Kaip pasakojo K. Jakšienė, praėjusią savaitę jos garbaus amžiaus mamą, gyvenančią Biržuose, ištiko insultas. Greitosios pagalbos automobiliu senjorė skubiai atgabenta į Respublikinę Panevėžio ligoninę ir nuvežta į priėmimo skyrių, o dukra likusi laukti prie registratūros. Tris valandas laukdama panevėžietė girdėjusi mamos dejones ir verksmą, bet niekas iš personalo neatėjo pranešti, kokia jos sveikatos būklė.
„Laukiu valandą, dvi, tris ir jokių žinių, kaip jaučiasi mano artimas žmogus. Koridoriuje gydytojai, sesutės jaučiasi tarsi poilsio parke, šmaikštauja ir niekur neskubina. Vėliau aiškina, kad mes nepanikuotume, neva savo darbą puikiai išmano. Gal mes, artimieji, tokioje situacijoje į viską per jautriai reaguojame, bet taip tikrai neturėtų būti“, – sako K. Jakšienė.
Anot moters, vėliau prasidėjo dar keistesni dalykai. Jos mama pirmiausia buvo paguldyta į karantininį skyrių ir tik sulaukus neigiamų COVID-19 testo rezultatų perkelta į antrąjį Neurologijos skyrių. Netrukus sulaukė skambučio, kad reikia nupirkti sauskelnių, drėgnų servetėlių bei kitų higienos reikmenų. Kadangi atnešti pacientui į palatą draudžiama, liepė siuntinį palikti prie ligoninės durų nurodytoje vietoje.
„Prie sargų bokštelio pasitinka ūsuotas dėdė su cigarete dantyse ir sako: mes – ne siuntų tarnyba ir Verygos įsakymu negalime perduoti jūsų atvežtų daiktų. Klausiu, tai kaip man perduoti higienos reikmenis, jei jų negali nunešti į skyrių. Tada ūsuotas dėdė sako: padėk čia – lauke, vežimėlyje, rytoj ateis ir paims. Rytoj? O jei lietus? Niekam tai neįdomu, nes niekas neįpareigotas“, – pasakojo K. Jakšienė.
Paprašiusi torto sesutėms
Panevėžietė bandė susisiekti su mamą gydančiu mediku, tačiau atsiliepusi sesutė pakeltu tonu papriekaištavo, kad ši nesirūpinanti mama, nes neatvežusi reikalingų higienos priemonių ir sauskelnių. Neva vartyti tokį ligonį yra per sunku.
„Medikas dirba su sunkiais ligoniais ir skundžiasi, kad negali jų apversti? Tai gal tuomet ne tame skyriuje reikėtų dirbti. Apstulbau ir paklausiau, ar aš atvežiau karkvabalį nuo gatvės, jei pakeltu tonu taip kalbama. Bet tuomet prasidėjo dar didesnis rėkimas. Jeigu taip bendraujama su ligonio artimaisiais, tai galima tik įsivaizduoti, kaip elgiamasi su pacientais“, – ligoninės personalo elgesiu iki šiol negali atsistebėti moteris.
Iš sesutės ji išgirdusi priekaištą, kad jos mama sveikąja ranka įsikibusi į lovos grotas šaukia, jog bijo iškristi. Anot K. Jakšienės, tokios mamos baimės visiškai suprantamos, nes dar priėmimo skyriuje, iš greitosios automobilio keliant į ligoninės lovą, ji vos neišmesta, mat lovos stabdžiai net nebuvo užfiksuoti. Tačiau, užuot pripažinę savo klaidą, darbuotojai užsipuolė artimuosius, kad šie nepadedantys transportuoti pacientės.
Panevėžietė nuogąstauja, kad jeigu medikai taip leidžia sau kalbėti su ligonio artimaisiais, tai kaip bendraujama su pačiais pacientais, kurie dėl savo sunkios būklės net negali apsiginti. K. Jakšienė pasakojo, kad jos mama su savimi turi telefoną, bet dėl sveikatos būklės juo negalinti naudotis. Kartą ji paprašiusi sesutės padėti paskambinti dukrai. Trumpo pokalbio metu mama pro ašaras sugebėjusi pasakyti, kad ji labai bijanti ir kad dukra atvežtų kokio pyrago ar torto sesutėms, galbūt jos taptų kiek švelnesnės.
„Pradėjo labai verkti, ir pokalbis baigėsi. Mamos prašymas kiek keistas, bet iš dalies suprantamas. Ne iš vieno žmogaus sulaukiau pasiūlymo iš karto duoti vokelį, neva tokiais atvejais situacija iš karto pasitaiso. Žinau, kad ne vienas senjoras duoda pakišų, kad tik juos labiau prižiūrėtų, bet mano nuomonė apie tokius dalykus kitokia“, – teigė pašnekovė.
Rūpintis mama – ne dukters reikalas?
Anot K. Jakšienės, susisiekti su mamą gydančiu gydytoju – tai tas pats, kas pagauti krentančias žvaigždes, nors ant ligos istorijos užrašytas telefono numeris. Moters teigimu, jai neramu dėl mamos sveikatos, be to, kilo nemažai klausimų dėl gydymo. Ji sužinojusi, kad pacientei skiriami šlapimą skatinantys vaistai, tad ji tik norėjusi pasidomėti, ar nereikalingi kalio preparatai, nes staigiai praradus skysčių mamai gali būti tik blogiau.
„Budinti gydytoja net nežinojo, kad tokia pacientė jau dvi dienas gydoma jos skyriuje. Neva ji turinti 30–40 pacientų, tad nespėjanti visų sužiūrėti. Jeigu kas blogai, esą praneš sesutės. Bet juk gydytojo darbas yra apeiti visus pacientus ir įvertinti jų būklę. Kai paklausiau, kokia mamos sveikata ir kodėl jai dideliais kiekiais yra leidžiami skysčius varantys vaistai, ši šiurkščiai atšovusi, kad tai – ne mano reikalas, ir padėjo telefono ragelį“, – iki šiol negali atsistebėti medikės elgesiu K. Jakšienė.
Po tokio akibrokšto ji nebegalėjo tylėti ir skaudžia patirtimi pasidalijo savo socialinio tinklo paskyroje. Iš ligoninės atstovų niekas nesiteikė pakomentuoti situacijos, bet atsiliepė nemažai žmonių, kurie taip pat susidūrė su nepagarbiu elgesiu ar elementaraus žmogiškumo stoka Panevėžio ligoninėje.
„Viena moteris pasakojo, kad, gavusi leidimą apsilankyti dvidešimčiai minučių, buvo šokiruota. Jos tėvelis buvo pririštas prie lovos, nes neva yra neadekvatus. Ligoniams prie lovos atnešama valgyti, o jeigu kuris nespėjo, tai jau – jo bėda. Bet pririštas ar paralyžiuotas žmogus net ir norėdamas nepavalgytų. Sesutės man pačiai sakė, kad ligonių niekas nemaitina, jie turi pavalgyti patys. Kaip tai padaryti, jeigu žmogus nepakyla iš lovos, nesugeba net pasisukti ant šono? Mes patys galime pavartyti ar pamaitinti, bet dabar niekas neįleidžia artimųjų į ligoninę, tad su bejėgiais pacientais elgiamasi, kaip nori. Tokiam dalykui reikia padaryti galą, negali būti taip tiesiog marinami žmonės“, – kalbėjo moteris.
Vadovai keičiasi, problemos lieka
Panevėžietė vis dar laukianti ligoninės vadovo komentaro, nes jis tikrai skaitęs jos viešai pasidalytą patirtį gydymo įstaigoje. Ją stebina, kad prie Respublikinės Panevėžio ligoninės vairo ne taip seniai stojo naujas direktorius, bet problemos lieka tos pačios. Ypač sudėtinga situacija priėmimo skyriuje. Anot K. Jakšienės, žmonės mirs ne nuo pavojingo koronaviruso, o todėl, kad nebus suteikta tinkama pagalba dėl kitų ligų.
„Tai – ne pirma tokia skaudi patirtis su mūsų ligonine, tiesiog nebegaliu tylėti. Dukra vos nenumirė ant rankų dėl medikų abejingumo, o dabar – mama. Šitaip negalima. Tai yra valstybinė medicinos įstaiga, o ne genocido vieta ar koks nors žudymo aparatas“, – pasipiktinimo neslėpė K. Jakšienė.
Jos nuomone, daugelis panevėžiečių jau yra susidūrę su priėmimo skyriaus darbo ypatumais.
Žmonės bijo kreiptis, kenčia, kol sveikata iš tiesų labai pablogėja. O dažnai pacientai sulaukia ir priekaištų, kad atvyko į ligoninę dėl per menkų negalavimų.
„Psichologinio smurto, negatyvo ten labai daug. Kartais pasitaiko tokia pamaina, kai ne tik skubiai suteikia pagalbą, bet ir nuramina. Tačiau būna, kad vaikas ant rankų, rodos, miršta, prašai, kad gelbėtų, bet gydytoja savo kabinete geria kavą ir dar apšaukia, ko čia keliame triukšmą. Nesakau, kad visi medikai blogi, tikrai yra gerų gydytojų, kuriems nuoširdžiai lenkiuosi už jų darbą, bet patirtis rodo, jog yra tokių, kuriems net gyvūnų negalima patikėti gydyti. Kartais reikėtų elementaraus žmogiškumo, o ne rėkimo, kai ligonis nepajėgia pasisukti, ar įsakmių liepimų nedejuoti, mat tų dejonių neva ir taip prisiklauso“, – sakė K. Jakšienė.
Be oficialaus skundo tyrimo nepradės
Respublikinės Panevėžio ligoninės atstovas spaudai Vytautas Riaubiškis teigė, kad ligoninės direktorius Arvydas Skorupskas matė K. Jakšienės socialinėje erdvėje išplatintą patirtį, tačiau šia tema atsisako komentuoti. Mat įrašas elektroninėje erdvėje dar nėra pagrindas pradėti vidinį tyrimą.
„Mes neturime nei pareiškimo, nei jos pačios sutikimo komentuoti šią situaciją, negalime pradėti jokio vidinio tyrimo, nes nėra pareikšta jokių skundų. Yra tam tikra tvarka, kurios privalome laikytis. Jeigu galimai kas nors buvo padaryta ar nepadaryta, ji turi mūsų ligoninės direktoriaus vardu rašyti pareiškimą ar skundą, tuomet įstaigos vadovas turi pagrindą imtis tam tikrų veiksmų“, – aiškino ligoninės atstovas.
Paklausus, kodėl nusiskundimų ligoninės darbu, ypač priėmimo skyriumi, tik daugėja, V. Riaubiškis atsisakė komentuoti.
„Nenorėčiau komentuoti temos, kas būtų, jeigu būtų. Kiekviena gydymo įstaiga turi skirtingas patirtis, negaliu apibendrintai šnekėti, kodėl taip yra“, – sakė V. Riaubiškis.