Kaip „Delfi“ pasakojo velionės anūkas Valerijus P., močiutę balandžio 8 d. ištiko insultas ir dėl to ji buvo išvežta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (RVUL) Lazdynuose, kur jai suteikta reikiama pagalba. Vyro teigimu, dvi paras jai teko praleisti reanimacijoje, paskui buvo perkelta į palatą, o tada – į slaugos ir palaikomojo gydymo Šv. Roko ligoninę.

„RVUL gydytojai mums pasakė, kad tai būtina, nes yra didelė tikimybė, jog insultas pasikartos, tad tokio tipo ligoninėje jai bus laiku suteikta pagalba. Kitu atveju, jeigu močiutę pasiimsime namo, tikėtina, galime netekti mums brangaus ir artimo žmogaus“, – pokalbį prisiminė jis.

Valerijus P. tęsė istoriją, kad dėl karantino buvo draudžiama lankyti močiutę Šv. Roko ligoninėje, tačiau jų šeimos nariai nuolat skambino ir bendravo su gydytojais. Šeimai medikai nurodė, kad insultas pažeidė smegenų dalį, kuri yra atsakinga už kalbėjimą ir supratimą. Iš pradžių gydytojai, sakė jis, dar duodavo močiutei mobiliuoju telefonu pasikalbėti, kad ji išgirstų pažįstamus balsus, tačiau kalba būdavo nerišli, giminaičiai nujautė, kad žmogaus sveikatos būklė sudėtinga.

„Keletą paskutinių kartų, kai buvo bandoma su močiute pasikalbėti, ji mums minėjo, kad nori valgyti. Po poros savaičių jos telefonas jau buvo išjungtas, greičiausiai išsikrovė, ir daugiau nebegalėjome su ja pasikalbėti.“

Vyras aiškino, kad vėliau visą informaciją suteikdavo gydytojai telefonu ir tokių pokalbių esmė buvo, kad močiutės būklė stabili, sunkiai kontaktuoja, bet jai suteikiama visokeriopa priežiūra – atliekami masažai, nes nebegalėjo vaikščioti, statomos lašelinės, ateidavo psichiatrai, neurologai ir kiti reikalingi specialistai.

„Mes siūlėme ne vieną kartą sumokėti už bet kokias paslaugas, visada atsakymas būdavo neigiamas, nes viską turi, nieko nereikia. Prašydavo tik vandens. Vandens ir sauskelnių suaugusiems, taip pat ir daug saldainių nuvežėme. Tačiau absoliučiai viską atgavome tuose pačiose maišuose, kai močiutė mirė. Matyt, tą vandenį pastatydavo kur nors į šoną, ir tiek žinių...“, – piktinosi anūkas.

Birželio mėnesio paskutinėmis dienomis, tęsė istoriją Valerijus P., močiutės sūnui paskambino iš Šv. Roko ligoninės ir pranešė, kad pamėlynavo jos kojos, galimai pradėjo vystytis gangrena, ir senolė buvo išvežta į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę Antakalnio g.

„Pokalbio metu su Šv. Roko ligoninės darbuotojais į sūnaus klausimą, kaip galėjo atsirasti gangrena, buvo atsakyta: tikėtina, dėl to, kad mažai judėjo, suburbėta kažkas neutralaus be jokio paaiškinimo. Iš čia kyla klausimas – o kaipgi minėti masažai bei „reikiama“ priežiūra, apie kurią ne kartą buvo sakyta telefonu?“ – retoriškai klausė vyras.

Pasak jo, tą pačią dieną pasiteiravus Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytojų, kaip jaučiasi mama, sūnui pranešė, kad ji buvo alkana, išsekusi, prašė valgyti, jos kraujagyslės buvo itin blogos būklės dėl skysčių trūkumo.

„Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje buvo bandoma stabilizuoti močiutės būklę, bet liepos 1 d. vėlai vakare jos sūnui paskambino ir pranešė apie mirtį. Medicininiame mirties liudijime, kurį išdavė Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, be pagrindinės mirties priežasties, prie kitų svarbių patologinių būklių yra tokios diagnozės, kaip pragulos, išsekimas dėl prastos mitybos, hipovolemija (skysčių trūkumas).“

Anūko teigimu, šios trys papildomos diagnozės gali reikšti tik vieną dalyką – esą žmogus buvo paliktas, nejudinamas, nemaitinamas ir kankinamas troškuliu, prisidengdami karantinu gydytojai neva leido sau nedirbti, nes nebuvo kontrolės, o sunkios būklės žmogus negali niekam pasiskųsti.

„Jei buvo daromi masažai, iš kur tos pragulos? Galima numanyti, kad prižiūrima močiutė buvo tik pirmomis dienomis, kai sunkiai, bet ką nors sugebėdavo pasakyti telefonu. Paskui gydytojai leido sau nieko nedaryti ir tiesiogine prasme kankino žmogų. Tikėtina, jog prisidengiant karantino draudimais lankyti pacientus buvo numarintas ne vienas žmogus šioje įstaigoje“, – sakė Valerijus P.

Jis taip pat pridūrė, kad labai tikisi, jog jų šeimos istorija padės išgelbėti kam nors gyvenimą, jeigu karantinas Lietuvoje pasikartotų.

Pradėjo vidinį tyrimą

Šv. Roko ligoninės administracija, visų pirma, pareiškė nuoširdžią užuojautą artimiesiems dėl netekties ir paaiškino, kad per ilgus darbo metus buvo susidūrę su daugybe įvairių reakcijų į netektį, tarp kurių – pyktis ir liūdesys.

„Reaguojant į pateiktą informaciją, buvo pradėtas vidinis tyrimas, kurio metu išanalizuota mirusios pacientės medicininė dokumentacija ir rašytiniai Šv. Roko ligoninės darbuotojų paaiškinimai. Pacientė į Šv. Roko ligoninę atvyko 2020 m. balandžio 21 d. iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – RVUL). Diagnozė – galvos smegenų infarktas kairiajame VMA baseine su sensomotorine afazija, dešiniųjų galūnių pareze cerebrinės aterosklerozės fone. Būklė po IVT, MTE. Pacientei taip pat buvo diagnozuota kitų gretutinių ligų, tarp kurių – smegenų aterosklerozė, hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo (stazinio), disfazija, afazija ir kt.“, – teigiama „Delfi“ raštu atsiųstame atsakyme.

Administracija tikino, kad atvykus į ligoninę moters būklė buvo sunki, pacientė gulinti, sąmoninga, tačiau kontaktas sunkus dėl dalinės sensomotorinės afazijos ir kognityvinio sutrikimo, dezorientuota. Žodinius nurodymus vykdė iš dalies, o visą hospitalizacijos laikotarpį pacientei buvo reikalinga pagalba visiems apsitarnavimo veiksmams atlikti.

„Š. m. birželio 30 d., pablogėjus jos sveikatos būklei, pacientė skubos tvarka, įtariant trombozę, buvo išsiųsta angiochirurgų konsultacijai į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, ten buvo hospitalizuota. Pažymėtina, kad giliųjų venų trombozės išsivystymo pacientams, patyrusiems galvos smegenų infarktą, dažnis yra iki 75 proc. atvejų.

Mirtingumas tokiais atvejais sudaro iki 15 proc. Gydymosi Šv. Roko ligoninėje metu buvo įgyvendinamos visos RVUL pateiktos tolesnio gydymo ir slaugos rekomendacijos. Buvo taikytas rekomenduotas medikamentinis gydymas, giliųjų venų trombozės profilaktikos priemonės (kompresinė terapija, skirti antikoaguliaciniai vaistiniai preparatai ir kt.). Dėl moters hipomobilumo jai taikyti masažas, kineziterapija ir fizioterapija.“

Visos hospitalizacijos metu, tvirtinama atsakyme, pacientė gulėjo funkcinėje lovoje, ant čiužinio, saugančio nuo pragulų, pagal sudarytą grafiką buvo vartoma, užtikrinama aktyvi slauga. Ligoninės administracija atkreipė dėmesį, kad dėl garbaus pacientės amžiaus ir gretutinių ligų audinių trofika buvo sutrikusi, todėl, nepaisant taikomų pragulų profilaktikos priemonių, išsivystė odos vientisumo pažeidimų.

„Pacientė buvo girdoma ligoninės tiekiamais gėrimais, jai pageidaujant, buvo įpilama ir artimųjų atnešamo vandens. Dėl sunkaus kognityvinių funkcijų sutrikimo pacientė išgerdavo nepakankamą kiekį skysčių, todėl organizmo skysčių balansui užtikrinti skirtos lašinės infuzijos. Dėl šios priežasties dalies atnešto vandens neprireikė, jis, kartu su kitais daiktais, buvo grąžintas pacientės artimiesiems po jos išrašymo iš ligoninės.“

Maitinimas, pasak ligoninės atstovų, buvo organizuojamas pagal specialaus dietinio maitinimo reikalavimus, skirtus gulinčių pacientų fiziologiniams poreikiams užtikrinti. Pacientė visą gydymosi laikotarpį apetito stoka nesiskundė, patiekto maisto neatsisakydavo, papildomo nenorėdavo.

„Apgailestaujame, kad dėl šalyje paskelbto karantino pacientų artimieji neturėjo galimybės ligoninėje lankyti savo artimųjų. Vadovaujantis teisės aktais, šiuo laikotarpiu buvo draudžiamas pacientų lankymas ir visa informacija artimiesiems buvo teikiama telefonu. Visą gydymosi ligoninėje laikotarpį pacientės artimieji buvo informuojami apie pacientei teikiamas slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas.

Sveikatos būklei pasikeitus, birželio 30 d., pacientės sūnus nedelsiant buvo informuotas apie perkėlimo į kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą būtinybę. Perkėlimo dieną pacientė suvalgė patiektus pusryčius, per tris valandas, iki jos pervežimo į kitą gydymo įstaigą, nei gydančiam gydytojui, nei kitam ligoninės personalui nuogąstavimų dėl jaučiamo alkio jausmo nebuvo išsakiusi.“

Ligoninės administracija nurodė, kad supranta pacientų artimųjų rūpestį, vertina artimiems asmenims skiriamą dėmesį ir patikina, kad tikrai labai stengiasi, jog šios pandemijos akivaizdoje kiekvienas pacientas ir jo artimieji jaustųsi komfortiškai, pagarbiai, gautų kokybiškas paslaugas ir visą reikiamą informaciją. Kartu užtikrino, kad ligoninės personalas deda visas pastangas ir imasi visų galimų bei reikalingų medicininių priemonių, jog pacientams būtų rūpestingai, kvalifikuotai, atidžiai, taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto personalo, suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

„Tikimės jūsų supratingumo šiuo visiems sunkiu laikotarpiu.“