Žiūrint į viešas Minsko reakcijas gali susidaryti įspūdis, kad šalyje nieko ypatingo neįvyko. Baltarusijos valdžia lakoniškai paskelbė, kad prezidentas A. Lukašenka rinkimuose surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai.
Tarsi nebūtų buvusios dešimtmečius nematytų priešrinkiminių mitingų bangos, grubia jėga numalšintų protestų ne tik sostinės, bet ir kituose šalies miestuose, tarsi nebūtų netikėtu opozicijos simboliu tapusios vieno kandidatų žmonos Sviatlanos Cichanouskajos iškilimo ir prikaišiojamo Kremliaus vaidmens kurstant protestus.
Likus kelioms dienoms iki rinkimų įvykęs demonstratyvus Rusijos grupuotės „Vagner“ samdinių sulaikymas buvo pristatomas, kaip dramatiškai pablogėjusių Kremliaus ir Minsko santykių įrodymas, o jau dabar atrodo sena ir pamiršta istorija, tiesiog nesusipratimas.
„Jei kas laukia, kad pas mus sugrius santykiai su Rusija – apsirinkate. Mes su Rusijos prezidentu priimsime sprendimą ir jokios masinio informavimo priemonės, „vagneriai“ ir panašus tam neturės jokios įtakos“, – dar rinkimų dieną pokalbio su Vladimiru Putino esmę apibūdino pats A. Lukašenka. Ekspertų teigimu, jis puikiai supranta žaidimo taisykles: be didesnių pastangų gudrauti rinkimuose režimas juos eilinį sykį banaliai suklastojo ir panaudojo grubią jėgą prieš protestuotojus. A. Lukašenka dabar tikėtis Vakarų sankcijų, apie kurias jau užsiminta Vilniuje ir Briuselyje.
Bet nei gilūs ES susirūpinimai, nei pasmerkimai, nei tikėtinos sankcijos A. Lukašenkos pernelyg nejaudina – jis visa tai patyrė 2006, 2010 metais, o 2015-siais paleidęs politinius kalinius ir taip pagerinęs santykius su Vakarais – būtiną sąlygą mėginant išlaikyti pusiausvyrą santykiuose su Rusija, šį įkaitų žaidimą A. Lukašenka tikisi pakartoti ir vėl.
Tačiau viena yra nuo 1994-ųjų geležiniu kumščiu Baltarusiją valdančio lyderio kintantys pareiškimai, visai kas kita – Kremliaus pozicija. Šį kartą nepralošiamą partiją su Baltarusija sužaidusi Rusija jau skuba pasinaudoti susilpnintu A. Lukašenka, kuriam dešimtmečius pavyko vedžioti Maskvą už nosies ir išlaikyti tariamą suverenumą bei nepriklausomybės garanto įvaizdį.
Pasveikino ir iškart ėmė spausti
Pirmadienį iš Maskvos atskriejęs pranešimas buvo antrasis sveikinimas „su pergale Baltarusijos prezidento rinkimuose“. Tačiau mandagiame V. Putino sveikinime be didesnių diplomatinių užuolankų slypėjo ir aiški žinutė, kuri labiau skambėjo, kaip įsakmus raginimas.
Rusijos lyderis išreiškė viltį, jog bus „toliau plėtojami abipusiai naudingi Rusijos ir Baltarusijos ryšiai visose srityse“. Ypač „sąjunginės valstybės bei integracinių procesų Eurazijos ekonominės sąjungos srityje, o taip pat kolektyvinio saugumo srityje.
Būtent ekonominiai sandėriai ir abiejų valstybių integraciniai procesai ne vienerius metus yra didžiausias A. Lukašenkos ir V. Putino nesutarimų šaltinis. Ir pernai, ir šių metų pradžioje Baltarusija atrodė jau įsprausta į kampą: prastėjanti ekonominė situacija, o vėliau ir kritusios naftos kainos, koronaviruso pandemija smarkiai pakenkė tiek Rusijos, tiek Baltarusijos ekonomikoms.
Ir jei Minskas išdidžiai skelbė, kad jam pavyko atsilaikyti derybose – gilesnės integracijos sutarties pasirašymas su Rusija išties įstrigo, kaip ir vėlesnės derybos dėl naftos kainų, tai vėlesnes derybas komplikavusi koronaviruso pandemija bei prezidento rinkimų spektaklis Baltarusija pamažu atsitraukia į šoną. Dabar Minskas lieka vienas prieš Maskvą be didesnių vilčių tikėtis bent menkiausio užtarimo, nuolaidų ar naudos Vakaruose.
Kremliaus žaidimai – ne naujiena
Žinoma, tokia padėtis nėra kažkokios naujos ir netikėtos Kremliaus strategijos dalis. Vienaip ar kitaip kištis į Baltarusijos prezidento rinkimus Rusijai – jokia naujiena, pažymi Vilniaus Politikos analizės instituto analitikas Marius Laurinavičius. Apie „Maskvos ranką“ Baltarusijos prezidento rinkimuose jau daugiau nei mėnesį kalbantis ekspertas nesyk atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniais varžovais A. Lukašenkai vadinti kandidatai ne veltui sieti su Rusija.
Pavyzdžiui, į Lietuvą pabėgusios S. Cichanouskajos vyras Siarhejus Cichanouskis iki pernai tebuvo eilinis verslininkas, nuolat gyvenęs Maskvoje, nerodęs jokių politinių ambicijų, išskyrus įdomius viražus apie „Rusijai priklausantį Krymą“ bei „rusiškojo pasaulio“ šlovinimą. O tada jis staiga tapo tinklaraštininku, A. Lukašenkos kritiku ir režimo auka: galiausiai atsidūrė kalėjime.
Tai, jog prieš pat rinkimus Baltarusijoje sulaikyta per 30 kresnų Rusijos samdinių grupuotės „Vagner“ vyrukų, kurie ne vieną mėnesį naudojo Baltarusiją kaip tranzitinę šalį pakurstė kalbas apie tariamą Kremliaus norą nuversti A. Lukašenką. O netikėtą pagreitį įgavusios opozicijos kandidatų žmonų rinkiminės kampanijos taip pat daug kam kėlė abejonių, ar prie to neprikišo rankų pats Kremlius. Tačiau tokios abejonės – jokia naujiena.
Dar 2010-siais prieš rinkimų kampaniją taip pat sklido kalbos, kad Kremlius esą bandys nuversti A. Lukašenką. Tų metų liepą Rusijos televizijos kanalai parodė itin kritišką filmą „Krikštatėvis“ apie Baltarusijos lyderį.
Dingę A. Lukašenkos kritikai, represijos, pašaipos iš „batkos“ – tokia suintensyvėjusi Kremliaus dezinformacijos kampanija ir tada buvo nepralošiama partija: viena vertus sutirštinus spalvas pateiktas realus A. Lukašenkos paveikslas, kita vertus Kremlius ir tada, ir po rinkimų toliau rėmė tą patį A. Lukašenką, o kritika jam iš Rusijos valstybinių kanalų labai greitai dingdavo, ypač susitikimų su V. Putinu metu. Tad ir dabartinis Rusijos žaidimas su Baltarusijos opozicija, pasak M. Laurinavičiaus, buvo dar viena sėkminga operacija.
„Be Kremliaus rankos, nepaisant milžiniško nepasitenkinimo A. Lukašenka Baltarusijos visuomenėje, nieko nebūtume matę. Tai buvo labai sėkmingai surežisuota protesto balso mobilizacija, nes Kremlius ir turėjo tokį tikslą – pastatyti Lukašenką į kampą, susilpninti jį viduje, atriboti nuo Vakarų, tai savo tikslą Kremlius ir pasiekė“, – tikino M. Laurinavičius, pažymėjęs, kad jis nematė jokio Kremliaus noro nuversti A. Lukašenką.
„Jei jis būtų, tai tuomet būtų visai kiti veiksmai ir jis jau būtų nuverstas, nes pasinaudojus gatvių neramumais, revoliucija, jei vat tuomet būtų atsiradęs „Vagner“ ar dar rimtesni GRU vyrukai, tada galėjo visko būti. Bet pažiūrėkime į tuos veiksmus, kuriuos atliko V. Putinas – paskambino Lukašenkai, kažką susitarė, vienas pirmųjų pripažino rinkimus“, – pažymėjo A. Lukašenka.
O tuo pačiu Kremlius, pasak pašnekovo, turėjo ir atsarginius scenarijus, tiesiog akivaizdu, kad pagrindinis Kremliaus kandidatas buvo ir tebėra pats A. Lukašenka, kurį pavyko paspausti.
Geriau nebus, bet nebus ir blogiau
Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vis dar netrūksta iliuzijų, esą A. Lukašenka yra Baltarusijos suvereniteto garantas, kad netgi galima pakeisti A. Lukašenkos režimą, įkalbėti jį nesiimti smurto, atitolinti nuo Maskvos, susitarti su pačiu A. Lukašenka.
„Ne, negalime, tai dar vienas įrodymas, kad tai blefas. Su šiuo režimu nieko daugiau negalime padaryti. Kiek Lukašenkai naudinga per Klaipėdą transportuoti prekes, tiek ir bus tos naudos. Viskas, daugiau niekur negalime pajudėt iš šio taško“, – teigė M. Laurinavičius.
Jis taip pat pažymėjo, kad joks kitas kandidatas nebūtų blogesnis, bet nebūtinai ir geresnis už A. Lukašenką, jei kalbama apie santykius su Rusija.
Baltarusija šiandien, anot M. Laurinavičiaus, tai ne 2014-ųjų ir dabartinė Ukraina, kuri patyrė Kremliaus agresiją ir kurioje stiprios antirusiškos nuotaikos. Rusija ir Baltarusija ne veltui vadinamos broliškomis tautomis, apklausose viena kitą nurodančiomis kaip geriausias kaimynes.
Antirusiškas Baltarusijos lyderis, pasak M. Laurinavičiaus šiuo metu yra neįsivaizduojama situacija ir todėl kad Rusija pernelyg gerai kontroliuoja Baltarusijos elitą.
Ką laimėti gali Lietuva?
Kita vertus, pasak M. Laurinavičiaus, tai nereiškia, kad protestai Baltarusijoje tėra Maskvos inscenizuotas spektaklis – be pačių baltarusių visuomenės tokios nepasitenkinimo bangos tiesiog taip pat nebūtų.
„Tai, ką kalbėjau apie Maskvos ranką nieko nekeičia. Pirmiausiai opozicijos lyderiai kaip tokie ir Baltarusijos visuomenė nėra vienas ir tas pats.
Net jei opozicijos ar pilietinės visuomenės protestų ir prisidėjo Maskva, ta pilietinė visuomenė atsibudo ir dabar ji yra niekieno. Net jei opozicijos lyderiai būtų agentai, svarbiau tai, kad pati visuomenė yra niekieno, o ta kova Lietuvai ir svarbiausia“, – pažymėjo M. Laurinavičius.
Jis įsitikinęs, kad vien tai, jog S. Cichanouskaja yra Vilniuje, o ne Maskvoje, kaip kito opozicijos kandidato žmona, taip pat dalyvavusi rinkimuose po bendra opozicijos vėliava, yra ypač reikšmingas faktas bei Lietuvos pergalė.
„Pergalė net tuo atveju, jei į Lietuvą ją palydėjo pats režimas. Ji netikėtai tapo permainų simboliu, nes pati buvo niekas ir, mano manymu, Maskva ją simboliu ir padarė, bet ta į gatves išėjusi visuomenė tokiom kategorijom nemąsto – ar ji susijusi su Rusija, ar ne.
Ji yra permainų noro simbolis, tų permainų norinčiųjų akyse mes tapome jų sąjungininkais ir tai, kad Lietuva, o ne kita šalis tą simbolį jų akyse saugos, yra labai rimtas pradinis kapitalas toliau dirbti, jei bus noro ir finansų“, – pažymėjo analitikas.
Jo manymu, S. Cichanouskaja nebuvo ir negali būti kokios nors revoliucijos lydere, o jos vaidmuo baigtas kaip ir, tikėtina, pačių protestų. Tačiau pastaraisiais viskas nesibaigs ir, pasak M. Laurinavičiaus, baltarusiai nepamirš ir šių protestų simboliu tapusios S. Cichanouskajos, ir lietuvių vaidmens – liksime tais, kurie lemiamu momentu buvo su baltarusiais, o ne prieš juos.
„Nes jei dabar svarbu, kas tie konkretūs asmenys, aidėjai, figūros, kurias stumdo Kremlius, tai žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, jei norime tapti žaidėjais Baltarusijoje, mums reikia dirbti su baltarusių visuomene“, – pažymėjo M. Laurinavičius. Mat jau dabar, jo manymu, Baltarusijoje susiformavo tylioji dauguma, kuri nebenori matyti A. Lukašenkos ir jo vieną dieną neliks, tačiau kol kas aktyviųjų, norinčių veiksmais kažką pakeisti dar per mažai.