Pateikimo stadijoje už įstatymo projektą balsavo 66 parlamentarai, prieš- 11, susilaikė – 8. Parlamentarai kartu apsisprendė, kad klausimas būtų svarstomas skubos tvarka.
Įstatymo projektą pristačius valstietė-žalioji Agnė Širinskienė priminė, kad Seime buvo svarstytas ne vienas toks projektas. 2000 metais panašus įstatymo projektas buvo vetuotas.
Pasak pranešėjos, nuo ankstesnių įstatymo projektų šis skiriasi tuo, kad jame kalbama ne apie vieno arba kito statinio statusą, bet bandoma įtvirtinti bendrus aikštės tvarkymo principus, kurie padėtų įtvirtinti išskirtinį Lietuvos istorijoje šios aikštės memorialinį statusą, atsimenant tai, kad aikštė siejasi su okupaciniais režimais ir kartu – su ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
„Tie principai, kurie yra įtvirtinami, yra susiję su tuo, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį, deramą pagarbą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, jų atminimui, taip pat nužudytiems 1963-1964 metų sukilėliams.
Kitas principas sako, kad Lukiškių aikštės naudojimas arba tvarkymas negali būti vykdomas būdu, kuris prieštarautų viešajai tvarkai arba gerai moralei kaip matome pastaruoju metu, kai aikštėje, kuri iš esmės turi sakralinę vertę lietuvių tautai, yra vykdomas vandalizmo aktas užpilant ją smėlio sluoksniu ir įrengiant pliažą.
Dar vienas principas kalba apie tai, kad yra suprantama, kad Lukiškių aikštė turi ir rekreacinį tikslą. Tačiau vis dėlto šios aikštės naudojimas rekreacijos tikslu negali prieštarauti arba persverti aikštės memorialinės funkcijos“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Į parlamentaro iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Audroniaus Ažubalio pastabą, kad trejus metus Kultūros komitete nepajuda jų pasiūlytas įstatymo projektas, A. Širinskienė atsakė, kad taip yra todėl, kad teisme vis dar Vyčio vyksta teisiniai ginčai.
Turi kitą viziją apie istorinę atmintį
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė oponavo pranešėjai teiginiu, kad vienintelis pasityčiojimas iš Seimo darbo yra jos stovėjimas šioje tribūnoje, kai valstybėje yra neįtikėtino svarbumo klausimų.
„Miela Agne, leiskite Jums priminti, kad Lukiškių aikštėje istoriškai vyko įvairiausi dalykai – ir komercija, ir turgus, ir įvairios manifestacijos, ir deja stovėjo kartuvės. Sovietiniais laikais stovėjo Leninas, visai neseniai – Johno Lennono skulptūra. Taigi natūralu, kad vienoje pagrindinių miesto aikščių vyksta visko.
Geriausias paminklas laisvei – prieš tuos tragiškus, baisius KGB ir gestapo rūmus tikriausiai yra besidžiaugiantys vaikai – šiuo metu, kol mes čia ginčijamės dėl beprasmių dalykų. Sakykite, mano miela kolege Agne, ar tos šeimos su vaikais, kurie dabar džiaugiasi smėliu, fontanu, ar tikrai jie yra tautos ir valstybės išdavikai?“, – klausė A. Armonaitė.
Įstatymo projektą pristačiusi A. Širinskienė pasiūlė parlamentarei aplankyti KGB muziejų, ir į jos klausimą atsakė klausimu.
„Ar Jūs bent suvokiate, kaip turi jaustis šeimos, kurių artimieji žuvo KGB rūmuose, kada jos eina gatve, ir mato tokį pasityčiojimą aikštėje? Tą skausmo aikštę paverstą pliažu?“, – klausė A. Širinskienė.
Nori apibrėžti Lukiškių aikštės naudojimo paskirtį
„Delfi“ primena, kad diskusijų dėl Lukiškių aikštėje įrengto pliažo fone, valdantieji įregistravo įstatymo projektą, kuriuos siekia apibrėžti Lukiškių aikštės naudojimo paskirtį.
Pagal įstatymo projektą, Lukiškių aikštė galėtų būti naudojama ir tvarkoma laikantis šių principų:
1) Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memoralinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863-1864 m. sukilėliams.
2) Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei.
3) Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas rekreacijos tikslu negali nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863-1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų.