Protestus iš skrydžio virš Minsko apžiūrėjęs A. Lukašenka atskrenda į rezidenciją ir iš sraigtasparnio išlipa nešinas neužtaisytu automatu „Kalašnikov“. Tokie vaizdai plačiai išplito sekmadienį, šalyje vykstant masiniams protestams.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis akcentavo, kad visiems, kurie nagrinėja šitą vaizdą, akivaizdu, jog jis yra inscenizuotas. Panašų vaidmenį kartais atlieka Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

„Kalbant apie abu šiuos asmenis – ir V. Putiną, ir A. Lukašenką, kai jie vaidina pilotus, vairuoja automobilius, neria į vandenį, joja, paprastai tai nėra vien tik režisierių darbas, pirmiausia, šie autoritariniai vadovai turi sutikti. Aišku, kad ir pats A. Lukašenka sutiko vaidinti šitą vaidmenį“, – pažymėjo G. Mažeikis.

Filosofas pabrėžė, kad tai buvo tik vaidmuo, kurį galima nagrinėti dviem aspektais, – „kaip labai nesėkmingą propagandinę akciją, surežisuotą Baltarusijos televizijos, kurioje šiuo metu dirba daug iš Rusijos atsiųstų patarėjų“, ir kaip paties A. Lukašenkos norą vaikščioti su automatu.

„Tikriausiai jam pasiūlė: „ar Jūs nenorėtumėte nusifilmuoti kaip ryžtingas kovotojas su automatu?“ Dar iki Baltarusijos rinkimų jis tokį save vaizdavo, cituodamas Islamą Karimovą arba kitus Azijos vadovus, kurie šaudė arba su automatais ir kulkosvaidžiais neva „vadavo“ savo sostines. A. Lukašenka sutiko ir vaidino pusvalandį, jei ne visą valandą, kariautoją Rembo, kuris bendrauja tik su savo visiškai juodai apsirengusiais karinės galios atstovais, – tikriausiai su OMON'u arba kariškiais“, – sakė G. Mažeikis.

Aliaksandras Lukašenka


Viešųjų ryšių specialistas, komunikacijos įmonės „FABULA Hill + Knowlton“ vadovas Mykolas Katkus, vertindamas tokius veiksmus, įžvelgė tradicinių Rusijos polittechnologijos elementų.

„Ši tradicija pastaruosius ketverius ar penkerius metus turi polinkių kuo labiau viską suvelti ir duoti kuo daugiau skirtingų teorijų. Viena pagrindinių teorijų, kuri visą laiką labai gerai veikia Rusijoje, yra mobilizacija – kaip galima labiau ignoruojant įrodymus peršama nuomonė, kad neramumus kursto kas nors iš užsienio, ir tada, natūralu, reikia gintis.

Taip „Laisvės kelias“ virto karine NATO invazija, dėl to paskelbta mobilizacija. Ji paskelbta dar ir dėl to, kad mobilizuotai kariuomenei sunkiau susitarti ir maištauti, ko A. Lukašenka labiausiai ir bijo“, – komentavo M. Katkus.

Viešųjų ryšių specialistas taip pat aiškino, kad žmogus su ginklu turėtų simbolizuoti tą, kuris gali nurodyti kažkokią kryptį.

„Didžiausia opozicijos stiprybė ir silpnybė drauge yra lyderio nebuvimas. Tai leidžia režimui nediskredituoti atskirų žmonių, (…) ką rusai padarė su Aleksejumi Navalnu prieš septynerius metus. Kita vertus, kai vienoje pusėje yra kažkas, kas demonstruoja aiškią kryptį, o kitoje pusėje yra labai daug žmonių, taip siekiame palaužti pasitikėjimą“, – sakė M. Katkus.

Iš noro vaidinti Rembo išėjo parodija

Pasak viešųjų ryšių specialisto, dar vienas rusiškame pasaulyje paplitęs naratyvas yra priešprieša – stabilumas arba karas.

„Pasižiūrėkite, kas vyko Ukrainoje, ar norite karo? Mes dabar gyvename ramiai.“ Didesnė dalis ramesnių žmonių sako, kad „iš tiesų tas A. Lukašenka gal negeras, bet gal pasitaisys“. Nesu tikras, ar toks žingsnis nepavėluotas ir labai rezultatyvus“, – kalbėjo M. Katkus.

Viešųjų ryšių specialistas nebandė spėlioti, ką tiksliai bandyta pasakyti išplatintais vaizdais.

„Tas neapibrėžtumas ir slepia Rusiškos postmodernios propagandos stiprybę ir ypatumą – gal truputį išgąsdinti, o gal parodyti, kad yra „kietas vyras“, gal kad „tuoj kažkas bus“, – sakė M. Katkus.

VDU profesorius G. Mažeikis įsitikinęs, kad šiais vaizdais buvo ketinta įbauginti protestuojančius ir jiems pritariančius žmones, parodyti, kad valstybė priklauso A. Lukašenkai, dar kartą pabrėžti, kad jis nepasitrauks, kovos iki paskutinio atodūsio ir, jeigu reikės, šaudys.

„Jo ir jo komandos tikslas turbūt buvo mums pateikti tokį pranešimą. Bet iš to išėjo juokingas karnavalas. Jis įdavė penkiolikmečiam sūnui automatą į rankas, imitavo kvailus klausimus: „ar jau rūmai išvalyti?“, „ar yra čia kur nors demonstrantų ir priešų?“ Nors akivaizdu, kad jų ten nebuvo, nes penkiais ratais jis buvo apsuptas apsaugos. Todėl atrodė visiškai juokingas – kaip juokdarys cirke“, – sakė G. Mažeikis.

Viešųjų ryšių specialistas su tokiais apibendrinimais nebuvo tiek kategoriškas.

„Klausimas – į kokią auditoriją tas buvo orientuota. Jeigu – į mitinguotojų, tai akivaizdu, kad išėjo cirkas. Bet kokiai nors bobutei, kuri buvo pasipiktinusi, kad A. Lukašenka muša žmones, atrodė visai ne cirkas.

A. Lukašenkos tikslas yra mitinguotojus kokiu nors būdu atskirti nuo tautos. Kad tauta sakytų, jog Minsko elitas, turtingi buržujai mitinguoja. Jų bėda yra su fabrikais, prieš profsąjungas armijos nepasiųsi“, – sakė G. Mažeikis.

Už asmenybinius aspektus svarbesnė geopolitika

Bandant paaiškinti A. Lukašenkos veikimo logiką ir mąstymo struktūrą, vis dažniau viešai nuskamba svarstymai su jam taikoma psichiatrine diagnoze, apie kurią svarstoma jau ne vienus metus. Abu „Delfi“ pašnekovai sutiko, kad A. Lukašenkos asmenybė gal ir turi savo ypatumų, bet nebuvo linkę situacijos sieti būtent su tuo aspektu.

„Aš nemanau, kad reikėtų taip aiškinti, turint mintyje, kad jis sutiko su šiuo vaidmeniu. Jam patiko tas vaidmuo. Jis jį priėmė. Bet sukonstravo tai ne jis, o tos propagandos vadybininkai. Jie jį aprengė, pasiūlė scenarijų, paaiškino, ką galėtų kalbėti. Jam pačiam į galvą toks didelis vaidinimas neateitų“, – aiškino G. Mažeikis.

Filosofo vertinimu, galima manyti, kad A. Lukašenka yra iš dalies neadekvatus, „veikiausiai pats žino apie savo problemas ir bando jas valdyti, kaip daugelį metų jų turintis žmogus“.

„Nesu linkęs smerkti arba žeminti vieną ar kitą psichinę negalią turinčių asmenų. Manau, kad jis turi psichikos problemų, bet bando jas valdyti. O jo komandos nariai pataikauja jo psichikos problemoms. Vis dėlto šitas cirkas, kurį jis kartkartėmis išdarinėja, nėra vien jo sukurtas dalykas. Tai yra sukurta jo labai plačios komandos ir propagandinės mašinos. Tai rodo, kad jis pats turi problemų, be to, kad visas jo aparatas veikia neadekvačiai, jam patarinėjantys asmenys elgiasi, kaip papuola, labai neprofesionaliai, ir gali patarti jam bet ką“, – sakė G. Mažeikis.

Viešųjų ryšių ekspertas M. Katkus šita tema konstatavo viena – kad visi diktatoriai yra panašiai neadekvatūs, tačiau, jo vertinimu, šiuo atveju svarbiau ne asmenybiniai dalykai, o geopolitika.

„Visiškai akivaizdu, kad į žaidimą yra įsitraukusi Rusija, ji dar turbūt mato prasmę tokį nelabai legitimų prezidentą palaikyti savo vietoje. Akivaizdu, kad tai yra išoriniai patarimai, nes anksčiau tokių nesąmonių jis neprisigalvodavo. Tai – ne jo žanras. Jis – toks kolūkietis: ateina, pašneka su liaudimi, paaiškina jiems, ko šie nesupranta.

Aš labiau akcentuočiau geopolitiką. Tai yra slavų valstybė. Dabar kyla klausimas, kiek valstybėje, kuri visą laiką buvo nuolanki, išsilaikys ta revoliucija. Manau, kad, jeigu jį keis rusai, tai
jie tą padarys šiek tiek vėliau, beje, pakeis kokiu nors vietinės KGB vadovu arba dar kokiu nors veikėju, kuris galės dar dvidešimt metų nešti tą patį dalyką, o gal net Baltarusiją saugiai atvesti į Rusiją“, – svarstė M. Katkus.

Numato du ypač pavojingus Lukašenkos veikimo scenarijus

VDU profesorius, svarstydamas apie tai, kaip spaudžiamas A. Lukašenka galėtų elgtis toliau, minėjo du pavojus. Pasak jo, pagrindinis pavojus yra toks, kad jis pats jau nuo šios dienos bandys įgyvendinti savo naują represijų planą. Dar tiksliai nežinoma, kaip jis atrodo.

„Tai nebūtinai bus masiniai mušimai, galbūt bus papildomų suėmimų, kažkokių kitokių sankcijų prieš protestuotojus, streikuojančiuosius. Greičiausiai jis vaikys savo valdininkus, galbūt net keis kelis ministrus. Jeigu jis nesiims labai griežtų priemonių, kurias dešimt kartų pažadėjo, atrodys dar labiau juokingas“, – sakė G. Mažeikis.

Profesorius svarstė, kad žengdamas šituos žingsnius A. Lukašenka kurs labai uždarą, itin represinę valstybę, „kur gali atsirasti net nedidelės koncentracijos stovyklos, nes jis neturės kur dėti visų suimtų asmenų“.

„Visas šitas represijas jis turi jėgų įgyvendinti vien remdamasis Baltarusijos galios institucijomis“, – teigė G. Mažeikis.

Pasak jo, antrasis scenarijus yra susijęs su Rusija.

„Iš to, kaip elgiasi Kremlius, galime manyti, kad jie, jeigu ir investuos, tai ne į A. Lukašenką, galbūt – į kurį nors iš jo patarėjų. Žinoma, nereikia piliečiams būti naiviems, kad Kremlius palaikys demonstrantus. Akivaizdu, kad nepalaikys, tačiau ieškos profesionalesnio, labiau adekvataus ir Rusijai palankaus vadovo. Jie tą darytų siekdami Rusijai palankių rezultatų – pagilinti Baltarusijos integraciją į Rusiją arba tiesiog okupuoti ją“, – sakė G. Mažeikis.

Galimas jėgos struktūrų skilimas


Vis dėlto, kalbėdamas apie pirmąjį – represijų prieš savo tautos žmones – scenarijų, filosofas atkreipė dėmesį, kad paprastai tokiose šalyse armija, milicija ir net sukarintos struktūros, tokios kaip OMON'as, gana greitai palūžta, nes visi per giminių gimines tarpusavyje yra susieti.

„Opozicija vykdo deanonimizacijos veiksmus – skelbia jų vardus ir pavardes, nuotraukas, gimines ir daro jiems spaudimą. Tokiu atveju paprastai armija palūžta, bet tik vienu atveju – jeigu jie nėra sutepti krauju ir jiems nėra mokama daug pinigų.

Asmenys, kurie yra įsitraukę į valstybės finansuojamą kriminalinę veiklą, nėra linkę bendradarbiauti. Jie turi mintyje, kad tada, kai jų veikla bus paviešinta ir ištirta, visi sulauks bausmės. Jie niekada nepatikės pasakomis, kad kažkas jiems ruošiasi atleisti“, – sakė G. Mažeikis.

Filosofas neabejoja, kad A. Lukašenką supa patys radikaliausi gynėjai, bet ne visi jų yra sutepti krauju ir ne visiems jiems gerai mokama.

„Armija ir galios struktūros viduje galėtų skilti. Į tai apeliuoja Baltarusijos opozicija. Bet skilusi kariuomenė ir galios struktūros nebūtinai bendradarbiaus su opozicija. Taigi visa šita istorija gali būti daug sudėtingesnė – bent jau Baltarusijos KGB atveju. Ji gali skilti net ne į dvi, o į tris dalis – į patriotus, į Kremliaus mylėtojus ir tuos, kurie kovos su A. Lukašenka iki paskutinio šovinio“, – sakė G. Mažeikis.

Brėžė sąsajas su Sąjūdžiu

Paklaustas, kaip sekasi pilietinei visuomenei Baltarusijoje, viešųjų ryšių ekspertas M. Katkus prisiminė politologo Kęstučio Girniaus tezę, kad „lietuvių tauta gimė Sąjūdyje“.

„Tiesos čia yra. Žmonės sukristalizuoja visa tai, ką žinojo apie savo istoriją, siekius, požiūrį. Atsiranda lyderių. Gimsta pilietinė, gims ir politinė visuomenė. Turbūt tas ir yra svarbiausia, nes visi politikai, kurie prieštaravo A. Lukašenkai, yra arba nužudyti, arba ištremti, arba priversti išvykti, arba marginalizuoti, arba tapo kankiniais, arba profesionaliais opozicionieriais“, – sakė M. Katkus.

Viešųjų ryšių specialisto vertinimu, naujų politinių lyderių reikėtų dairytis tarp tų, kurie dabar rašo feisbuke ir surenka šimtus tūkstančių peržiūrų.

„Tai, kas ten vyksta, tai yra Sąjūdis, kitaip to dalyko nepavadinsi: yra naujų leidinių, naujų komunikacijos priemonių, kurios bando apeiti diktatūrą. Kol kas dėl didelės režimo grėsmės neišlindo lyderių, bet, jaučiant tautos pasitikėjimą, jų atsiras“, – sakė M. Katkus.

Kol kas lūžio taškas nepasiektas

Filosofas G. Mažeikis sakė, kad pilietinė visuomenė turėjo kelias pagrindines užduotis. Ne visas jas sekasi įgyvendinti vienodai gerai.

„Pirmiausia – neleisti nuslopti mitingams. Iš principo tas pasisekė ir vis dar sekasi. Antras dalykas – pabandyti palaikyti streikuotojus, kurti streikų komitetus ir finansinę pagalbą. Tas sekasi tik iš dalies. A. Lukašenka visur vykdo kontrpuolimą, ir ne visose įmonėse ir miestuose sekasi protestuotojams. Buvo tikslas sukurti platų koordinacinį komitetą ir pradėti jo veiklą. Šitie dalykai iš principo pasisekė. Taip pat buvo sugalvota turėti ne vieną lyderį, o lyderių komandą. Šiuo atveju mes aiškios lyderių komandos nematome“, – vardijo G. Mažeikis.

Pasak filosofo, lyderių problemą bando spręsti platformos „Telegram“ kanalas „Nexta“, „transliuojamas iš Lenkijos, kurio pranešimus skaito visa Baltarusija“.

„Ten visada rašomos nuorodos, ką veikti konkrečią dieną. Bet jau yra prasidėjusi politinė įtampa tarp „Nextos“, kuri niekam neatstovauja, tik anonimiškai bendradarbiauja su opozicija, ir koordinacinio komiteto. Galų gale pačiame šitame štabe jau gimsta susipriešinimas tarp visiškai taikių protestuotojų ir tarp asmenų, kurie norėtų matyti geriau organizuotas pasipriešinimo grupes“, – sakė G. Mažeikis.

Sviatlana Aleksijevič


Rašytoja, Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, pasak filosofo, yra daugiau nei tik simbolinė figūra, ji pripažinta ir tarptautiniu lygmeniu, labai intelektuali, tačiau ne jai kuopti viską, ką reikėtų padaryti, pasikeitus valdžiai.

„Ji yra labai intelektuali, aš jos kūrinius labai mėgstu skaityti, ją labai gerbiu. Svetlana yra Vaclovo Havelo arba Dmitrijaus Sacharovo tipo asmenybė. Tačiau reikia atminti vieną dalyką, kad ji nėra politikos profesionalė.

Ji yra moralinis veidas, dvasia, piliečių orumas. Bet ten, Baltarusijoje, norint ką nors pasiekti, reikės daug derėtis su nomenklatūra, su galios atstovais, kurie visi yra korumpuoti, kurie įsitraukę į purvinus manipuliacijų žaidimus, kurie kupini baimės. Aišku, kad ne S. Aleksijevič reikalas šitas Augėjaus arklides valyti“, – sakė G. Mažeikis.

Filosofas apibendrino, kad Baltarusijoje šiuo metu matome brendimo laikotarpį.

„Daugelis analitikų prognozavo, kad praėjęs penktadienis bus lūžio taškas, vis dėlto mes jo nepamatėme. Pamatėme vietoj to cirką – A. Lukašenką, lakstantį su automatu po tuščius savo rūmus, ir šiuo atveju tas lūžio taškas yra atidėtas. Nei viena iš pusių – nei Kremlius, nei opozicija, nei Vakarai, nei save įsimylėjęs A. Lukašenka, kurio nereikia visada tapatinti su Kremliumi, – nepasiekė savo tikslo“, – konstatavo G. Mažeikis.