaliai.
Manau, atranka ten, be abejo, yra, nes normaliam žmogui tarnauti tokioje organizacijoje būtų keista, kai tu bet ką gali daryti – rauti dantis, prievartauti kitų akivaizdoje ir vyrus, ir moteris. Čia jau labai blogai su psichika. Todėl, manau, visų pirma, atranka ten yra psichologinė, antra, lojalumas, o, trečia, jie visi kažkaip pririšti – jeigu tu mane išduodi, aš turiu kompromato prieš tave (...). Išeina tokia nusikalstama organizacija, grynai mafijos struktūra, ir jie stovi vienas už kitą, nes jeigu sudegs vienas, tai sudegins visus“, – laidoje kalbėjo pašnekovas.
Lukašenkos veiksmai rodo, kad padėtį kontroliuoja ne jis
Vis dėlto, anot gynybos eksperto, visai kitokia situacija gali būti su Baltarusijos kariuomene. Kaip pastebėjo D. Antanaitis, jos didžiąją dalį vis dar sudaro šauktiniai, tad visai realu, kad būtent šioje grandyje galėtų kilti bruzdėjimas.
„Baltarusija iki šiol naudoja šauktinių sistemą. Tai reiškia, kad tie vaikinai, kurie ką tik pakilo nuo mokyklos suolo, eina tarnauti į Baltarusijos kariuomenę. Ką jie mato per televiziją, ką jie kalba su savo tėvais, draugais, giminaičiais telefonu, kad jie yra daužomi, prievartaujami ir kankinami. Natūralu, kad paprastas žmogiškasis nepasitenkinimas ar protestas kyla ar bent jau turėtų kilti tarp šauktinių“, – prognozavo D. Antanaitis.
Tiesa, jis sutiko, jog net ir su režimu nesutinkantys ir jo nepalaikantys kariai negali taip paprastai pasitraukti, nes nežino, kas gali laukti paskui. Be to, kalbėjo atsargos majoras, svarbų vaidmenį čia vaidina ir Rusija, o paties Lukašenkos veiksmai rodo, kad dėl savos kariuomenės jis nėra tikras.
Kai Baltarusijoje, netoli Lietuvos sienos, buvo surengtos iš anksto nepaskelbtos karinės pratybos, gynybos specialistai neabejojo, esą tai seniai A. Lukašenkos suregzta taktika imituoti neva iš išorės kylančią grėsmę ir taip nukreipti sukilusių gyventojų dėmesį. Tačiau, mano D. Antanaitis, išsiųsdamas kariuomenę iš Minsko diktatorius galėjo turėti visai kitokį planą.
„Šiuo atveju Baltarusijos kariuomenė žaidžia, sakyčiau, tokį netgi trigubą žaidimą. Viena dalis yra šauktiniai – pagrindinė varomoji tos kariuomenės jėga, masė. Jie lyg ir turėtų būti kartu su tauta, kartu su savo valstybe. Kita pusė yra aukštesnieji karininkai, kurie laukia Rusijos įsakymo, kaip veikti ir elgtis. Trečia dalis yra tokia neapsisprendusi – lyg turi laikytis savo priesaikos, ginti valstybę, netarnauti asmeniui, netarnauti diktatoriui.
Paskutiniai veiksmai, kuriuos padarė Lukašenka, tai išvedė savo kariuomenę kuo toliau nuo Minsko, kad dalyvautų pratybose arba sustiprintų sieną su Lietuva arba Lenkija. Čia irgi galėtų būti ženklas, kad Lukašenka nelabai pasitiki savo kariuomene, – jis ją išstumia toliau nuo Minsko, kad negalėtų įvykti koks nors ginkluotas perversmas. Kitas dalykas – taip jis savo kariuomenę laiko užimtą, ji neturi laiko daryti ko nors kito, šauktiniai laksto nuo apkaso iki apkaso. Grįžta pavargę į savo palapines, pavalgo, pamiega ir vėl laksto. Tai vėlgi toks šauktinių, seržantų ir karininkų minčių nukreipimas nuo įvykių Minske“, – įžvalgomis dalijosi D. Antanaitis.
Kad pats A. Lukašenka turi mažai laisvės priimti sprendimus, pasak M. Šešelgytės, rodo ir desperatiški jo skambučiai V. Putinui.
„Jis nekelia Merkel, Macronui, jis skambina Putinui desperatiškai bandydamas paprašyti paramos. Mes čia palietėme tik vieną iš iššūkių, su kuriuo susiduria Lukašenka, kodėl jis nesavarankiškas, tai – kariuomenė. Bet Baltarusijos ir Rusijos sąsajos daug gilesnės ir eina per platesnį įvairiausių tematikų spektrą. Rusijos ir Baltarusijos ekonomikos itin susijusios, Baltarusija yra Eurazijos valstybė, prekybos saitai, migracijos srautai, t. y. Rusijoje dirbantys baltarusiai, nes ten aukštesni atlyginimai, visa energetika. Baltarusija iš esmės priklausoma nuo Rusijos tiek naftos, tiek dujų šaltinių prasme. O dabar dar atsirado trečioji adata – tai yra Astravo elektrinė, kuri irgi statoma Rusijos“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Parėmęs protestuotojus Putinas pelnytų jų palankumą
Baltarusijos viešojoje erdvėje jau buvo pasirodžiusi informacija, esą Lukašenkai pavaldžios struktūros neatmeta ir pilietinio karo tikimybės. Diktatoriaus aplinka tokią informaciją suskubo neigti.
Vis dėlto, anot VU TSPMI direktorės, išlieka didelis klausimas, kurią pusę palaikytų į protestų malšinimus įtraukta kariuomenė, ir iš esmės tai priklausys nuo V. Putino apsisprendimo.
„Jeigu, tarkime, Putinas paremtų protestuotojus, jis, ko gero, žiūrint iš trumpos perspektyvos, pasidarytų labai gerą darbą, nes opozicija ar Baltarusijos visuomenė būtų linkusi dar labiau remti Rusiją.
Tik čia yra vienas kabliukas. Kadangi Rusijos režimas yra autoritarinis ir nukreiptas prieš žmogaus teises, dėl ko ir kovoja Baltarusijos visuomenė, tai ilguoju periodu pradėtų ryškėti tam tikri susikirtimai. Ir pačiam Putinui autokratiniu būdu valdant Rusiją visokie judėjimai, kurie paremti žmogaus teisių reikalavimais, laisvų rinkimų reikalavimais, yra potencialiai pavojingi. Jis čia turi išspręsti labai rimtą dilemą, nes visuomenėje jau įvyko šioks toks prabudimas ir, jeigu jos neparemsi, jeigu ne šį kartą, ji gali sukilti dar kartą ir tada jau būti ne tokia prorusiška, o labiau provakarietiška. O jeigu paremsi, tai trumpuoju periodu gal išloši, bet ilgainiui gali turėti iššūkių tiek Baltarusijoje, tiek pačioje Rusijoje“, – sakė M. Šešelgytė.
D. Antanaitis mano, kad jei A. Lukašenkai būtų leista kariuomenę panaudoti prieš savo žmones, nebūtinai viskas klostytųsi pagal jo suplanuotą scenarijų.
„Pilietinis karas yra tada, kai piliečiai pasidalija į skirtingas stovyklas ir kovoja viena prieš kitą. Teisiškai kariuomenė galėtų būti įtraukta į riaušių malšinimą, nors tai nėra jos užduotis. Jeigu Lukašenka įtraukia kariuomenę į riaušių malšinimą, ir kariuomenė jam paklūsta, tai – aiški persvara, Rusija laimėjo, yra susitarimas su Putinu, kad viskas gerai, mes toliau draugaujame, mi casa tu casa. Tačiau šiuo atveju aš manau, kad tai yra sudėtinga dėl šauktinių. Labai sunku įsivaizduoti, kad tie patys šauktiniai, kurie mato, kaip yra daužomi jų tėvai, broliai ir seserys, pakeltų ranką“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak gynybos eksperto, net ir nusprendus įtraukti kariuomenę, išlieka klausimas, kaip ji pasielgtų, ar sutiktų vykdyti nurodymus.
„O jei sutiktų, didelė tikimybė, kad Lukašenkai nepavyktų, ypač jei būtų įtraukti šauktiniai, nes jie palūžtų ir greičiausiai pereitų į visuomenės pusę. Ir čia būtų problema ne tik Lukašenkai, bet ir Putinui, nes situacija jau visiškai išslystų iš jų rankų“, – sakė D. Antanaitis.
„Šiuo atveju Baltarusijos kariuomenė yra tas tamsusis arkliukas, kur neaišku, kaip kas veiks“, – pridūrė jis.