Apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas įsitikinęs, kad literatūra, kaip ir visa kita kultūrinė produkcija, skirta paaiškinti tam tikras perspektyvas – negali būti atskirta nuo aktualijų. „Jei mes pradėsime žiūrėti į literatūrą, kaip atskirą vienetą – ji neteks prasmės. Bus kažkoks įrankis ore, nesusijusi su mūsų kasdieniais klausimais. Tad šiuo atveju, drįsčiau pasiginčyti“, – pastebėjo jis.
Dirbtinumo netrūksta
Lituanistų nuomone, šiemetiniams mokinių rašinių vertintojams teks būt išmintingais, nes kaip tik aktualijų ir nebus išvengta moksleivių rašiniuose, jas nori nenori išprovokuos samprotavimo ir literatūrinių rašinių temos. Paklaustas, ar į tai reiktų žiūrėti pozityviai, P. Gritėnas pastebėjo, jog samprotavimo procesas negali apsieiti be aktualių ir svarbių klausimų.
Jei moksleivių prašysime pasamprotauti apie tai, kas yra aktualu mokytojams, nes tai vadovėlio medžiaga – samprotavimo procesas bus dirbtinis, kaip esą yra šiuo metu.
Abstraktus klausimas, kaip antai, ar menas daro poveikį tikrovei, filosofui ar šiaip akademinio lygio žmogui, anot P. Gritėno, galbūt ir galėtų būti atsispyrimo tašku, bet ne abiturientui.
„Norint jauną žmogų išprovokuoti samprotavimui ir pamatyti kiek šis geba aktualiai mąstyti, suprasti, kas vyksta aplink, klausimą reikia formuluoti kaip atpažįstamą problemą“, – aiškino jis ir pridūrė, kad formuluotės apie pokštus ir patyčias, meną ir tikrovę nebėra aktualios dabartinei kartai, neatitinka laikmečio dvasios.
Pastebėjus, jog šitaip galbūt labiau norima atkreipti dėmesį į klasikus, nagrinėti jų kūrinius, be ateities perspektyvos, P. Gritėnas teigė, kad vienas kitam tai neprieštarauja.
Kartelę reiktų kelti aukščiau
J. Biliūno apsakymuose sutinkamos tokios problemos, kaip išstūmimas iš socialinės klasės, žmogaus santykis su mirtimi. „Galima aktualizuoti – leisti jaunimui išsakyti savo nuomonę apie „Black Lives Matter“ („Juodųjų gyvybės svarbios“) judėjimą, užkabinti kitas žmogaus teisių temas, savo santykį su socialiniais tinklais. Būtų žymiai aktualiau, nei užduoti tuos pačius klausimus, kurie buvo aktualūs prieš kelis dešimtmečius“, – neabejojo filosofas.
Apskritai, egzaminų užduočių formavime jis įžvelgė didelę problemą – yra bandoma atrasti neutralų vidurį, klausti taip, kad suprastų net mažiausiai pažangiausi. „Jei keliamas tikslas, kuris vadinasi samprotavimu, reiktų kartelę kelti aukščiau. Verčiau pagalvoti apie klausimus, kurie yra sudėtingi, reikalauja minčių raiškos, loginio argumentavimo, gebėjimo interpretuoti, o ne tiesiog parašyti tekstą pagal struktūrą, klišines tezes, kurias mokytoja „įduos“ likus pusmečiui iki egzamino“, – pastebėjo P. Gritėnas.
Beje, tos klišės naudojamos daugelyje ligšiolinių abiturientų rašinių. Pasiėmę prieš keliolika metų vidurinę baigusio žmogaus konspektus, neprapultų ir dabartiniai moksleiviai. „Aktualesnis formavimas pasitarnautų tiek rašantiems, tiek taisantiems – būtų mažiau standartizavimo, klišių, – sakė pašnekovas.
Kodėl rašinių temos nesikeičia metų metus? „ Iš dalies, problema tame, kad bijoma rizikuoti, aktualizuoti. Kažkam nepatiks, kažkas pasiskųs, kad pakeista tema sugadino jo gyvenimą – tiek ruošėsi vienai temai, o gavo kitą“, – ironizavo P. Gritėnas.
Skandalingai, pasak pašnekovo, skamba ir vienos mokinės frazė, kuri išėjusi po egzamino pareiškė: nusivyliau, nes su korepetitore mokiausi rašyti kitokią temą, kitokiam kontekste. „Jei egzaminas pavirtęs išmokimo reikalu, apie samprotavimą nebėra ką kalbėti. Tai kažkoks atsiskaitomasis blankų užpildymas. Tačiau čia kalti ne mokiniai, o sistema“, – atkreipė dėmesį jis.
Todėl kelti kartelę reiktų jau dabar. Ypač kai tyrimai rodo, kad lietuvių vaikai turi daugiau problemų su teksto suvokimu, humanitariniais mokslais, nei su tiksliosiomis disciplinomis.
Skatina standartizuotą mąstymą
Neugdomas savarankiškas mąstymas, anot P. Gritėno, vėliau atsilieps jauno žmogaus ateičiai.
Šiandien daug kalbama apie humanitarinių mokslų pritaikymą įvairiose srityse. Tam reikalingas kūrybinis požiūris, gebėjimas nestandartiškai mąstyt, rašyt.
„Užtat mokykloje reikalaujama priešingai. Užsakovas (šiuo atveju, valstybė) reikalauja atitikti standartizuotus gebėjimus. Kaip reklamos rinkoje – užsakoma parašyti standartizuotą rašinį, moksleivis parašo, gauna pažymį, procesas toliau sukasi. Tačiau jis yra ydingas“, – pabrėžė pašnekovas.
Galime tai propaguoti, bet visgi, anot filosofo, derėtų pagalvoti apie formos, klausimų, literatūros sąrašo kaitą, įtraukti daugiau autorių.
Šiemet vienas modernesnių autorių – Marius Ivaškevičius. Paklausus, ar tokį pokytį galima traktuoti, kaip ėjimą į priekį, P. Gritėnas atsakė bijantis, kad tas priekis bus vis toliau ir toliau nuo mūsų.
„Aišku, M. Ivaškevičius jaunesnis už klasikus, bet šalyje yra žinomas beveik du dešimtmečius. Jei taip nedrąsiai po vieną įtrauksime autorius, kurių kūriniai kažkiek aktualūs, nebus didelis pokytis“, – teigė jis ir pridūrė, kad tai tėra panašiau į bandymą atiduoti duoklę dabarčiai, neatsižadant praeities šešėlių.
P. Gritėno nuomone, literatūros samprotavimo procesas susietas su dabartimi, tad yra svarbu, kad jaunimas galėtų kalbėti apie tai, ką skaito savo malonumui. Todėl ne tik klasikai galėtų atrasti savo vietą mokyklinėje programoje – tai būtų tik į naudą.
Bijomasi užsienio literatūros autorių, nesame tokie geri?
Iki šiol užsienio literatūra brandos egzamino užduočių kūrėjų tarsi ignoruojama, atlieka tik pagalbinį vaidmenį. „Į savo literatūrą kažkodėl žiūrime atsargiai, bijome lyginti su pasauliniais autoriais. Laikoma, kad jie tarsi netinkami samprotavimui. Jaunimas šiandien gyvena globaliomis sąlygomis, todėl nemanau, kad rasinės ar egzistencinės problemos gali būti jiems nesuvokiamos“, – pabrėžė filosofas.
P. Gritėnas atvėrė ir dar viena skaudulį: mums reikia išmokti savo kultūrą matyti pasauliniame lauke, nebijoti ir žiūrėti į ją iš platesnės perspektyvos, lyginti savo autorius su vakarietiškais, nebijant pasakyti, kad nesame tokie geri, bet irgi turime ką parodyti.
Žinomas apžvalgininkas paprašytas prognozuoti, kaip pasikeis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas ateityje, yra prošvaisčių, kad kada nors rašinių temos išvirs į kažką tokio, apie ką kalbėjomės ar ne, norėjo tikėti, kad juodas scenarijus neiššsipildys – kažkas vis tiek keisis.
„Sunku pasakyti, juk egzaminų formavimo procesas vyksta ištisus dešimtmečius. Egzaminų tam tikrą formatą sprendžiantys žmonės pakankamai atsargiai žiūri į bet kokius pokyčius. Kaip ir visoje Lietuvos politikoje – organizaciniuose sprendimuose yra bijoma drastiškesnių žingsnių“, – konstatavo P. Gritėnas.
Jis vylėsi, kad visuomenei keičiantis, atsiveriant tam tikroms temoms, keisis ir egzaminų formatas: „Tikiuosi, kad humanitariniai mokslai bus laikomi tiek pat reikšmingais ir lemiančiais gerą karjerą ar atlyginimą. Jei matysime šiuos mokslus, kaip perspektyvius, egzaminų užduotys atitiks tikrovę. Bus keliami tie klausimai, kurie parodys kompetenciją, o ne gebėjimą atsiskaityti už vieną ar kitą užduotį.“
Tačiau kol kas, anot P. Gritėno, labai vėluojame su literatūriniu ir pasaulio suvokimu, viskas išlikę taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius. Tai esą nėra sąžininga moksleivių atžvilgiu, nes jiems vėliau gyvenime tenka peršokti tą dešimtmečių barjerą ir tapti šiuolaikiškais žmonėmis.
Kiek bus valios tai pakeisti, ir kiek ta valia transformuosis į politinę valią – P. Gritėnas paliko klausimą atviru.
Viskas kaip visada, niekas nesikeičia
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentas dr. Antanas Smetona „Delfi“ sakė, kad viskas kaip visada: vieni laukia skandalo, treti nepatenkinti tiek egzamino tvarka, tiek programomis, ketvirti, literatūros nerado literatūros egzamine, paprastai vadinamame lietuvių kalbos egzaminu…. ir niekas nesikeičia.
Anot jo, galbūt nauja tai, kad dėl temų didelių ginčių nebuvo – daugmaž visiems tiko. „Pirmiausia, klausydami egzamino vertinimų nepamirškime, kieno akimis matome visą šį mūsų gyvenimo reiškinį: mokinio-egzaminuojamojo, mokytojo-mokytojo, mokytojo-vertintojo, literatūros mokslininko, korepetitoriaus, tėvų, NECo darbuotojo, ministerijos klerko. Šiemet labiausiai egzaminu patenkinti, mano supratimu, mokiniai ir korepetitoriai – palyginti su ankstesne patirtimi, viskas lyg ir aiškiau, paprasčiau, tiesmukiau. Bet visa tai, manau, žaidimai smėlio dėžėje“, – sakė kalbininkas.
Tikrieji skandalai, A. Smetonos pastebėjimu, greičiausiai prasidės, kaip visada, po vertinimo rezultatų paskelbimo. Mat vertintojams vėl bus sunkiausias egzaminas – temos lyg ir siaurokos arba šalutinės rekomenduojamų literatūros kūrinių pagrindinių gvildenamų temų atžvilgiu ir kreipiančios ne į literatūros kūrinio analizę, o į abstraktų socioetinį samprotavimą, todėl netradiciški, vaizdingesni, originalesni mokinių pamintijimai (ar literatūriniai išprotavimai) bus didysis galvosopis, kuris neleis objektyviai matematiškai pasverti visų darbų ir teisingai sudėlioti į pažangumo lentynėles – tai ir yra skandalas pirmiausia vertintojams, o kartu tėveliams (su prašovusiais pro šikšnelę abiturientais).
„O jei dar pridėsime, ne paslaptis, iš abiturientų reikalaujamą ir dažno demonstruojamą „teisingą požiūrį“ ir „teisingus veikėjų bei jų poelgių vertinimus“ bei iš to plaukiantį „teisingą rašinio vertinimą“ – tai jau tikrų tikriausias skandalas“, – sakė jis.
Problemos nesusijusios su egzaminais
A. Smetonos manymu, nemaloniai nuteikia sena bėda – neaiški skirtis tarp samprotaujamojo ir literatūrinio rašinio, atsiradusi įvedus abiem atvejais būtiną rėmimąsi literatūros kūriniu.
„Peržiūrėjus valdiškų įstaigų ir mokytojų metodininkų rekomendacijas – skirtumai tik formalūs. Na pridėkite vieną žodį: „riba tarp pokšto ir patyčių literatūroje“ – su nurodytais autoriais tai jau literatūrinis rašinys“, – pastebėjo lituanistas.
Kita vertus, anot jo, suformuluotos temos leidžia ne tik plačiai ir abstrakčiai (spekuliatyviai) rašyti apie literatūros kūrinius, juos analizuoti, vertinti, bet lygiai taip pat sėkmingai užsiimti rašinių autorių iš piršto išlaužtomis socialinėmis bei etinėmis problemomis (apie kurias, beje, kūrinių autoriai nė nenumanė), pamirštant, kas tai yra literatūros kūrinys, kam jo apskritai reikia ir kuo jis vertingas būtent literatūros prasme.
„Žodžiu, problemų esama, be vargu ar tai susiję tik su egzaminu. Egzaminas – paprasčiausia kasmetinė proga apie tai pašnekėti… ir sėkmingai vėl viską palikti kaip buvę iki kitų metų“, – įvertino situaciją A. Smetona.
Didžiosios problemos, mokslininko teigimu, slepiasi dalyko turinio gelmėse, jas nedrąsiai retkarčiais pabanguoja ministerijos klerkai: „Nedrįstu teigti nemokšiškai, bet darbai rodo... O jų ir skiriamų didžiulių pinigų keliami grėsmingieji programų reformų cunamiai mūsų krantus pasiekia visiškai nuslopę. Ir kaip kitaip gali būti: kiek jau kartų matyta, kaip senos idėjos bandomos pateikti „naujoviškai“, nesuvokiant, kad senas vynas nepilamas į naujus vynmaišius, o didieji reformuotojai jau keli dešimtmečiai vis tie patys.“
Trūksta pasitikėjimo vieni kitais
Ypatingai isterišką atmosferą esą sukuria visiškas pedagogų nepasitikėjimas savimi, bendruomene, netgi tikrintojais. P. V. Subačiaus pastebėjimu, šiemetės lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotys parodė bendrą kontekstą: kiekvienais metais atsiranda papildomų argumentų kokia aštri yra būklė.
Apie tai, kad pačioje egzamino konstrukcijoje užprogramuota didelė bėda, P. V. Subačius kalbėjo ir būdamas ekspertu, darbo grupėje, dar 2010-aisiais. Tuo metu egzamino konceptas buvo šiek tiek pakeistas, bet jau dešimt metų yra tai, kas tada buvo įvesta – nurodomi (rekomenduojami) autoriai prie samprotavimo rašinio užduoties.
„Tada aukštųjų mokyklų dėstytojai, ministerijos darbuotojai turėjo kitokį įsivaizdavimą, bet mokytojai ekspertai, lituanistai, kurie susirinko, kategoriškai pasisakė už tokią konstrukciją, kokia yra dabar. Nepavyko jų įtikinti, kad bus negerai. Jei kalbame apie samprotavimo rašinį, sunku suprasti kodėl nebūtų galima remtis, bet kuriuo iš privalomų autorių“, – pasirinkimo laisvės pasigedo mokslininkas.
Dėl literatūrinio rašinio viskas priešingai. Nurodžius du autorius, P. V. Subačiaus supratimu, tema tampa savaime abstrakčia. „Šiuo atveju, sakau griežtai, kaip literatūrologijos mokslininkas. Kartojame ir kartojame – temos neliteratūriškos. Kartojasi, nuobodu ir nuspėjama – pačios temų formuluotės kalba apie gyvenimą, o ne literatūrą“, – konstatavo jis.
Jokios prasmės slėpti temas
Pašnekovas neabejojo, kad abiturientai, pasirinkę samprotavimo rašinius neliks abejingi šių dienų realijoms. „Įdomu, kaip vertins tuos rašinius, jei kuris nors moksleivis nuspręs pasvarstyti, kas čia pokštavo sostinės Lukiškių aikštėje, ir apie ką pokštavo Seimas, priimdamas įstatymą“, – su šypsena apie garsiojo „pliažo“ peripetijas kalbėjo P. V. Subačius.
Egzaminų užduočių gavimo, išdavimo ir saugojimo tvarka aiški – užduotys iki egzamino itin saugomos. Ar tokia tvarka dar neatgyveno? „Vėlgi sena idėja, ne kartą buvo siūlyta tvarką keisti – nėra jokios prasmės slėpti temas“, – tvirtino profesorius.
Kaip alternatyvą jis mato temų banką, kuriame būtų saugomos visos trys šimtai viešai žinomų temų. „Egzaminų rytą, pagal tam tikrus kriterijus kompiuterizuota priemonė išrinktų tų metų temas, nereikėtų nieko slėpti. Teiginys, kad tada išeitų trijų šimtų temų knyga ir visi iškaltų mintinai – nesąmonė. Gali iškalti dešimt, dvidešimt, bet ne tris šimtus temų“, – aiškino pašnekovas.
Po lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino P. V. Subačiui teko nugirsti jaunuolio pasakymą, kad grįžęs namo norėtų pamiršti viską, kas ten buvo. „Tai liudija, kad kažkas yra negerai. Kaltinimas visiems, dalyvaujantiems švietimo sistemoje, tiek politikams, kritikams ir ekspertams. Taip neturėtų būti“, – jautriai reagavo P. V. Subačius.
Egzaminai, anot jo, skatina konformizmą. Nors teoriškai yra kalbama apie laisvą mąstymą, kūrybiškumą, nuomonės turėjimą, tačiau praktika esą rodo ką kita. Kai žmogus devyniolikos metų, jau suaugęs, pasako ką galvoja – jis nukenčia.
Vis dėl to demokratija leidžia būti šiek tiek konformistiškais. „Bet prisitaikyti nelygu prisitaikymui. Vienos ugdymo sistemos moko, skatina prisitaikyti, kitos – išsilaisvinti. Švietimo sistema valstybinė ir integruota, atskiros jos dalys pradeda brėžti priešingus ugdymo vektorius, turime daug kibirkščių, kurios nėra labai reikalingos“, – teigė profesorius ir pridūrė, kad psichologiškai silpnesniems tai gali netgi sukelti traumines patirtis.
Turi „išmušti“ gimnazijoje išmoktus dalykus
P. V. Subačius pasakojo, kad yra daug situacijų, kai aukštoji mokykla turi „išmušti“ arba paneigti tai, kas atsinešta iš gimnazijos – dalykinės žinios, galvojimo būdas, dvasinis psichologinis santykis. Kyla klausimas – kiek aš galiu laisvai mąstyti, ar turiu pataikauti, kaip elgtis su studijų medžiaga? „Nors studijas siūlo trumpinti, aš pirmiausia žiūriu iš tos perspektyvos, kiek reikia laiko galvojimui pasikeisti. Ilgai tenka taikytis su ta mintimi, kad čia galima sakyti tai, ką galvoji. Nes keliolika metų mokė, kad to daryti negalima. Tik pasakyk, ką galvoji ir gausi per galvą. Kai kurie taip ir neišsilaisvina“, – kalbėjo jis.
Mokslininkas ragino esamą situaciją pradėti keisti nuo tinkamo mokytojų rengimo. „Negali paimti ir daugiau nei trims tūkstančiams lituanistų pasakyti: dabar bus kitaip, nes taip nusprendė keli universiteto dėstytojai. Mes galime būti tikri savo teisumu, bet reikalingas susitarimas“, – dalijosi savo matymu jis.
Sprendimus žmonės turi priimti patys – totalitarinės sistemos nebėra, kai kažkas nuleisdavo įsakymą „iš aukščiau“. „Tam, kad galėtum tai priimti, reikia turėti reikiamą išsilavinimą. Daugybę metų mokytojai buvo rengiami specialiose mokyklose, tai didelė strateginė klaida. Ne vieno žmogaus, o bendrosios politikos“, – kritikos negailėjo sistemai P. V. Subačius.
Iš VU, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) buvo atimta teisė ruošti mokytojus, tačiau ši teisė po truputį grąžinama. „Labai lėtai, sunkiai ir nesklandžiai. Vis dėl to, turėsime profesionalius mokytojus, laisvesnes ir modernesnes idėjas. Kalbos, literatūros, humanitarinių dalykų galima mokyti skirtingai. Tikiu, pamažu viskas susitvarkys. Norėtųsi, kad tai įvyktų anksčiau, politikų įsipareigojimai nebūtų tik žodžiais ar pinigais. Reikia ir strateginės drąsos. Drąsos apsispręsti, kas yra tikrieji ekspertai. Ir tik stipriausius, laisvai mąstančius žmones su tarptautine patirtimi skirti į sprendžiamąją galią turinčią poziciją“, – sakė profesorius.
