Kone kiekvienas skirtingas laikmetis turi atmintines dienas: Liepos 6-oji – Valstybės, karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, Vasario 16-oji – Valstybės atkūrimo diena. Moderniajam laikmečiui – Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Tačiau ši diena, anot S. Jazavitos, yra kitokia nei Sausio 13-oji, kurios vizija – susimąstymas.

Simbolinėmis tapusios akcijos galėtų vykti nedarbo dieną

„Tądien buvo ir žuvusių, ir sužeistų – fiziškai, psichologiškai. Tai mūsų pergalė, tačiau jos nereikia minėti džiugiai ar pompastiškai, tai galimybė pabūti ramiai kartu. Visos simbolinėmis tapusios akcijos galėtų vykti nedarbo dieną: kūrenami atminimo laužai, vaišinimasis karšta arbata“, – sakė jis.

Paklaustas, ar Laisvės gynėjų diena istoriškai svarbi valstybės kūrimuisi, S. Jazavita prisiminė seną posakį, kuris byloja, kad „laisvė turi būti įtvirtinta patriotų ir tironų krauju“.

Skamba gan žiauriai, tačiau, anot istoriko, tokia yra žmonijos egzistavimo tiesa, nuo kurios kažin kur nepabėgsime. Sausio 13-oji – to pavyzdys.

Neginkluotas pasipriešinimas – sąmoningai pasirinkta tautos strategija: neprovokuoti įvykių dar labiau, laikytis vieningai, tvirtai, parodyti ryškų pilietinį pasiryžimą.

„Aukų nebuvo išvengta. Pati valstybė agresorė (tuo metu egzistavusi Sovietų sąjunga) stipriai susikompromitavo savo ir taip smunkantį įvaizdį tarptautinėje arenoje, atkreipė pasaulio dėmesį, nors tikėjosi, kad to nebus“, – pabrėžė svarbų momentą istorikas.

Anot jo, agresorė laikėsi išbandytos strategijos – neva svarbesni įvykiai nukreips dėmesį nuo įvykių Lietuvoje. Taip buvo elgiamasi ir 1940-aisiais (Vermachto įsiveržimas į Paryžių).

Sausio įvykių kontekste – Jungtinių Valstijų vykdoma operacija „Audra dykumoje“, Persijos įlankos regione.

Tačiau būtent tada, 1991-ųjų sausį pasaulio akys sužiuro į Vilnių.

„Tautą suvienijęs neginkluotas pasipriešinimas yra sėkmingas pavyzdys, mokantis ir įpareigojantis nepamiršti pilietiškumo, drąsos svarbos. Šiandien taip pat kartais vyksta įvairių dalykų, kurie mūsų netenkina, tačiau dažnai tai lieka virtuviniu ar feisbuko pašnekesiu. Tokie įvykiai primena, ką gali padaryti pilietinis veikimas“, – kalbėjo S. Jazavita.

Sausio 13-osios atminimo laužai Nepriklausomybės aikštėje


Tapo pavyzdžiu kitoms tautoms

Pasirodo, tokie įvykiai gali tapti pavyzdžiu ir kitoms tautoms. Už demokratiją Honkongo protestuose buvo kovojama tuo pačiu principu. Netgi buvo sakoma: lietuviai tai padarė, galime ir mes.

„Gražiai susiveda paralelės. Kaip istorikas, laikausi tokio požiūrio: svarbiausia gerbti save, savo valstybę, taip natūraliai gerbsi kitą tautą, kitos šalies patrioto požiūrį. Tik tada gali tikėtis iš jo to paties“, – pastebėjo S. Jazavita.

Prieš keletą metų istorikui teko skaityti paskaitą apie Lietuvos partizaninį karą studentams iš Honkongo: „Atrodė, tolimi įvykiai... Svarsčiau, kaip prie jų prieiti, bet pavyko gana neblogai – per bendražmogiškus dalykus, per kiekvienos šalies tautos tam tikrą apsisprendimo prasmės svarbą.“

Gražu, kad mūsų šalies pavyzdys įkvepia įvykius visai kitame pasaulio kampe, suvienija žmones. Tačiau ar patiems lietuviams tuo metu buvo iš ko pasisemti įkvėpimo?

Pasak S. Jazavitos, šiame kontekste nebuvome visiškai vieniši – pasipriešinimo idėjas iškėlė Mahatma Gandhi, Indijoje – dar XX a. pirmoje pusėje.

„Aišku, jos kai kam tuo metu atrodė radikalios. Jis mėgo klausti: kaip 100 tūkst. britų gali valdyti 300 mln. indų tautą? Netgi jei nepanaudos jėgos, vien demonstuos pilietinį nepaklusnumą – gali pasiekti puikių rezultatų. Po Antrojo pasaulinio karo, Britų imperijai nusilpus taip ir įvyko“, – istorinį pavyzdį pateikė jis.

Žinoma, Lietuvai negaliojo tas pats modelis, Sovietų imperija daug didesnė, tačiau 1991-aisiais irgi silpo.

„Vaizdas panašus, bet kitoks: sėkmingai panaudota neginkluoto pasipriešinimo taktika, pasaulio spaudimas silpstančiai imperijai. Ji nesiryžo imtis žiaurių metodikų, kaip Stalino laikais. Tuo laiku pasipriešinimas būtų žiauriai nuslopintas, kaip ir partizaninio pasipriešinimo atveju. Paralelės vertingos ir šiandien“, – įsitikinęs S. Jazavita.