Profesorius įžvelgė sisteminę problemą atskirose testavimo grandyse.
Virusas atkeliauja iš užsienio, bet statistika rodo, kad įvežtiniai atvejai tesudaro 20 proc. „Tai daug mažesnis procentas negu jo cirkuliuoja šalies viduje. Tačiau praktiškai negirdime, kad Lietuvoje būtų keičiama ir vystoma testavimo strategija“, – pažymėjo pašnekovas.
(Ne)išnaudojamos esamos galimybės
Virusas plinta nuo žmogaus žmogui, artimo kontakto metu. Daug kalbama apie tai, kad reikia laikytis distancijos, o jei nepavyksta to padaryti – dėvėti kaukes, nepamiršti rankų higienos.
Numatytos izoliacijos taisykles, kuriose nustatoma pacientų, sergančių koronaviruso infekcija, žmonių, įtariamų, kad serga, ir galimai sąlytį su sergančiuoju turėjusių asmenų izoliavimo namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje tvarka. Taip pat privaloma 14 dienų izoliuotis namuose grįžusiems iš užsienio (paveiktų šalių sąrašas nuolat kinta, priklausomai nuo epidemiologinės situacijos).
Profesoriaus manymu, šioje srityje sparčiai atsiliekama. Silpniausia grandis – testavimo politikos dinamika, kitaip tariant, nesudarytos galimybės greitai reaguoti.
„Neteko matyti duomenų, kur būtų parodytos epidemiologinės grandinės: nuo ko, iš kur plinta virusas, kaip atkeliavo, kiek žmonių buvo susidūrę, ar turi imunitetą“, – sakė specialistas.
Naujieji židiniai tampa tikru galvos skausmu. Paralyžiuotas darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), renginius organizuojančiame Kauno „Adform kiemelyje“.
Profesoriaus įsitikinimu, visiško įstaigų uždarymo būtų galima išvengti. „Jei virusas papuolė į kolektyvą reiktų išsiaiškinti, galbūt jau yra persirgusių, kurie to nežino. Jie gali gelbėti kolektyvą, nebūtina visiems izoliuotis“, – teigė jis. Tačiau tai turi būti aiškiai įvardinta, reglamentuota.
Testavimo algoritmai, S. Čaplinsko teigimu, pasenę, atsilieka nuo testavimo galimybių, nuo to, ką šiandien jau žino mokslas.
Dalis galėtų išvengti izoliacijos arba karantinuotis trumpiau
Pagal serologinių markerių dinamiką (antigenus, antikūnus) galima nustatyti ligos fazę, prognozuoti infekcijos raidos kontrolę. Šią sistemą reiktų kuo plačiau diegti Lietuvoje.
„Daliai žmonių būtų galima trumpinti izoliacijos laiką arba jiems išvis nereiktų to daryti. Net tiems, kurie turėjo kontaktą su sergančiuoju arba persirgusiems“, – visiškai naują požiūrį atskleidė S. Čaplinskas.
Laboratoriniai tyrimai parodo ar asmuo yra infekuotas. „Jei praėjo tam tikras laikas, susirgimas nebėra užkrečiamas, tad galbūt užtenka izoliuotis dešimt dienų, o ne keturiolika“, – tęsė mintį mokslininkas.
Koronaviruso infekcija pažįstama vos pusmetį, bet testavimo strategiją, anot S. Čaplinsko, jau būtina keisti. Kodėl tai nėra daroma? Profesorius kalbėjo atvirai: vadovaujančiųjų koronaviruso atsakui epidemiologinės žinios – plaukiojančios.
Atvejus seka kaip detektyvai
Vilniaus universiteto (VU) profesorė imunologė Aurelija Žvirblienė pažymėjo, kad epidemiologinė situacija valdoma tinkamai, Lietuva patenka į sąrašą tarp geriausiai besitvarkančių šalių.
Kaip gerąjį pavyzdį pateikė Nemenčinės atvejį – vienoje įmonėje įvykus protrūkiui sureaguota itin operatyviai.
„Buvo priimtas sprendimas testuoti ne tik įmonės darbuotojus, bet ir viso miestelio gyventojus. Tai nebuvo patogu – susirgimų kreivė iškart stipriai šoktelėjo. Statistika nebuvo palanki, bet sprendimas atlikti testavimus molekuliniais metodais, iškart parodančiais infekuotus žmones – ypač tikslingas“, – sakė A. Žvirblienė.
Profesorės žodžiais tariant, epidemiologai daro didžiulį darbą. Visus atvejus suseka, kaip detektyvai – artimo, tolimesnio sąlyčio: „Kasdien priimami sprendimai, verta testuoti ar ne. Neturėjusių itin artimo sąlyčio, testuoti nėra prasmės – tiesiog pasakoma saviizoliuotis, stebėti simptomus.“
Pašnekovė nenorėjo sutikti su keliama versija, kad atlikus kuo daugiau tyrimų būtų galima išvengti izoliacijos arba ją sutrumpinti.
„Šalies epidemiologai dirba profesionaliai, stengiasi išaiškinti tinklus, tai daro nuolat, tyrimai atliekami tikslingai. Testuojama norint susekti, ar nėra rizikos iš židinių, tiriama šiuolaikiniais metodais“, – patikino ji.
Pareiškimus, kad persirgusieji koronavirusu darbovietėse galėtų pavaduoti kolegas, profesorė pavadino provokaciniais. Keliose šalyse buvo pasiūlyta idėja, kad tie žmonės, kurie galėtų įrodyti, jog kraujyje turi antikūnų, galėtų greičiau sugrįžti į darbus ir tęsti įprastus gyvenimus.
Tačiau Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įspėjo vyriausybes dėl vadinamųjų „imuniteto pasų“ išdavimo žmonėms, kurie pasveiko nuo COVID-19, teigdama, kad nėra jokių įrodymų, jog persirgęs žmogus negali užsikrėsti dar kartą.
Antikūnai nėra saugumo pasas
„Šios minties atsisakyta. Imunitetą ne taip lengva suprasti, negali dėti lygybės ženklo tarp antikūnų buvimo ir to, kad žmogus yra tikrai atsparus. Tuo labiau, yra duomenų, kad imunitetas išsilaiko palyginus trumpai, sumažėja jau po keturių mėnesių. Negali garantuoti, kad antikūnų buvimas tolygu kažkokiam saugumo pasui. Taip nėra. Nėra atsakinga taip teigti“, – įsitikinusi VU mokslininkė.
Kiekvienam teiginiui, anot jos, turi būti aiškus pagrindimas. Paklausta, ar saviizoliacija pasiteisina, atsakė vienu žodžiu: akivaizdu. „Žinoma, galėtų būti papildomų kontrolės priemonių, tačiau čia jau atskiras klausimas“, – sakė ji.
Dėl pandemijos suvaldymo pasaulio įtakingiausios sveikatos organizacijos vienbalsiai sutarė ir pripažino du svarbiausius dalykus – tai plataus masto testavimas ir atvejų susekimas (testing and tracing).
„Būtent šios priemonės turėtų padėti suvaldyti protrūkį. Lietuva stengiasi šiuos principus įgyvendinti, negali paneigti, kad kažkas yra nedaroma – žmonės dirba negailėdami jėgų“, – konstatavo ji.