Galutiniai bendrojo priėmimo pagrindinio etapo rezultatai paaiškės iki šeštadienio vidurdienio, kai stojantiesiems bus išsiųsti kvietimai studijuoti. Studijų sutartys su pakviestaisiais aukštosiose mokyklose bus pasirašomos rugpjūčio 24–26 d. Papildomas priėmimas į likusias laisvas studijų vietas vyks rugpjūčio 28–31 d.

Didžiausias pokytis lyginant su pernai, pasak Švietimo, mokslo ir sporto viceministro Valdemaro Razumo, išryškėjęs pedagoginių studijų populiarumas. Palyginimui – pernai į pedagogines bakalauro studijas iš viso įstojo 429 asmenys.

„Tai ypač svarbu todėl, kad atsižvelgdami į ankstesnių metų patirtį, priėmėme sprendimus, skatinančius rinktis šias studijas, ir matome, kad jie pasiteisina. Šiemet pasirinkusiems pedagogikos studijas skirsime 300 eurų stipendijas. Tai yra finansinė paskata ateiti į mokytojo profesiją turintiems pedagogo pašaukimą gabiems ir motyvuotiems žmonėms“, – pastebėjo V. Razumas.

Stipendijos – lemiamas veiksnys?

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė Irena Stonkuvienė su išsakyta mintimi ne visiškai sutiko: kokie yra besirenkančių pedagogines studijas motyvai, galima būtų įvertinti tik atlikus išsamesnius mokslinius tyrimus.

„Ir ne vien kiekybines apklausas, o taikant gelmę užkabinančius kokybinių tyrimų metodus. Nors 300 eurų, kaip tam tikro skatulio atmesti visiškai negalim, vis dėlto viliuosi ir tikiu, kad tai nebuvo lemiamas veiksnys“, – sakė ji ir pridūrė, kad į pedagogines studijas, kaip ir į kitas, dalis jaunuolių įstoja atsitiktinai.

Nuo to apsaugoti, ko gero, negali net pats tobuliausias motyvacijos vertinimas. Vieni jų supranta pakliuvę ne į savo vėžes, kiti gi studijuodami atranda „mokytoją savyje“ ir tampa puikiais pedagogais.

„Dalis į pedagogines studijas stojančių jaunų žmonių jau turi šiokios tokios ugdymo patirties. Galbūt jie mokė jaunesniuosius brolius ar seseris, gal padėdavo mokytis klasės draugams. Įtakos turi ir neformalusis ugdymas, dalyvavimas įvairiose stovyklose ne tik besiugdančiojo, bet ir ugdytojo vaidmenyje. Ne paskutinėje vietoje paprastai būna ir įkvepiantis mokytojo pavyzdys“, – aiškino I. Stonkuvienė.

Profesines pedagogines studijas renkasi žmonės jau turintys bakalauro, magistro ar net daktaro laipsnius. Ir nors šiais metais, lyginant su pernai, jaučiamas kiek didesnis pagyvėjimas, bet šias, kaip ir gretutines dalyko pedagogikos studijas, besirenkančių VU , I. Stonkuvienės teigimu, netrūkdavo ir anksčiau.

Tačiau priimami anaiptol ne visi norintys. „Kaip minėjau, į profesines pedagogines studijas stoja žmonės, jau turintys stiprų dalykinį parengimą. Tad, manyčiau, pagrindinis jų motyvas rinktis pedagogo kelią yra noras dalykiniu žinojimu dalintis su kitais. Sykiu tai ir savo žinojimo gilesnis įprasminimas. Suvokiama, kad mokytojo profesija – puiki savirealizacijos terpė“, – kalbėjo mokslininkė.

Kalbinami mokytojai neretai pabrėžia, kad jų darbas sunkus, mažai apmokamas. Turint omenyje, kokia mokytojams tenka atsakomybė, kiek funkcijų jie atlieka ir kokius lūkesčius jiems kelia visuomenė, atlygis, be abejo, nepakankamas.

„Vis dėlto, drįsčiau abejoti, ar tik atlyginimo klausimas yra esminis. Štai nuolat linksniuojama pedagogo profesijos feminizacija, pabrėžiama, kad itin trūksta mokytojų vyrų“, – į problemą naujai pažvelgė I. Stonkuvienė ir pridūrė, kad be atlyginimo egzistuoja ir kiti veiksniai, kodėl juntamas pedagogų trūkumas.

Nuo kalbėjimo mokytojo prestižas neatsiranda

Paklausta, ar mokytojų specialybės prestižo klausimo iškėlimas negalėjo prisidėti prie studijų populiarinimo, I. Stonkuvienė manymu, tik iš dalies: „Prestižas arba yra, arba ne. Vien nuo kalbėjimo jis neatsiranda. Kartais perdėtas kalbėjimas netgi gali padaryti meškos paslaugą.“

Švietimo sociologė, ilgą laiką dirbusi istorijos mokytoja, Jūratė Litvinaitė yra rašiusi apie mokytojo homunkulą. (Homunkulas – žmogeliukas, nykštukas, kuris, pagal viduramžių įsitikinimus, buvo sutvertas alchemikų kolboje).

Šis iš viduramžių į dabartinį žodyną sugrąžintas vaizdinys, mokytojo profesiją įspraudžia į griežtus, tačiau ne visuomet patrauklius rėmus.

Pasak J. Litvinaitės, mokytojo homunkulo vaizdinys apima visus mokytojus ir apjungia įvairias jų profesines praktikas; jis išsiskleidžia kasdienėje kalboje ir naudojamas kaip mokytojų veiklos vertinimo etalonas – ,,visi mokytojai tokie“, ,,mokytoją iš karto pažinsi“ arba ,,tu neatrodai, kaip mokytojas“. Kartu jis įsispraudžia ir į pačių mokytojų sąmonę kaip scenarijus jų profesinei veiklai ir elgsenai: ,,aš gi mokytojas“; ,,mokytojui nedera taip elgtis“ – kaip rolė, bendrabūvio jam priskirtas vaidmuo, turintis istorinę tradiciją.

„Kalbant apie istorinę tradiciją, prestižo klausimas taip pat gana slidus. Kaip pedagogikos istorikė vis bandau suprasti, ar kada nors egzistavo mokytojo profesijos prestižo „aukso amžius“. Gal Antikos laikotarpiu?“, – ieškojo atsakymų pašnekovė.

Tačiau čia, pasak mokslininkės, vienokį vaizdą pamatysime, jei kalbėsime apie didžiuosius pedagogus, tokius kaip Pitagoras, Aristotelis, Platonas ar Sokratas, kitoks jis atsivers pažvelgus į eilinį, kartais turgaus aikštėje darbo ieškantį mokytoją, vadinamą didaskalos.

Lietuvoje kaip mokytojo prestižo etalono ieškoma tarpukaryje. Vis dėlto, giliau paanalizavus matyti, kad kalbant apie eilinį mokytoją ir anuomet būta nemažai problemų.

„Aktualūs buvo ir atlyginimo, ir mokytojų išsilavinimo, ir kiti aspektai. Aišku, jei kokiame anuometiniame kaime mokytojas buvo vienintelis labiau išsilavinęs žmogus, jis turėjo kiek kitokį statusą nei dabar, kai geriau ar blogiau, bet skaityti moka visi, o mokytojo profesija priskiriama prie masinių. Tačiau net ir masinėje profesijoje savo amatą gerai išmanantis žmogus bus gerbiamas ir vertinamas“, – sakė ji.

Išeitų, patys mokytojai kuria savo prestižą? „Be abejonės, taip. Jei vyrauja diskursas apie vargšą mokytoją, kurį kartais puoselėja ir patys pedagogai, jis įsišaknija ir jį paneigti darosi be galo sunku.

Tačiau, tikriausiai visai kitoks diskursas atsiranda, kai mes prisimename savo geriausius mokytojus (neabejoju, kad tokių turėjome visi). Liežuvis jų neapsiverčia laikyti vargšais“, – pabrėžė ji ir pridūrė, kad tai buvo žmonės, ne tik perteikę žinias, bet ir auginę asmenybes, prisidėję prie pasaulėjautos kūrimo. Jie buvo Mokytojai.

Pasėjo abejonę mokytojo profesijos reikalingumu

Nuotolinis mokymas įnešė savo korekcijų. Paklausta, ar jauniems žmonėms tai nebuvo ženklu, kad mokytojo darbas nėra konservatyvus, kad čia taip pat galima panaudoti šiuolaikines technologijas, I. Stonkuvienė svarstė, kad kitoks ugdymo procesas galėjo naujai atskleisti mokytojo profesijos ypatumus ir parodyti visai kitokias galimybes. Kita vertus, jis galėjo iš naujo pasėti abejonę mokytojo profesijos reikalingumu.

„Tokios abejonės kildavo periodiškai, dažniausiai atsiradus naujoms technologijoms: radijui, televizijai, kompiuteriui. Tačiau mokytojo svarba nesumenko, pasikeitė tik kai kurios jo funkcijos. Tad ir dabar vis pasigirstant kalbų, kad dirbtinis intelektas puikiai gali pakeisti mokytoją, drįsčiau tuo suabejoti“, – kalbėjo pašnekovė.

VU mokslininkų neseniai pradėto tarpdisciplininio mokslinio tyrimo apie nuotolinio ugdymo iššūkius karantino dėl COVID-19 pandemijos metu pirminiai duomenys rodo, kad ugdymo procesas sėkmingesnis buvo ten, kur greta technologinio pasirengimo, efektyvios komunikacijos, buvo išlaikomas šiltas ir žmogiškas mokytojų ir mokinių ryšys, tegul ir per nuotolį.

Į faktą, kad šiemet tarp abiturientų buvo gerokai daugiau pasirinkusių pedagogo profesiją, istorijos mokytojas, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjungos (LŠMPS) pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius žiūri, kaip į indikaciją – mokytojo profesija nėra beviltiška.

„Tikiu, tarp šių jaunų žmonių yra daug talentingų ir pasišventusių. Mokytojo profesijos prestižo tematika sulaukia daug spekuliacijų – iš valdžios, pačių mokytojų. Manau, kad tai prestižinis darbas, be to, ir situacija su atlyginimais gerėja. Tą įrodo stojantys į pedagogines specialybes“, – sakė jis.

Visgi nėra aišku, ar visi baigusieji studijas eis dirbti į mokyklas, – kontraatakuoju. „Tai būtų optimisto ir pesimisto ginčas. Esu optimistas, manau, kad didesnė dalis liks. Be abejo, ne visi. Iš tiesų, reikia kalbėti apie priemones“, – neneigė problemos A. Jurgelevičius.