Mergina „Delfi“ pasakojo, kad kruizuose renginių vedėja dirba jau trejus metus ir iki šiol jai neteko patirti jokių trikdžių. Veronika akcentavo, kad kompanijoje žmonės dirba pagal kontraktus ir paskutinė jos darbo laive trukmė turėjo būti viena trumpiausių.
„Pagal paskutinį kontraktą pradėjau dirbti š. m. sausio pabaigoje. Jo trukmė priklauso nuo profesijos, nuo darbuotojų norų ir kontraktas gali tęstis nuo keturių iki septynių, aštuonių, o kartais ir devynių mėnesių. Taigi, aš pradėjau dirbti sausio pabaigoje ir planavau užsibūti iki kovo pirmos dienos. Kontraktas turėjo būti labai trumpas. Tačiau sulaukus kovos 1-osios, mano pageidavimu, jis buvo pratęstas iki balandžio 15 dienos“, – prisiminė ji.
Vis dėlto, kaip sakė V. Rostovcevaitė, dėl visame pasaulyje kilusios koronaviruso grėsmės situacija labai greitai apsivertė ir kovo 15 dieną visi planai žlugo.
„Kovo 19 d. mes išlaipinome paskutinius atostogautojus ir nuo šios dienos niekas daugiau nebegalėjo įlipti, visur buvo pradėtas įvesti karantino režimas. Staiga buvo atšaukti visi kruizai, o mes, darbuotojai, stovėdami laive be pramogautojų svarstėme, kas čia bus? Tuo metu net patys negalėjome tiksliai įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Aš tikrai negalėjau net baisiausiame košmare susapnuoti, į kokią padėtį papuoliau ir kad įstrigsiu laive trims mėnesiams be galimybės išlipti į krantą.“
Laive dirbo tik du lietuviai
Mergina teigė, kad kovo 19 d. iš tikrųjų buvo lemtinga, kadangi laive likę darbuotojai nebegalėjo jo palikti, o nauji žmonės, juo labiau nauji darbuotojai, įlipti dėl įsigaliojusių naujų tarptautinių taisyklių.
„Pagal naują planą aš turėjau tą pačią kovo 19 d. išskristi į Lietuvą, tačiau sumaištis tik didėjo. Tame pačiame laive dirbo dar vienas lietuvis, taigi, mūsų tautybės darbuotojų buvo tik du. Žinoma, kad abu turėjome skristi į tą patį Vilniaus oro uostą, tačiau jam kažkaip pavyko tądien užsakyti skrydžius namo, o man – ne. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip atsitiko – mes buvome tame pačiame laive, turėjome skristi į tą pačią šalį ir miestą, bet tik jam buvo užsakyti skrydžiai“.
Veronikos teigimu, panika ir įtampa laive tik augo, iki pat tos dienos ryto, kai jau buvo susikrovusi visus lagaminus, negalėjo iš nieko gauti tikslesnės informacijos.
„Man buvo sakoma, kad palaukčiau, kaip nors viskas bus sutvarkyta. Žmonės pradėjo lipti iš laivo, o aš vis tiek buvau priversta laukti. Taigi, tam lietuviui pavyko išlipti, bet dabar manau, kad jis turbūt pateko į dar blogesnę situaciją. Aišku, aš su juo labai detaliai nešnekėjau, bet, kiek žinau, jis taip ir neišskrido iš Majamio, nes skrydžiai buvo atšaukti, ir visus tuos tris mėnesius be jokių draugų, be jokio kito palaikymo ten turėjo ir tūnoti. Kiek žinau, tik prieš kelias dienas parskrido į Lietuvą“.
Pasak jos, dabar viską gerai įvertinusi mano, kad jam tikrai turėjo būti blogiau vienam viską iškęsti, negu jai, likus laive su draugais: „Aš tikrai nežinau, ar būčiau visą šią situaciją kitaip ištvėrusi“.
Geriausia savaitė, o po to – griežta saviizoliacija
Kai vis dėlto paaiškėjo, kad kovo 19 d. Veronikai niekas neleis vykti namo, kruize liko apie šimtas žmonių. Ji sako, kad dar niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kas jų laukia, tačiau pirmoji savaitė visiems buvo tarsi geriausios atostogos. Nebuvo įvesta jokių apribojimų, buvo galima mėgautis kruizo teikiamais malonumais, todėl iš pradžių tikrai buvo linksma.
„Mums ta savaitė buvo tikros atostogos, galėjome normaliai pailsėti. Vis dėlto po šios savaitės buvo įvestos labai griežtos taisyklės, privalėjome saviizoliuotis savo kabinose ir bent jau mūsų laive griežtas karantinas truko devyniolika dienų“.
Mergina papasakojo, kad ji ir didžioji dalis draugų turėjo izoliuotis savo kabinose, kur vos galėjo apsisukti.
„Taigi, penkias dienas gyvenau kabinoje, kur nėra jokio lango, jokios saulės šviesos. Tos dienos saviizoliacijoje man labai priminė kalėjimą. Visų pirma, ten nebuvo įmanoma sportuoti, kas man yra labai svarbu, tualete irgi sėdi, bet kojos duše. Maistą mums atnešdavo triskart per dieną kambarių aptarnavimas, pasirinkimai buvo labai paprasti – jautienos, vištienos arba vegetariški patiekalai. Kadangi aš šiaip esu veganė, tai dėl susiklosčiusios situacijos turėjau tapti vegetare, nes juk neįmanoma taip ilgai išbūti nieko nevalgius“.
Po sunkių penkių dienų, teigė Veronika, juos perkėlė į svečių kabinas, kurios buvo atlaisvintos ir sutvarkytos išvykus svečiams: „Pagrindinis pokytis, kad pagaliau kabinoje buvo langas ir daugiau vietos judėti. Aš taip džiaugiausi, kad mus perkėlė, jog net apsiverkiau. Pagaliau galėjau išvysti dienos šviesą, sportuoti kabinoje, gavome didesnius vonios kambarius, nors ir toliau turėjome sėdėti užsidarę“.
Po kelių dienų, tvirtino ji, žmonėms leido netgi pagaliau išeiti į lauką, kadangi, Veronikos teigimu, tikrai nebuvo žmogiška taip ilgai laikyti juos uždarytus kambariuose be jokio šviežio oro.
„Suprantama, įgulos vadovybė galiausiai pati susiprato, kad tai tikrai gali neigiamai atsiliepti mūsų sveikatai, todėl leido du kartus, ryte ir vakare, išeiti valandai į lauką. Mus suskirstė į dvi grupes, pagal denius, ir skirtingomis valandomis leisdavo išeiti pasivaikščioti“, – teigė ji.
Tačiau, kaip prisiminė mergina, visi turėjo ir toliau laikytis griežtų taisyklių – dviejų metrų fizinio atstumo, užsidėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas. Vis dėlto, sakė Veronika, tikrai džiugino ta mintis, kad pagaliau galėjo lauke pabūti bent porą valandų per dieną.
„Po šio leidimo išeiti gyvenimas laive tikrai pagerėjo, bet vis tiek turėjome dar dvi savaites gyventi saviizoliacijoje savo kabinose. Labiausiai nuvylė, kai mums žadėjo, jeigu per šias savaites mums nepasirodys jokių viruso požymių, nebereiks tokio griežto karantino režimo, tačiau toks pažadas nebuvo ištesėtas. Buvau netgi pradėjusi kalendoriuje žymėti dienas, kada turėjome būti pagaliau „paleisti į laisvę“. Tačiau tos dienos rytą sužinojome, kad to nebus ir vėl teko patirti dar vieną psichologinį smūgį“.
Pabodo klausimai feisbuke
Veronika sako, kad saviizoliaciją kabinose jiems pratęsė dar aštuoniolikai dienų ir tik po daugiau nei dviejų savaičių buvo leidžiama išeiti į lauką ne pagal tvarkaraštį.
„Ir toliau turėjome laikytis labai griežtai reikalavimų dėl dviejų metrų distancijos, nedėvėti kaukių galėjome tik lauke. Taip ir laikomės šių apribojimų iki šiol. Vis dėlto įgula džiaugėsi, kad mūsų laive nebuvo užfiksuota nei vieno koronaviruso atvejo. Visi puikiai supratome, kad tokios ligos čia plinta dvigubai greičiau ir susirgus vienam žmogui, iškart užsikrečia ir kiti“, – teigė ji.
Mergina taip pat pasidalino, kad jos draugai, kurie įstrigo kituose laivuose, labai ilgai negalėjo išeiti iš savo kabinų dėl ten užsikrėtusių asmenų. Tiesa, pažymėjo ji, kai kurie gyveno geresnėmis sąlygomis, negu ji, nes turėjo kabinose balkonus, kur tikrai smagiau leisti laiką, nei visąlaik užsidarius.
Tačiau net ir pagaliau gavus galimybę laisvai vaikščioti po laivą, nebuvo taip jau iš tikrųjų džiugu, kadangi veikė tik kavinės, kur buvo galima pavalgyti, ir barai. Visos kitos pramogų vietos ir toliau buvo uždarytos.
„Šiuo metu mes vis dar plaukiojame prie pietų Anglijos krantų. Laive jau liko tik pusė nuo kovo vidurio įstrigusių darbuotojų, kadangi po truputį esame išleidžiami namo. Kodėl plaukiojame šioje vietoje? Tiesiog didžioji dalis skrenda namo iš Londono oro uostų. Deja, aš vis dar nepatenku į šį sąrašą, kadangi esu vienintelė lietuvė ir išleidžia tuos, kurių tautybės darbuotojų daugiau“.
Paklausta, kas jai šiuo laikotarpiu labiausiai padėjo, Veronika sako, kad jos draugai laive ir žinoma, šeima, taip pat tie žmonės, kurie palaikė feisbuko žinutėmis. Vis dėlto, juokėsi mergina, kad ir kaip myli savo draugus, tačiau klausimai, ar jau išleido ją iš kruizinio laivo, pradėjo erzinti ir juos įspėjo, kad apie tai pati praneš.