Lazdynuose apgriuvęs daugiabutis ne vienintelis toks, yra daugybė pastatų, kurie tarsi tiksinčios laiko bombos. Kokiuose pastatuose kyla didžiausia rizika nukristi ne tik balkonams, bet ir sienoms, perdangoms, stogams? Ar prižiūrint pastatų nusidėvėjimą užtenka teisinio reguliavimo ir kliovimosi turto savininkų atsakomybe?

Būstų savininkai neaktyvūs

Vilniaus miesto savivaldybės būsto administravimo skyriaus vedėja Eglė Šlajūtė teigė, kad daugelis esą nesupranta, kad daugiabutis namas yra privati nuosavybė. „Bendraturčiai patys turi prižiūrėti pastatą. Tam skiriami bendro naudojimo objekto valdytojai, šiuo atveju, – bendrija. Savivaldybė skiria administratorių, kuris atsakingas už pastato priežiūrą, organizuoja remonto darbus. Savininkams reikia suprasti: jie turi prisidėti prie pastato išlaikymo“, – aiškino ji.

Tačiau su tokia nuomone architektas nenorėjo sutikti – tai kur kas gilesnė problema. „Kai iškrenta priekinis dantis, visi pastebi ir pradeda kalbėti apie tą dantį. Prisiminkime, kaip atsirado šie daugiabučiai – tai buvo greitos, masinės statybos produktas. Reikėjo skubiai aprūpinti augančius miestus, darbo jėgą – gyvenamuoju būstu. Taip buvo ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir kitose socializmo ideologijos paveiktose šalyse, netgi tokiose kaip Švedija“, – priminė architektas.

Šių pastatų resursai, anot jo, jau pasibaigę – daugiabučiai senesni nei 50 metų. „Reiktų galvoti apie rimtą ir sisteminę priežiūrą, o ne viską permesti ant bendrijų savininkų“, – negailėjo kritikos A. Karalius.

Problema, pasak jo, turėtų būti sprendžiama valstybės mastu – kiekvienam pastatui turėtų būti užvesta ambulatorinė kortelė, tarsi kokia ligos istorija.


E. Šlajūtė įsiterpusi į kalbą patikino, kad yra periodiškai tikrinama, kaip vykdoma pastatų techninė priežiūra. Vilniaus mieste virš 17 tūkst. ypatingų pastatų, kurie tikrinami kartą per metus.

„Yra aštuoni specialistai, neturime daug pajėgumų. Kiek žinome, ir kitos savivaldybės nepajėgia patikrinti, bet tam yra valdytojas, kuris turi samdyti techninį prižiūrėtoją, atlikti nuolatinius stebėjimus, sezonines apžiūras. Apžiūrų metu nustačius tam tikrus defektus, planuoti darbus. Sudaryti ilgalaikiai metiniai planai, pagal kuriuos galima būtų atlikti darbus, tačiau gyventojai – pasyvūs“, – dar kartą pabrėžė ji.

Architektas nenusileido, vis tvirtino, kad į problemą žiūrima per daug paviršutiniškai. „Pastatų priežiūra reikalauja daug profesinių žinių, išmanymo. Seno stambiaplokščio arba mūrinio sovietinės konstrukcijos giluminė, struktūrinė eksploatacija ir orientacija į ilgą perspektyvą – valstybės reikalas“, – kartojo jis ir pridūrė, kad turint tokį milžinišką susidėvėjusių gyvenamojo būsto fondą viską suversti ir pasmerkti pensinio amžiaus gyventojus amžinai improvizacijai – visiškas absurdas.

Šis klausimas, architekto įsitikinimu, turėtų būti sprendžiamas profesionaliame lygyje. Finansine, metodine ir organizacine prasme šičia turinti „žaisti valstybė“. Tai esą reikia pradėti daryti jau dabar.

Jei praplyšta batai – pas batsiuvį, o kai griūva namas?

Su architektu nesutiko statybos inžinierius Vytautas Elenbergas, teigdamas priešingai: visko nereiktų suversti „vargšei valstybei“ ant pečių. „Valstybė esame mes – specialistai, butų savininkai. Pirmiausia, reikia realizuoti tai, kas valstybės jau sureguliuota. Yra išleistas statybos įstatymas, poįstatyminis aktas – statybos techninis reglamentas, kuriame visi žingsniai išdėstyti“, – dėstė savo poziciją jis.

V. Elenbergas prašė nenuvertinti žmonių – visas bėdas jie puikiai mato patys. Jei praplyšta batai, eina pas batsiuvį, čia esą turėtų būti panašiai.

Vis dėlto jis pripažino, kad neretai pastatams pakenkia ir patys gyventojai: „Įsistiklina balkonus sukeldami perteklinę apkrovą. Įsistiklinus balkonas tampa tarsi šiltnamis, garai kondensuojasi ant šaltų paviršių, ypač ant betono, suintensyvėja metalo korozija.“

Šauname sau į koją? A. Karalius ragino žvelgti plačiau. Didžiulė klaida – butų privatizavimas, Todėl bet koks projekto keitimas yra sudėtingas, net neįmanomas. „Problema taps masine, daugiabučiai pavirs getais: nusenusių, nusigyvenusių, degradavusių asmenų guoliu. Nematydami problemos masto, o tik įstiklintus savavališkus balkonus sukursime socialinę problemą, kurios negalėsime įveikti daugelį dešimtmečių“, – sakė architektas.