„Procedūrinis dušas“

– Jums tai buvo pirmoji Seimo kadencija, kaip ją apibūdintumėte? Kokios nuotaikos buvo jos pradžioje, kaip sekėsi pradėti dirbti parlamente, per kiek laiko tapo aišku, kaip iš vidaus dirba ir veikia Seimas?

– Taip, kadencija man buvo pirmoji, todėl ji, kaip ir kiekvienam žmogui, buvo išskirtinė. Kaip aš sakau, gyvenime mokomės, bet čia tokią ypatingą gyvenimo mokyklą turime tuos ketverius metus. Nors politikoje aš nebuvau naujokė, bent jau taip aš galvojau, bet čia, žinoma yra visai kitaip. Į politiką atėjau mažais žingsneliais, viską iščiupinėjusi supratau, kad jeigu nori kažką duoti savo krašto žmonėms, tai turėtum ne tik mokyti kitus tai daryti, bet ir pačiam pasistengti. Ir čia patekus, pati pradžia buvo tokia, kad didžioji mūsų (frakcijos, aut. p.) dalis čia buvo pirmą kartą – viskas nauja.

O tada jau pradedi suprasti, kokie žmonėms aplinkui, ką jie veikia, kodėl jie taip kalba, kas seka po to. Mes kaip ir mokslus baigę, bet mus išmaudydavo procedūrine prasme, pasijunti tada labai nesmagiai. (…) O paskui kaip ir bet kur – daugiau patirties, supranti, kas kur yra. O kas buvo įdomaus, tai šioje kadencijoje aš išbandžiau labai daug sričių.

– Pavyzdžiui?

– Pradėjau dirbti Audito komitete – žinote, kaip Seime, o pas jus labai didžiulė frakcija. Ir turi ją suvaldyti, per eilę metų suprasti, sužiūrėti, kas ką sugeba, stipresnes jo puses. Bet taip ir gerai, gyvenime esame įvairūs, juk čia gyvenimo atspindys. Tai ta įvairovė irgi savo duoda. Dalis buvo labai tvirtai įsitikinusių, kad dirbs tik viename komitete ir niekada nesitrauks, tad teko tam tikrus kompromisus daryti. Taip aš ir atsidūriau Audito komitete, kur gyvenime negalvojau, kad dirbsiu. (…) Paskui aš iškeliavau į Socialinių reikalų komitetą, ten buvo visai kitas darbas, rezultatas daug greitesnis. Tada jau atsitiko taip, kad trečius kadencijos metus dirbau Teisės ir teisėtvarkos komitete, o paskutinius – Užsienio reikalų komitete. Tai buvo intensyvūs metai, teko labai daug mokytis, skaityti.

– Kaip atrodė pats frakcijos darbas iš karto atėjus į Seimą, 2016 metais? Daug politikų parlamente buvo pirmą kartą, tai kaip sekėsi sustyguoti, kas ir kur, kodėl, kaip tas bendras frakcijos darbas buvo pradėtas formuoti?

– Pradžioje susidėliojome, kas kokių sričių norime. Daug kas tada sakė mūsų frakcijos seniūnui (R. Karbauskiui, aut. p.), kodėl nepasirinko vieno ar kito posto. Bet iš tikrųjų tai buvo metas, kai tikrai reikėjo frakcijai vadovauti ir visus sutelkti. Elementariai reikėjo paaiškinti, kas yra posėdis, kaip ten reikia elgtis, balsuoti. Atrodo, kad elementarūs.

Bet iš tikrųjų tai buvo metas, kai tikrai reikėjo frakcijai vadovauti ir visus sutelkti. Elementariai reikėjo paaiškinti, kas yra posėdis, kaip ten reikia elgtis, balsuoti. Atrodo, kad elementarūs.


– Bet reikėjo tai priminti ir pakartoti?

– Žinoma, mes tą turėjome visi kartu išmokti. (…) Viena iš didesnių mūsų ambicijų buvo ta, kad mes daug tų reformų norėjome, daug apsiėmėme. Ir, žinote, ateini jaunas ir galvoji, kad stačia galva viską imsime. O tada supranti, kiek reikės daryti, ir nevyksta viskas lyg sviestu patepta. Reikia išdiskutuoti, iš šalies nuomonių yra, visko. Kai visa tai suvoki, viskas sulėtėja.

Bet dar kitas dalykas, kas (frakciją, aut. p.) sutvirtino, tai kad visi sakė, jog išsisklaidysime. Ir kuo apie tave daugiau ir įvairiau sako, tai mes gi neatėjome kažko daryti iš blogų paskatų, tikrai atėjome su altruistiniais dalykais. Bet tada supranti, kad čia yra ta biurokratija, viskas nevyksta taip greitai. Ir tada ateina nusivylimas. Ir dar pradeda atsisijoti žmonės. Tai kai pirma išėjo, visiems buvo paprastas klausimas – „kaip?“.

– Čia apie Bronislovą Matelį kalbame, ar ne?

– Taip, keista, kada juos pažįsti frakcijos viduje ir po to su kokiais pareiškimais išeina, tada aptarinėji, kad tai normalu, jam reikia daugiau reklamos. Bet man asmeniškai tai yra amoralūs dalykai. Mes patys juk politiko įvaizdį nuleidžiame žemyn. Juk reikia sąžiningiems būti ir prieš kitus, ir prieš save. Galbūt, duok dieve, tai jiems vėliau duoda ir žinomumo, reitingo. Bet čia jau pati filosofija ir gyvenimo požiūris.

Aušrinė Norkienė, Ramūnas Karbauskis

– O kas jums sudėtingiausia buvo?

– Per ketverius metus tai feisbukas. Aš suprantu ir suvokiu, kad tai yra labai efektyvi platforma. Bet kai reikia ten pastoviai save reklamuoti, priminti apie save. Aš sutinku, bet gyvai su tais žmonėmis bendrauju, suvokiu, bet mane viduje tas pastoviai drasko.

– Kad reikia save reklamuoti?

– Ne tik, kad reklamuoti. Žinau, kad didžioji dalis (aut. p.) politikų patys ten nerašo. Jie kažką pasisamdys, kažkas apie juos gražiai parašys. Aš esu už gyvą, natūralų ir nuoširdų bendravimą, ne parodomąja puse. Nors ir jos kartais reikia. Bet jei nori dirbti, tai taip ir darai – dirbti tyliai, kantriai. Kas dar mus frakcijoje vienijo, kad mus visaip žemindavo, sakydavo, kad mes ne į tą pusę einame, kažko prisigalvojame. Bet tada ramiai atsisėdi, pagalvoji – ar mes tikrai kažką blogai darome? Lyg ir ne. Tai mus užgrūdino.

– Ta kritika, konkrečiai?

– Taip, žinoma. Nesakau, kad mes nedarėme klaidų, darėme, bet kritika turi būti pamatuota, su argumentais. Ir opozicijai sakydavau, kad jei jie mato kitą kelią, tai tegul sako. Gi nebereikia tampyti tų paklodžių, kurie čia yra geresni. Bet juk iš principo visi eidami į rinkimus deklaruojame, kad dirbame Lietuvai ir jos žmonėms. Bet to pasitikėjimo nebūdavo. O tai turbūt labiausiai užmušdavo Seime – jo nėra, nei vienas kitu. Gal dar mūsų frakcijos specifika buvo svarbi, nes mūsų dauguma buvo iš regionų, mes į tokį elitinį (ratą, aut. p.) buvom įstumti. Ir jautėmės pradžioje nejaukiai. Bet po to supranti, kad visi darome tuos pačius darbus, nereikia čia papildomos arogancijos, niekuo nesi kitoks. Juk esi toks pats Seimo narys.

– Ir nereikia pūstis iš savęs dėl to?

– Tikrai ne, galbūt anksčiau tas požiūris buvo kitas Seimo nario. Mes atėjome, jokių privilegijų mes iš viso neturime. Senieji (aut. p.) mus ir šiandien susitikę sako, aha, mašinas atėmėt, nuomas (išperkamąsias aut. p.) irgi. Aš žinau, tas pats mano apygardoje rinktas Seimo narys, mašiną išsimokėjo, likutinę vertę išsipirko. Formaliai kaip ir viskas gerai, bet kaip tu viduje turi jaustis, kad su tokia važinėji. Ar tu neišgali?

Aišku, mano šeimai pradžia irgi buvo sunki, turėjome vieną automobilį, reikėjo sutaupyti ir nusipirkti kitą, kad turėčiau su kuo važiuoti į Vilnių. Bet juk viskas yra išsprendžiama, juk žinai, kur eini. Tas pats gyvenimas Seimo viešbutyje, juk tai yra mano darbo priemonė. Aš čia esu komandiruotėje, atvažiuoju pirmadienį, išvažiuoju atgal į Tauragę ketvirtadienį. Čia juk nėra jokia privilegija.

Frakcija kaip choras

– Noriu paklausti dėl bendravimo frakcijoje, nes išėjusių iš LVŽS per ketverius metus buvo. Iš pabėgusių lūpų tikrai buvo teiginiai apie sunku su R. Karbauskio vienvaldyste gyventi, sunku su jo interesais. Bet realiai atrodo tas darbas frakcijoje? Ar tikrai yra toks vienvaldiškas lyderis apie kurį jau buvę kolegos kalba?

– Aš manau, kad čia yra ir kiekvieno požiūris į lyderį. Aš pati sakau, kad trūksta lyderio, reikia imtis atsakomybės ir lyderiauti. Tai ir natūralu, kad jis turi tai daryti, turėti tą stuburą. Aš niekada negalėčiau pasakyti, kad mes kažkurio neišgirdome, mes tikrai visų klausomės. Bet juk turime kažkaip priimti tą vieną sprendimą. Nėra balsavimuose kito kelio. Galbūt tie kiti labiau yra individualistai. Čia kaip chore, solistų turime, bet čia komanda yra kaip chore – turime susiderinti balsus, o jis yra dirigentas.

O kai dirigento nėra, pakrinka viskas. Tai čia yra pats požiūris į vadovą. O Seime yra sudėtingiau tuo lyderiu būti, nes kiekvienas yra su savomis ambicijomis. Aš labai džiaugiuosi, kad tų mūsų moteriškių yra, manau, kad moteriškas pradas įneša ramybę, nuramini juos, apgalvoji ir tada bandai susidėlioti. Tie, kas sako apie autoritarizmą mūsų frakcijoje, tai taip nėra. Kokiais trečiais šios kadencijos metais jau pradėjome sakyti frakcijos seniūnui, kad jis turėtų būti griežtesnis.

Tie, kas sako apie autoritarizmą mūsų frakcijoje, tai taip nėra. Kokiais trečiais šios kadencijos metais jau pradėjome sakyti frakcijos seniūnui, kad jis turėtų būti griežtesnis.


– Tai dirigentas frakcijai diriguoja gerai?

– Aš manau, kad taip. Jis labai diplomatiškas, pakankamai ramus. Jei žiūrėti iš šalies, kartais galvoju, kad kitas nuo tiek informacijos, norų, įgeidžių ir siūlymų, jam galva turėtų sprogti. Bet viskas kaip ir viskas susivaldo.

– Ar daug pageidavimų yra frakcijoje?

– Žinoma, kaip ir visur. Bet aš į tą žiūriu į tai iš dviejų pusių. Viskas gerai – tų idėjų reikia turėti, tik jas reikia pamatuoti ar jos laiku, tinkamos, reikalingos.

– Kokiais argumentais R. Karbauskis frakcijos narius įtikina, kad dabar nereikia tam tikros idėjos siūlyti?

– Jis labai logiškai sudėlioja, mane tai ir paveikia, nežinau kaip kitus. Jokių emocijų nebūna, tik logika, argumentai, faktai, viskas pasverta. Man tai tas labai tinka. Labai racionalus.

– Emocijos niekur neprasimuša?

– Labai retai, tikrai. Aš visada sakau, kad reikia prisiminti dėl ko atėjome ir tas grąžinimas savęs į pradinę poziciją irgi veikia žmones.

– Kaip frakcijos viduje atrodė pabėgimai iš jos?

– Pirmieji buvo labai skaudūs. Nes atrodo, visi kartu darėme, siekiai bendri, programa. Ateini pilnas entuziazmo ir tikrai pradžioje buvo skaudu. Dėl to, kad niekas neateina viešai pasakyti, o perskaitai antraštėse jo pareiškimus.

Mes pradžioje nelabai suvokėme, labiau patyrę mums paaiškino, kodėl tai daroma. Tai nėra malonu, man priimtiniau būtų, jei žmogus ateitų ir pasakytų. Nes kažkokių didžiulių pykčių nebuvo nei su vienu. O kai paskuti paklausai priežastis, kodėl pasitraukė... Suprantu, kiekvienas visą situaciją pasako iš savo pusės.

– Atrodo, kad itin skaudus buvo P. Urbšio pasitraukimas iš frakcijos. Kaip viskas atrodė iš vidaus?

– Nežinau, Povilas yra labai darbštus, pradžioje visi mes naudojomės jo patirtimi. Ne tik Seime, bet ir politinės, jis iš dalies daug ko mus išmokė. Gal jo toks būdas. Bet frakcijoje mes ne piktuoju išsiskyrėme, galbūt vėliau tai perėjo į kažkokį asmeniškumą. (…) Dalis gal negavo to, ko labai norėjo – postų gal, dar kažko, gal buvo įsižeidimas, nors gal net nebuvo žadėta. Tai keisti tokie dalykai, bet jie vyksta.

– Kiek premjeras S. Skvernelis darė įtakos frakcijos darbui? Ir ar tikrai buvo tiek tų pykčių tarp R. Karbauskio ir S. Skvernelio?

– Nepavadinčiau to pykčiais, galbūt tai buvo labiau aršesnė diskusija. Tai yra normalu, nes kiekvienas turime savo požiūrį. O tai dar ir yra du lyderiai. Normalu, kad jie nesutaria dėl kai ko. Mes jausdavome viduje, kad iš šalies buvo skatinamas pyktis ir tarpusavio nesutarimai, nei kad mes jautėme viduje. (…) Žmonėms, aišku, viešoji opinija duoda savo ir apygardose jie klausia – tai ko dabar jie susipyko. Kaip ir nesipyksta, nėra dėl ko, juk vis tiek einame viename kryptimi. O kartais tas nuomonės išsiskyrimas su žiežirbomis, natūralu, taip pat. Toks tandemas, manau, duoda naudą Lietuvai, tai nėra.

– Užsiimkime prognozėmis, jei įvyktų taip, kad LVŽS vėl liktų valdžioje, ar šis Skvernelio ir Karbauskio tandemas suveiktų dar kartą?

– Aš labai norėčiau tikėtis, kad taip. Nes jau būtų daug lengviau – tikrai daug yra išmoktų dalykų, manau, kad antra kadencija suteikia galimybę parodyti. Nes ketveri metai valstybės valdyme yra labai mažai. Be to, jau žinai kaip vyksta. (…) O šiaip mano nuomone, po dviejų kadencijų reikėtų pailsėti. Čia tokiam grįžimui į realybę. Manau, kad tie, kurie iš regionų yra, jiems neleidžia atitrūkti nuo realybės, matome kasdienę Lietuvą. O kas čia gyvena, jie mato kitokį vaizdą. (…) Tai manau, kad tas tandemas būtų dar stipresnis, nes viskas jau kaip ir sustyguota, žinai, kaip reikia daryti.

– Ar valstiečiai galėtų dirbti opozicijoje?

– Manau, kad taip. Juk niekada nežinai, tai būtų patirtis.

– O jūs norėtumėte dirbti opozicijoje?

– Nežinau, ar norėčiau. Pozicija yra darbų tęstinumas, ir aštuoneri metai valdžioje leistų proveržį, kurio visi laukia ir nori, pavyktų pasiekti.

Šuolis sąraše

– Jūs 2016 metais rinkimuose LVŽS buvote 53 sąraše, po reitingavimo – 42. Dabar jūs 4, kaip šis šuolis įvyko? Kaip jūs pati aiškinate tai?

– Tas šuolis, manau, tas darbas frakcijoje davė savo. Tas darbas, jis nėra matomas, su skambiomis antraštėmis, tai nuoseklus darbas su kolegomis. Manau, kad jie tai ir įvertino, davė žiaurią atsakomybę šiems gležniems moters pečiams. Bet aš manau, kad tai nuoseklus mūsų 4 metų darbas, pažinimas iš vidaus, kaip komandos nario, galbūt tai lėmė. Galbūt prisidėjo ir tai, kad esu pirmininko pavaduotoja. Nežinau, ką čia dar reikia galvoti. Manau, kad čia tas darbas frakcijoje suveikė. (…) Tų šuolių nereikėtų sureikšminti.

– Tokią poziciją, kurią jūs sąraše turite, politologai pavadintų gal net „juodojo arkliuko“ vieta. Įvardinkime sąrašą tokį, koks jis yra – S. Skvernelis, R. Karbauskis, A. Veryga ir jūs. Ir čia kyla klausimas – ką mato partija, ko nemato rinkėjas?

– Aš net nežinau, gal čia buvo mūsų frakcijoje klausimai dėl komunikacijos. Nes dalis mūsų yra tie, kurie dirbę ir tu neturi laiko į laidą nueiti, ar ten ką. Ir atsiranda, kurie randa tam laiko ir tada ratas užsisuka. Gal ir reikėtų, bet jei per ketverius metus aš su feisbuku nesusigyvenau, nes mane drasko vidinės nuostatos. Žinau, kiek ten yra netikrų dalykų, mane tas užmuša.

– Jus ta pozicija nustebino?

– Taip, nesitikėjau. Tikrai manau, kad yra labiau matomų politikių, kad ir apie moteris kalbant. Galbūt jos ir yra vertesnės, bet kas tas skaičius, vis tiek viską rinkėjas spręs. Gali būti, kad važiuosiu žemyn, iš esmės tai mano kolegų nuomonė, labai džiaugiuosi, kad ji tokia. Visur yra nematomų darbininkų.

– Rima Baškienė, komentuodama reitingavimo rezultatus kolegoms žurnalistams stebėjosi, kad ji 12 sąraše, nors nebuvo pakankamai paklusni. Tai keliu klausimą – jūs tokioje pozicijoje dėl to, kad buvote paklusni frakcijos lyderiui?

– O ką reiškia paklusni? (…) Bet kai frakcijoje diskutuoji ir sutari, kad darysi vienaip, man amoralu būtų daryti kitaip, nes aš išduosiu kolegas. (…) Už tą nuomonę ji turi 12 vietą sąraše, gal tai nėra blogai. Nuomonę turėti yra gerai, tik žiūrint kiek ji darys įtaką bendriems sprendimams. Nes jeigu tavo vienas balsas nulemia, kad nėra sprendimo, tai kam reikalinga tavo nuomonė bendrame katile – eik į Mišrią Seimo narių grupę ir turėk ją ten. Jeigu esi frakcijoje, tai tas darbas turi būti bendras, turi būti komandoje. (...) Bendrą vardiklį rasti yra sudėtingas ir ilgas darbas. Žinoma, kyla natūralus nepasitenkinimas kartais, kad kažkas nusprendė. (…) Bet tada bandai sakyti, kad jei ekspertai geriau žino šią sritį...

Pasitiki tada kolegomis, jų nuomonė būna svaresnė nei vieno, kuris prieštarauja. Bet vis atsiranda tas vienas, kuris prieštarauja, jis užsispiria. Ir nepaklusnumas yra dažniau matomas. Ir tada kyla klausimas, kas yra svarbiau – matomumas ar bendras darbas.

Ar nesudegino tiltų?

– LVŽS paskutiniame Tarybos posėdyje nusprendė nutraukti susitarimą su Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP) dėl bendradarbiavimo Seimo rinkimuose. Ar nebus čia tiltai ateičiai sudeginti?

– Jokios sutarties su jais mes nenutraukėme. Tik buvo tokį susitarimą dėl bendradarbiavimo rinkimų etapu. Bet po tų paskutinių balsavimų Seime, paskutinis lašas buvo, kad mes eikime rinkimuose, kad ir mažiau, bet mes būsime tikri dėl savo vertybių.

Ramūnas Karbauskis, Virginijus Sinkevičius, Viktoras Pranckietis, Aušrinė Norkienė

– Kokie kiti lašai buvo?

– Tie kompromisai turi savo kainą, vienas daugiau, kitas mažiau, bet jie užsimiršta. Atrodo tuo metu visi pikti kaip širšės, o paskui eina ir nueina. O čia toks buvo galbūt staigmena. Koalicijos taryboje kalbamės apie klausimus tos dienos, derini balsavimus ir partneriai nieko nesako. Tada Seimo posėdyje po balsavimo pamatai rezultatus ir tada visi klausia – tai ką jūs ryte tame koalicijos posėdyje veikėte, jei tokių dalykų nesutariate. Ir tada lieki išmaudytas, nes nieko nesakė. Gal čia ta vadinama aukštoji politika – kokių interesų jie turi nesakydami ir taip balsuodami. Tada ir sakome jiems, kad ačiū, bet gal mes tada patys.

– Kas didžiausias valstiečių priešininkas artėjančiuose rinkimuose yra? Ką kaip tokį įvardinate?

– Natūralu, kad dešinės pusės kandidatai vienmandatėse. O šiaip, tai bus mūšis tarp tų, kurie nori viską atkeisti, nuimti, ką padarėme šią kadenciją ir mūsų, kurie nori tęsti tuos darbus. Tai manau, kad konservatoriai.

– O Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) kokį vaidmenį vaidina čia?

– Man keisčiau buvo, kad jie, atstovaujantys kairę politinę jėgą, ne tik, kad dešinėje sėdi, bet jie tiek aršiai gina tą kitą pusę, kad konservatoriams net nereikia nieko daryti, už juos viską socialdemokratai atkalba, padaro. Tai man jų nuėjimas nuo čia iki ten, man nebuvo suvokiamas. (…) Gerbiu konservatorius, jie turi liniją, kuria nuolat eina. Bet kai žmonės kairėje sėdėję nueina į tokią pusę ir toks jausmas, kad jie daro viską, kad ateitų prie to lovio. Man keisti tokie dalykai.

Dėl koalicijos kalbėtų su krikščionišku konservatorių flangu

– 2016 metų Seimo rinkimus valstiečiai laimėjo didžiule persvara. Kokia jūsų prognozė – kaip bus šį spalį?

– Visi žinome, kad kai esi valdžioje, nesi labai mylimas, visada ras už ką pabarti, rinkėjai ras baudos taškų.

– Tai kiek tų baudų taškų laukiate?

– Nedrįsčiau skaičiais prognozuoti. Nes nesinori būti labai optimistu, bet ir pesimistu. Rinkėjas visada yra nenuspėjamas, ypač Lietuvoje.

– Kai partijoje kalbate apie artėjančius rinkimus, kokia nuotaika čia kalbantis yra? Jūsų prognozė yra valdančioji dauguma? Kaip jūs realiai vertinate situaciją? Frakcija, turbūt, bus mažesnė kitoje kadencijoje?

Aušrinė Norkienė


– Taip, mes manome, kad ji bus mažesnė. Bet tikrai galvojame, kad galėsime burti koaliciją ir ją susidėlioti. Tikrai yra savi iššūkiai ją susidėlioti. Nes kuo daugiau koalicijoje partijų, tuo daugiau programinių nuostatų reikia suderinti, daryti kompromisus, nuo savo pozicijų atsitraukti tam tikrų. Bet norėtume ir tikėtume ją burti.

– Su kuo?

– Vis tiek tai būtų centro kairė. Nors iš tikrųjų, neatmetame galimybės, bent dalis mūsų, kad gal, visgi... Ir prieš ketverius metus mes tarėmės su konservatoriais, kai pagalvoji – jei tokios dvi jėgos suderintų pamatinius dalykus, tai kodėl negalima užmiršti ambicijų partinių? Bet čia gal dar tokia utopija. Bet kodėl ne?

– Jūs apie tokį scenarijų svajojate?

– Aš labai norėčiau.

– Sakote, kad po šios Seimo kadencijos, visų pykčių, būtų įmanoma susėsti prie vieno stalo ir susitarti?

– Jų reitingavimas parodė visai kitus dalykus jų partijoje. Mes tą irgi pastebime. Ir ta dalis su tikromis, krikščioniškomis vertybėmis, jie mums yra labai priimtini. Tokiose vertybinėse pozicijose – dėl šeimos, dėl tokių dalykų, mes tikrai labai su jais sutariame.

– Bet su jų krikščionišku flangu?

– Taip, būtent. Bet jų vidinis reitingavimas parodė, kad jie svarbūs ir ten. Tai dabar nėra aišku, kad bus tie realūs Seimo nariai.

– Perklausiu – kalbėtumėte su Laurynu Kasčiūnu, ne Gabrieliumi Landsbergiu?

– Reikia kalbėtis su visais. Nežinau kaip bus jų partijoje, bet pas mus tai tikrai nėra taip, kad vienas nuspręs kaip bus toliau. Nes mes ir 2016 metais tikrai ilgai diskutavome, buvo ir abejonių. Neatmetu tikrai nei vienos pavardės.

– Bet vertybių prasme?

– Viena yra deklaruoti, jie viešai nieko kito nedeklaruoja, tai yra konservatorių partija.

– Ar tikrai yra realu, kad tai atsitiks? Žinant tai, kas vyko paskutinius ketverius metus – konservatoriai prieš valstiečius procedūrine prasme, įžeidinėjimai, tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės. Ar tikrai įmanoma?

– Manau, kad jei tikrai matytume, kad to reikia Lietuvai, tai ir padarytume. Bet galiu kalbėti tik už savo pusę.