Tačiau ne vien nuo šiukšlintojų tokias teritorijas reikia saugoti – siautėja nelegalūs lobių ieškotojai, kurie su metalo ieškikliais kapstinėja ieškodami archeologinių radinių ar kitų senienų. Šiukšlynu virtęs senkapis Širvintų rajone – suniokotas, žmonių palaikų fragmentai iškapstyti į paviršių.
Senkapio būklė – prasta
Archeologas dr. Gediminas Petrauskas žvelgdamas į iškapstytus palaikų fragmentus, šiukšlių kalnus užfiksuotus fotografo, žurnalisto Vidmanto Balkūno nuotraukose svarstė, jog kultūros vertybių registre esančio kapinyno (Širvintų rajono sav., Zibalų sen., Kiemelių k.) būklė itin prasta.
„Vieta turi teisinę apsaugą. Aišku, jos išvaizda ir būklė visiškai nepanaši į tokią, kokia turėtų būti“, – kalbėjo jis.
Laukymėje matyti kasinėjimo žymės. Ar šičia galėjo pasidarbuoti juodieji archeologai? „Metalo ieškotojų yra įvairiausių, jų skaičiuojama tūkstančiais. Vis dėl to, patyrę ieškotojai į saugomas teritorijas nelinkę lįsti“, – sakė jis ir pridūrė, kad čia galėjo pasidarbuoti piktybinis veikėjas arba kažkas tiesiog taip pasielgė iš kvailumo, nesuprasdamas ką daro.
Šįsyk nesutvarkyta žvyrduobė galėjo ir pasitarnauti – retas patyręs „juodasis archeologas“ lįstų į šiukšlyną, būtų per daug klaidingų metalo detektoriaus signalų.
Panašių saugomų teritorijų, anot Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) archeologijos skyriaus vedėjo G. Petrausko, fiziškai apsaugoti neįmanoma. „Visur nepastatysi po policininką, bet geriausiai čia pasitarnautų žymeklis, nurodantis, kad tai yra saugoma vieta“, – ieškojo išeičių G. Petrauskas.
Jis pastebėjo, jog ši konkreti vieta yra nuo seno ardoma – pirmi duomenys apie žvyrduobę užfiksuoti dar 1907-1909 metais. „Beje, būtent tada į dienos šviesą išlindo archeologinės vertybės“, – pasakojo archeologas.
Tačiau šioje vietovėje atlikti archeologiniai tyrinėjimai nebuvo didelės apimties – jie vyko 1938-aisiais. „Rašoma, kad buvo surasta vienuolika griaučių. O radinių daug nebuvo, visgi
negalėčiau griežtai teigti, kad jie yra konkrečiai iš šios vietos, greičiausiai – iš aplinkui, būdingesni pilkapiams. Ta vieta saugoma kaip X-XIII a. kapinynas, bet pagal kasinėjimo metu rastus radinius, susidariau įspūdį, jog realiai tai yra XVII-XVIII a. senkapis“, – aiškino ekspertas.
Šiandien matome, kad iš žemės kyšo žmonių kaulai. „Taip, ten tikrai yra laidojimo vieta. Kaip minėjau, vėlesnių laikų – senkapis“, – patvirtino G. Petrauskas.
Šalyje archeologinių vietų yra daug, tad dėl objektyvių priežasčių jos tyrinėjamos arba ne. Moksliniai tyrimai, pasak G. Petrausko, atliekami siekiant atrasti tai, ko nežinome, gilinantis į kažkurią vieną iš temų.
„Dažniausiai vykdomi gelbėjamieji arba paveldosaugos darbai – aiškinamasi ar yra vertingųjų savybių“, – su archeologijos mokslo tyrimų specifika pažindino G. Petrauskas.
Teršiama, kasinėjama – bet kur ir bet ką
Paklaustas, kokių veiksmų šiandien reiktų imtis, kaip tinkamai sutvarkyti senkapį, kaip elgtis su palaikų fragmentais, archeologas sakė, kad jo manymu, dabar svarbiausia savivaldybės ar vietinės seniūnijos rūpesčiu panaikinti sąvartyną, kuris atsirado todėl, kad yra žvyrduobės.
„Sutvarkyti aplinką – vienintelis dalykas, kurį siūlyčiau. Dar būtų gerai žymeklis, kad vieta saugoma. Nematyčiau prasmės tyrimams. Matome, kad tai yra senkapis – kaulai išduoda. Kam be reikalo juos ardyti – tegu ši vieta būna ramybėje“, – sakė G. Petrauskas ir pridūrė, jog įrodymai, kad tai yra archeologinė ar istorinė vertybė – akivaizdūs. Tad reikėtų aplinką sutvarkyti, elgtis pagarbiai.
Visgi, kad ir kiek pamokų gautume, anot archeologo, – jų vis negana, vis nepasimokome. „Turėtume gerbti savo protėvių amžino poilsio vietas, lygiai taip pat, kaip ir dabartines kapines“, – kalbėjo jis.
Toks elgesys su kultūros paminklais – istorijos negerbimas ar tiesiog atmestinis požiūris? „Visų pirma, gamtos negerbimas. „Žmonės, kurie vertė šiukšles, kasė žvyrą – net nenutuokė, kad tai yra istorinė kultūros vertybė. Kaulų gabalėlių paprastas žmogus nei pastebėjo, nei žino ką nors apie juos“, – įsitikinęs G. Petrauksas.
Didelė problema, anot jo, tautiečių mentalitetas. Teršiama, kasinėjama – bet kur ir bet ką. Sunaikindami tokias vietas patys sau kenkiame – triname istoriją, naikiname šaknis. „Įprastai, kultūros vertybės žymimos, bet ne visos. Tačiau tos, kurios turi teisinę apsaugą – žymimos. Kodėl čia nėra žymeklio – kitas klausimas“, – įžvelgė spragas archeologas.
Jo teigimu, Širvintų rajone esančio senkapio nereikėtų tyrinėti. „Matome akivaizdžius įrodymus. Tyrimai įprastai vykdomi išsiaiškinimo tikslais: sprendžiant, ar tikrai tai yra kultūros vertybė, jeigu kyla teisinių ginčų. Šiuo atveju, be žvyrduobės ir šiukšlyno ši vieta didesnių problemų niekam nekelia“, – konstatavo jis.
Nelegalūs kasinėtojai nesupranta radinių vertės
Įdomu sužinoti, kas gi galėtų būti palaidoti senkapyje. G. Petrauskas darė prielaidą, kad greičiausiai čia palaidota gretimo kaimo ar kaimelio bendruomenė, vėlyvas istorinis laikotarpis.
„Toje vietovėje rasti radiniai – iš pilkapių, bet ariant žemę ilgainiui paviršius sunaikintas. Matyt, tai du skirtingi archeologijos paminklai buvę vienas šalia kito – senkapio žymes matome iš kaulų, pilkapyje mirusieji palaidoti sudeginti. Radiniai ir kaulai iš dviejų skirtingų paminklų, kurie buvę vienoje vietovėje. Juos skiria pusė tūkstančio metų“, – aiškino ekspertas.
Ar kasinėjotai čia galėjo atrasti vertingų radinių? Anot G. Petrausko, yra kelios grupės vertybių ieškotojų – vieni „juodieji archeologai“ yra piktybiniai, o kiti – mėgėjai. „Sudarius sąlygas legaliau veikti, pasikeistų jų elgesys, įgytų daugiau žinių. Dabar dažnai pakenkiama iš nepatyrimo, nežinojimo. Abejotina, ar galėjo ką nors vertinga surasti. Taip, iš pilkapio galėjo būti atrastas vienas kitas dalykas“, – pripažino pašnekovas.
Deja, nelegalūs kasinėtojai neretai nesupranta radinių vertės, daug išmetama į metalo laužą, taip ir nesužinant, ko jie iš tiesų verti. „Tai neigiamas aspektas – nepatyrusio vaikščiotojo atrasti radiniai išimami iš konteksto, neatpažįstami, išmetami, nevertinami“, – apie nuostolius kalbėjo G. Petrauskas.
Kultūros paveldo departamento (KPD) kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Ričardas Dediala „Delfi“ sakė, kad tarnybos inspektoriai tikrins faktą. Tačiau preliminariai įvertino, jog senkapis seniai apleistas, apgadintas per daugelį metų.
Pagal išankstines prielaidas – kapinynas registrinis, neturi vertingųjų savybių. „Neaiškus objektas pats iš savęs, tad užtikrintai negaliu pasakyti – reikės inspektuoti“, – teigė R. Dediala.
Jis pripažino, jog visų kultūros paveldų objektų sužymėti tiesiog neįmanoma, tačiau ši informacija žmonėms viešai prieinama, skelbiama kultūros paveldo registre. „Didesnė problema su laisvomis žemėmis, jas prižiūrėti turėtų savivaldybė. Reglamente nurodyta, jei atsiranda įdubimai, juos reikia užlyginti, jei medeliai – nupjauti, neraunant šaknų. Tas pats galioja ir pilkapiams – pradinė apsauga, negalima judinti žemės“, – dėstė pašnekovas.
Ir šiuo atveju, – šiukšlės turi būti surinktos, o reljefas išlygintas. Deja, žalos nebenustatysi.
Širvintų rajono savivaldybės mero patarėja Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė sakė, kad į minėtą vietą nuvykę Savivaldybės specialistai užfiksavo, kad ten neseniai buvo iškasta nemažai žvyro duobių.
„Tačiau kasinėjimai paviršiniai. Kaulų, kaip Jūs teigėte, nematyti. Ar tai yra „juodųjų archeologų“ darbas, galima tik spėti. Teritorija aptverta, dėl įvykio kreiptasi į policiją”, – tikino A. Miliukaitė-Janovskienė.
Lobių medžioklė kaip laisvalaikio pramoga
Nelegalių kasinėtojų esą buvo visais laikais – šio proceso neįmanoma sukontroliuoti. „Nesuaktyvėjo – jų buvo visada, neturime pajėgų visų sugaudyti. Laimei, vieni pasiskelbia socialiniuose tinkluose, kiti – draugiški metalo ieškiklininkai, radinius atneša į departamentą“, – pasakojo R. Dediala.
Tokių, kurie vaikšto su metalo ieškikliais po paveldo zonas esą yra visame pasaulyje. Bet tai labiau nišinis dalykas, juodoji rinka. „Žvelgiant į tai, kiek yra iškasinėta pilkapynų – „juodųjų archeologų“ nedaug, tai nėra masinis reiškinys“, – patikino pašnekovas.
Tačiau jis įžvelgė ir naują tendenciją – įsigiję nebrangių metalo detektorių žmonės į lobių medžioklę leidžiasi kaip į pramogą, laisvalaikio pramogą. Dažniausiai neturi ir kompetencijos įvertinti, ką atranda. „Čia yra baisiausias dalykas – atsirado nerimtas požiūris į archeologiją, paveldą – tai įrodo ir gausybė grupių feisbuke. Gerai, kai paskelbia socialiniuose tinkluose, bet jei ne...“, – radinių išsaugojimu rūpinosi R. Dediala.
Radiniai turėtų patekti į KPD, vertę turi nustatyti Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisija. „Tačiau kiti bijo, kad bus nubausti, todėl atrastus senovinius daiktus retai pristato. Tai klaidingas įsivaizdavimas. Bet atsiranda ir tokių, kurie pristato viską, ką atranda – net plombas“, – pabrėžė jis.
Kaip teigiama, KPD pranešime spaudai, asmenys, susižavėję tokiu užsiėmimu, turi žinoti, kad metalo ieškiklio negalima naudoti ne tik kultūros paveldo objektuose, jų apsaugos zonose, tačiau ir draudžiama ieškoti antikvarinių, archeologinių ir kitų Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (KKVAĮ) įvardintų radinių.
KPD direktoriaus Vidmanto Bezaro teigimu, pagal instituciją pasiekiančią informaciją ir laiką, kurį departamento specialistai turi skirti pažeidimų išaiškinimui ir administracinių nusižengimų tyrimui, akivaizdu, kad tokių paieškų reglamentavime reikia skubių pokyčių – tiek griežtinant „nelegalų“ atsakomybę, tiek nustatant aiškią ir visoms pusėms suprantamą tvarką.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio specialistė Asta Krogertienė patvirtino, kad apie šį atvejį yra žinoma, fiksuotas pranešimas. Tyrėjas susipažins su medžiaga, susisieks su KPD specialistu – kol kas konkretesnės informacijos neteikė. Įspėjo, jog už panašius nusikaltimus gresia baudžiamoji atsakomybė.
A. Krogertienė teigė, jog paveldo niokotojų Vilniaus apskrityje iki šiol nebuvo pastebėta. Per pastarąjį dešimtmetį Širvintų ir Ukmergės rajone tokių atvejų esą nėra pasitaikę. Visgi, anot atstovės, aktyvesnę stebėseną turėtų vykdydi KPD.
KPD tinklalapyje atkreipiamas dėmesys į „juoduosius archeologus“, nušviečiama nemažai atvejų, kai kėsinamasi į kultūros vertybes. Paveldosaugininkai susekė ir išaiškino daugelį metų nelegalia prekyba archeologiniais radiniais bei antikvariniais daiktais internetinės prekybos svetainėje „eBay“ prekiavusį Vilniaus rajono gyventoją.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad pilietis apie 35 metus kolekcionuojantis istorinius daiktus, tik kelis jų buvo įsigijęs legaliai (turėjo pirkimą užsienyje liudijančius dokumentus). Kai kuriuos daiktus, kaip prisipažino, dar 1980-1990 metais pats rado su metalo ieškikliu.
Šiomis dienomis Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai, tikrindami juos pasiekusią informaciją apie neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, jos tikrinti vyko į gretimą, Kelmės, rajoną. Tarp rastų draudžiamų daiktų buvo pareigūnus ir net antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ išminuotojus nustebinęs galingas aviacinis kulkosvaidis „Nudelman-Richter“, su kuriuo jie iki šiol dar nebuvo susidūrę.
Vyro bute pareigūnai rado metalo detektoriaus ritę, bylojančią, kad kelmiškiui „juodojo archeologo“ užsiėmimas nėra svetimas. Taip pat buvo rasta daug įvairiausių senovinių monetų, kulkosvaidžio juostų ir du šoviniai, o rūsyje – tankų vikšrų, – pranešė Šiaulių apskrities policija.
KPD kontrolės spyriaus specialistai pateikė oficialų atsakymą dėl senkapio Širvintose:
Vilniaus skyrius kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybės administraciją dėl šio objekto priežiūros.
Reikia pastebėti, kad šis registrinis objektas (ne valstybės saugomas) neturi nei tikslaus pavadinimo (Senkapio su X-XIII m.e.a. griautiniu žmonių ir žirgų kapinynu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 4237)), nei patikslintų vertingųjų savybių bei teritorijų ribų plano.
Patikrinimo metu nustatyta, kad archeologinio paveldo objektą kerta keliukas, jo dešinėje pusėje iškastos dvi iškasos (šalia iškasto grunto nefiksuota).
Kapinynas yra laisvojoje valstybinėje žemėje, kurią administruoja Nacionalinės žemės tarnyba, kuri pagal savo funkcijas negali tvarkyti tokių objektų.
Sklypas šiam paveldo objektui nėra suformuotas, todėl nėra valdytojo, kuris turėtų prižiūrėti tokį objektą. Negalima įpareigoti Širvintų rajono savivaldybės administracijos vykdyti priežiūros darbus, kuri tokius objektus gali prižiūrėti tik savo noru iš turimų lėšų.
Be to, tipinėmis lentomis ženklinami valstybės saugomi (turintys „valstybės saugomo“ objekto statusą, o ne „registriniai“) nekilnojamojo kultūros paveldo objektai.
Reikia sutikti, kad tokių objektų yra daug, ir bandymas identifikuoti žalos darytojus yra ilgas ir sudėtingas procesas, atsižvelgiant į tai, kad konkrečiu atveju kapinynui jau senokai padaryta žala.