Tačiau paprašyta atsakyti į klausimą, ar neabejoja Pranckiečio liberalia pasaulėžiūra, Čmilytė-Nielsen pareiškė apie Pranckiečio liberalizmą sprendžianti iš palaikymo, kurio Liberalų sąjūdžiui „labai reikėjo“:
„Sprendžiu iš to, kokias mūsų iniciatyvas Pranckietis palaikė Seime tuo metu, kai to palaikymo mums labai reikėjo. Pavyzdžiui, kai mes siūlėme pirmalaikių Seimo rinkimų projektą, Pranckietis buvo vienintelis ne mūsų frakcijos politikas, kuris prisidėjo ir pasirašė po šia iniciatyva.
Jis labai palaikė ir kandidatų į Seimą amžiaus cenzo keitimą, inspiruotą jaunųjų liberalų organizacijos. Labai vertinu, kad jis palaikė mums svarbias iniciatyvas“, – interviu „Delfi“ sakė Liberalų sąjūdžio lyderė.
– Neseniai sakėte, kad Lietuvoje yra visa puokštė partijų, siejančių save su liberalizmu, ir tai esą kelia grėsmę, kad bus prarastas „autentiškas ideologinis turnys“. Liberalų sąjūdis – vieninteliai autentiški ideologiniai liberalai?
– Geras klausimas. Tiesą pasakius, dažnai savęs klausiu: koks yra lietuviško liberalaus politiko auksinis standartas? Atsakymo į šį klausimą neturiu.
Man nepriimtinas toks liberalizmas, kuris brėžia labai siaurą liniją ir apie kiekvieną politiką ar šiaip pilietį, kuris nuo tos linijos pasislenka vienu centimetru į kairę arba dešinę, šaukia, kad jis – rasistas, homofobas ar „gašlus kaimietis“, kaip neseniai yra pasakiusi viena mano buvusi kolegė. Mano supratimu, tai nėra liberalizmas.
Kaip aš įsivaizduoju būtinus liberalaus politiko atributus? Manau, visų pirma tai – plati pasaulėžiūra. Dažniausiai ji būdinga akademinio tipo žmonėms, nors, žinoma, nebūtinai. Tai – politikai, kurie nebijo abejoti ir kartais pripažinti savo klaidas.
Mano patirtis byloja, kad tai – politikai, kurie neleidžia sau žaisti žemiausiais žmogaus instinktais. Taip įsivaizduočiau liberalius politikus. O kalbėti apie autentišką ideologiją Lietuvos sąlygomis – sudėtinga.
– Kas yra tie, kurie, anot jūsų, kelia grėsmę, vadindamiesi liberalais?
– Nelabai gerai pamenu, ką turėjau galvoje, koks buvo kontekstas. Greičiausiai turėjau galvoje partijas, kurios save vadina liberaliomis, kad ir nenaudodamos žodžio „liberalizmas“ savo pavadinimuose. Tai ir nuo mūsų partijos atskilęs Vilniaus skyriaus branduolys su Remigijumi ir Aušrine priešakyje, ir nauja susikūrusi partija, vadinanti save konservatyviaisiais liberalais – „trys muškietininkai“.
– Jūs į politiką atėjote prieš 2016 m. rinkimus…
– 2012 metais pirmą kartą dalyvavau rinkimuose. Tada politinėje veikloje dar buvau visiška naujokė. 2015 metais, kai Remigijus Šimašius tapo Vilniaus meru, aš tapau Seimo nare, nes buvau pirma už sąrašo „brūkšnio“. Tie pusantrų metų, likę iki naujų rinkimų, buvo mano debiutas parlamente.
– Kas jus paskatino ateiti būtent į Liberalų sąjūdį? Į ideologines partijas ateinantys žmonės turėtų manyti, kad jų pasirinktos ideologijos Lietuvai trūksta. Ar manote, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvai trūko liberalizmo?
– Kai 2012 m. nusprendžiau kandidatuoti su Liberalų sąjūdžiu, man mano pasirinkimas buvo visiškai akivaizdus.
Jokia paslaptis, kad politinės partijos vilioja žymius sporto pasaulio žmones – nepriklausomai nuo ideologijos.
Liberalai man imponavo kaip jauna, veržli, kompetentinga komanda. Man buvo priimtinos jų idėjos, vertybės. Neturėjau abejonių dėl to, su kuria partija galėčiau dalyvauti politikoje. Mano kelias į politiką ideologine, vertybine prasme buvo tiesus ir švarus.
– Tokį tiesų ir švarų kelią jūs turbūt vertinate ir savo komandoje? Vertinate partijoje tuos, kurie jai priklauso ne dėl naudos, o iš politinių įsitikinimų, dėl pasaulėžiūros principų?
– Žinoma, labiausiai vertinu tuos, kurie [vadovaujasi principais]. Tokių, kurie galėtų būti partijoje dėl naudos, nelabai ir liko. Tie, kurie ieškojo greitos naudos, pabėgo dar 2016 metais ir iškart po to.
– O buvęs pirmininkas Eligijus Masiulis, jūsų manymu, orientavosi labiau į pasaulėžiūros principus ar naudą?
– Man sunku vertinti, nes Eligijaus gerai nepažinojau. Bet 2012 metais, kai atėjau į partiją, tikėjau juo kaip ryškiu liberalų veidu. Manau, tą patį darė labai daug žmonių Lietuvoje.
– Jei taip vertinate principingumą ir vertybes, „tiesų kelią“, tai kodėl jūsų partijos kandidatų į Seimą sąrašo viršuje (trečioje pozicijoje) atsidūrė Viktoras Pranckietis? Jis – liberalizmui nusipelnęs ir visa širdimi atsidavęs politikas?
– Aš čia nematau jokio prieštaravimo. Pirmiausia ne aš iškėliau Seimo pirmininką Pranckietį į trečią vietą. Tokį sprendimą priėmė mūsų partija – visuotiniu demokratiniu balsavimu. Galėčiau priimti priekaištus tik tuo atveju, jei tą sąrašą kaip nors būčiau koregavusi. Bet aš to tikrai nedariau.
Kita vertus, aš jau trumpai apibrėžiau, kaip įsivaizduoju liberalių pažiūrų politiko atributus. Man yra tekę bendrauti su daugeliu ES šalių liberalų, ir galiu pasakyti, kad tas įvairių liberalų rūšių spektras yra labai platus. Tad nematau jokio disonanso.
– Jūs pati sakėte, kad liberalais besivadinančių partijų ir politikų gausa kelia grėsmę liberalizmo idėjiniam autentiškumui. O Pranckiečio atsiradimas Liberalų sąjūdžio viršūnėse tokios grėsmės stebuklingai nekelia? Ar Pranckietis – be galo autentiškas liberalas?
– Grįžtu prie to, kad nežinau, kas yra liberalaus politiko Lietuvoje auksinis standartas. Gal tai Artūras Zuokas? Yra buvę įvairių liberalų politikų. Taip, tie politikos veikėjai, kurie, mano galva, yra plačių pažiūrų, akademinio tipo, vertinantys saviraiškos laisvę, gali būti vertinami kaip liberalios pakraipos žmonės.
– Tuomet tarp valstiečių žaliųjų, iš kurių pas jus atėjo Pranckietis, yra ir daugiau liberalų. Antai Eugenijus Jovaiša jums gerai tiktų. Akademinio tipo, plačių pažiūrų.
– Jūs imate tik vieną mano apibrėžimo elementą. Reikėtų pono Jovaišos klausti, ar jis laiko save liberalu. Aš labai nustebčiau.
– Liberalas Pranckietis – irgi stebuklas. Sakote, kad jį išreitingavo partija. Ar jus pradžiugino toks reitingavimo rezultatas?
– Mane labai pradžiugino mūsų [sąrašo pirmasis] dešimtukas. Jis gali konkuruoti su bet kurios didžiosios partijos pirmuoju dešimtuku.
– Tai jūs nė kiek neabejojate dėl Pranckiečio liberalių pažiūrų?
– Sprendžiu iš to, kokias mūsų iniciatyvas Pranckietis palaikė Seime – tuo metu, kai to palaikymo mums labai reikėjo. Pavyzdžiui, kai mes siūlėme pirmalaikių Seimo rinkimų projektą, Pranckietis buo vienintelis ne mūsų frakcijos politikas, kuris prisidėjo ir pasirašė po šia iniciatyva.
Jis labai palaikė ir kandidatų į Seimą amžiaus cenzo keitimą, inspiruotą jaunųjų liberalų organizacijos. Labai vertinu, kad jis palaikė mums svarbias iniciatyvas.
– Vadinasi, jūsų partija tiesiog jam už tai atsidėkojo trečia vieta sąraše?
– Ne. Kodėl – atsidėkojome? Čia nieko tokio tikrai nėra. Partijos nariai jį išreitingavo į trečią vietą, priėmė labai pozityviai. O galutinį reitingavimą atliks rinkėjai.
– Kaip jūs vertinate situaciją, kuri susiklostė tarp Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos? Juk šios dvi partijos trukdys vien kitai patekti į Seimą.
– Traktuoju šią situaciją kiek kitaip. Žinoma, tai, kad politikai, sudarę mūsų partijos Vilniaus skyriaus branduolį, pasitraukė ir įkūrė savo partiją, nėra pliusas bendram liberalų reikalui Lietuvoje. Mano manymu, jie pasirinko lengvesnį kelią, panorėję susikurti partiją sau.
– Kodėl jie nusprendė susikurti partiją sau? Gal Liberalų sąjūdyje jie buvo negirdimi, skriaudžiami?
– Reikėtų jų klausti.
– Klausiau.
– Ir ką jie sako?
– Sako, kad norėjo tikros liberalų partijos, o Liberalų sąjūdyje liberalizmo pasigedo.
– Aš jau minėjau, ko nelaikau liberalizmu. Ar gali būti, kad jie nerado liberalizmo šioje partijoje? Nežinau. Tai – subjektyvus klausimas.
Galbūt jie ieškojo tokios bendruomenės, kurioje vyrauja viena nuomonė. Liberalų sąjūdžio tikrai negalima kaltinti tuo, kad jame netoleruojama alternatyvi nuomonė.
Mes esame visos Lietuvos partija. Galbūt tas Vilniaus Lukiškių aikštės pliažo liberalizmas ne visur vienodai rezonuoja. Galbūt tai ir yra priežastis. O Liberalų sąjūdis vadovaujasi liberalizmo ideologija ir yra nuoseklus kalbėdamas apie savo prioritetus.
– Kokie būtų jūsų prioritetai, jei būtumėte valdančiojoje daugumoje po Seimo rinkimų?
– Kalbėčiau apie penkias prioritetines sritis: kuriančio, savarankiško žmogaus palaikymas; švietimas; žmogaus teisės; sveikatos apsauga, kurioje, ypač po COVID-19 pirmosios bangos, matyti, kad pokyčių šioje srityje reikia kaip oro (pastaruosius kelerius metus pokyčių nebuvo); aplinkosauga. Tai – penkios temos, kurios mums, liberalams, labai svarbios.
– Aplinkosauga retai laikoma prioritetu. Bent jau sprendžiant iš daugelio partijų veiklos ir liūdnos situacijos aplinkosaugoje. Kodėl ši sritis jums tokia svarbi?
– Aplinkosauga šiandien – viena svarbiausių temų. Matome, kas vyksta globaliu mastu, ir matome, kad Lietuvoje yra daug problemų: tai mūsų ekologinės katastrofos, kurios parodo, kiek šioje srityje aplaidumo, dėmesio stokos; Lietuvos kaip žalios ir švarios šalies patrauklumas, kurio potencialas nepakankamai išnaudojamas; kitos problemos aplinkos apsaugos sferoje.
– Kaip vertinate žaliąja besivadinančios valdančiosios partijos aplinkos ministro veiklą?
– Blogai vertinu.
– Kodėl? Jis juk stengiasi.
– Ministras žaidė viešųjų ryšių žaidimą, kai vyko mano minėtos ekologinės katastrofos („Grigeo“, Alytaus istorijos). Jis slapstėsi nuo opozicijos, nesiėmė adekvačių veiksmų.
Metų pradžioje jis kalbėjo, kad dėl visko kalti liberalai. Žaidė žaidimus, nors jam patikėtoje srityje bene daugiausiai problemų. Progreso šioje srityje nematome – jo per praėjusius ketverius metus pasiekta mažiausiai.
– Bet medžioklei su lankais ir naktinio matymo prietaisais kaip saviraiškos būdui Liberalų sąjūdis gal visai pritartų?
– Ne. Dar praėjusią kadenciją mes labai aktyviai prieštaravome medžioklei su naktinio matymo prietaisais. Tuo metu dirbau Aplinkos apsaugos komitete, ir, be kita ko, mūsų pastangomis šis sprendimas nebuvo priimtas.
O medžioklė su lankais, durklais, šunimis… Keista, kad tiek dėmesio skiriama tam, kas galėtų būti traktuojama kaip draugų būrelio pasilinksminimų užtikrinimas.
– Aplinkos ministras, atrodo, net nelabai supranta, kodėl nereikėtų kirsti, tarkime, Punios girios. Jūs, būdami valdžioje, leistumėte ją kirsti ar reikalautumėte plėsti saugomą zoną?
– Nesu pakankamai kompetentinga atsakyti į šį klausimą. Reikėtų klausti Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininko Simono Gentvilo, kuris labai aktyviai angažuojasi šiomis temomis.
– Lietuva atsidūrė tarp sparčiausiai savo miškus kertančių Europos valstybių. Kokia būtų jūsų partijos politika dėl miškų kirtimo? Ar siųsite mane ieškoti atsakymo pas Gentvilą?
– Mano supratimu, miškai yra vienas iš Lietuvos didžiųjų turtų. Atsakant į šitą klausimą nereikia eksperto. Jei galvojame apie tai, kokia Lietuva bus 2030 ar 2050 metais, matyt, visi norėtume matyti ją žalią, švarią, saugią. O miškai – mūsų turtas. Nors turėtume atriboti fanatišką požiūrį nuo sveiko proto požiūrio.
Man, kaip mamai, auginančiai mažus vaikus, norėtųsi, kad, jiems užaugus, Lietuva būtų tokia pat žalia, kokia yra šiandien, o dar geriau – kokia buvo [anksčiau].
– Bet brandaus miško jau beveik neliko. Ar jūsų minėti fanatikai yra tie, kurie bandė jį gelbėti – ir dabar dar bando gelbėti likučius?
– Ne. Kalbėdama apie fanatizmą, turėjau galvoje kitokius pavyzdžius. Mane kaip pilietę stebina, kai miestuose ir miesteliuose įvyksta pokyčiai, ir per metus nebelieka nė vieno medžio. Apie tai ne kartą rašyta. Aš puikiai suprantu, kad reikia kiekvieną tokį atvejį vertinti atskirai.
Mano gimtojo miesto – Šiaulių pavyzdys: per trumpą laiką neliko nė vieno medelio. Mane kaip pilietę ir gyventoją tai stebina.
– Išvažiuokite į miškus ir ten apsidairykite. Dar labiau nustebsite.
– Aš retai tai darau.
– Grįžkime prie jūsų liberalizmo. Per prezidento rinkimų antrąjį turą rėmėte ne liberalesnę kandidatę Ingridą Šimonytę, o konservatyvesnį Gitaną Nausėdą. Į Seimo rinkimų sąrašo viršų iškėlėte buvusį valstietį Pranckietį, kurio anksčiau niekas neįtarė slaptu liberalizmu. Gal jūs vis dėlto netikri liberalai?
– Bet jūs pats sakote, kad Šimonytė – liberali, nors ji yra konservatorių partijos vedlė.
– O jūs manote, kad Šimonytės politinė pasaulėžiūra – konservatyvesnė už Nausėdos?
– Taip, tai – diskusinis klausimas. Matyt – ne.
– Nėra konservatyvesnė?
– Ne.
– Tuomet, sutikite, įdomiai atrodė liberalų sprendimas – remti konservatyvesnį kandidatą.
– Galiu atsakyti, kad sprendimas buvo pakankamai logiškas, nes Liberalų sąjūdis rėmė nepartinį kandidatą. Suprantu, kad jūs pasakysite, jog ir Šimonytė buvo nepartinė.
– Jūs pati tai pasakėte. Bet juk ne tai svarbiausia. Šimonytės šalininkai šaipėsi iš Nausėdos konservatyvumo, o Nausėdos šalininkai šaipėsi iš vadinamųjų „užingridų“ liberalumo. Jūs pasirinkote konservatyvesnį kandidatą ir, vadinasi, jo rinkėją.
– Mes visuose šituose, kaip jūs taikliai vadinate, pasišaipymuose nedalyvavome. Akcentuočiau tai, kad savo kandidato mes tuo metu neturėjome.