Nepaeinanti pensininkė jau tris mėnesius gyvena nesipraususi. Stojus karantinui, jai ir dar daugiau panašaus likimo žmonių buvo apribota socialinė pagalba namuose: socialiniai darbuotojai neateina nei maudyti, nei sutvarkyti namų, nei pagaminti pietų ar skalbti.

B. Rapševičienė jau penkerius metus naudojasi Panevėžio socialinių paslaugų centro pagalbos namuose paslaugomis. Neįgali, vežimėliu judanti moteris dėl sveikatos bėdų negali nei susitvarkyti namų, nei pati nusimaudyti. Viena ji liko, kai prieš trejus metus palaidojo sūnų. Jam taip pat reikėjo socialinės pagalbos.

„Socialinė darbuotoja mane lankydavo du kartus per savaitę. Nieko blogo apie juos pasakyti negaliu. Tai ne žmonės, o angelai. Socialinė darbuotoja ir namus sutvarko, ir nuperka, ko reikia, ir išklauso, pabendrauja. Kai mirė sūnus, ji netgi per savo atostogas atvyko į jo laidotuves“, – pasakoja B. Rapševičienė.

Tokia socialinė pagalba jai kainuoja 93 centus už valandą.

Tačiau artima šios panevėžietės draugystė su Panevėžio socialinių paslaugų centro darbuotoja jau trys mėnesiai šąla. Neįgaliąją ir jos pagalbininkę skiria durys.

„Per karantiną socialinė darbuotoja turi teisę man tik maisto nupirkti ir palikti jį prie durų. Pasiskambiname, išvardinu, kokių prekių reikia, susideriname net kiek pinigų už durų padėti ir kiek grąžos gausiu“, – pasakoja B. Rapševičienė.

Anot jos, karantinas pakoregavimo ir tokio apsipirkimo įpročius, kas dar labiau patuštino neįgaliosios kišenę.

Iš namų kojos neiškelianti B. Rapševičienė anksčiau nupirkti produktų socialinės darbuotojos prašydavo tik tam tikromis dienomis, kai pamėgtoje vaistinėje ir parduotuvėje senjorams taikomos akcijos. Dabar paskirta viena konkreti diena, kai socialinė darbuotoja gali aplankyti savo globotinę. Ir tądien nuolaidos senjorams netaikomos.

Toli kaip iki Everesto

Bet labiausiai B. Rapševičienei sunku dėl nebeteikiamų namų tvarkymo ir jos prausimo paslaugų. Šiukšles kambariuose kartą surinko senyva kaimynė, bet paskutinį kartą Bronislava prausėsi dar prieš karantiną.

„Viskas pradeda dirbti, kavinės atsidaro, o socialinė pagalba vis dar negalima – paliko senelius tarp keturių sienų numirti. Bandžiau skambinti net į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, bet čia iki teisybės kaip iki Everesto – žmogiškumas baigiasi ten, kur prasideda abejingumas“, – guodžiasi B. Rapševičienė.

Panevėžietė neabejoja nesanti išimtis – be pagalbos liko šimtai nelaimingų senukų.

„Mums ir pagalbos, ir paties bendravimo trūksta. Aišku, sakys, kad šitai moteriai senatvinė demencija ar mėnulio pilnatis veikia, bet kiek galime tyliai vieni verkti, kas čia per nauja Aušvico sistema?“ – skundžiasi panevėžietė.

Pagalba per brangi

B. Rapševičienei pritaria ir jos likimo sesė 80-metė panevėžietė Monika. Ji per karantiną šią savaitę pirmą kartą sulaukė namus sutvarkyti atvykusios socialinės darbuotojos. Šioji po ilgo laiko pensininkės namuose plušėjo 3 valandas.

„Gerai, kad dar giminaitė iš Vilniaus buvo atvažiavusi aplankyti, tai sutvarkė man namus, padėjo nusiprausti, nupirko maisto mėnesiui“, – apie sunkią kasdienybę per karantiną kalbėjo Monika.

Ji pastaruosius mėnesius buvo visai atsisakiusi socialinių paslaugų, nes vienintelis likęs apipirkimas nuotoliniu būdu jai tapo per brangus.

„Be mūsų, senjorų, nuolaidų kortelių ir vaistai, ir maistas brangesni. Man tokios pagalbos gaunant 300 eurų pensijos nereikia. Iš kitų girdėjau, kad socialiniai darbuotojai dabar taip apiperka, kad sviestas visu euru brangesnis. Kol kas visą pagalbą sustabdžiau“, – pasakoja aštuoniasdešimtmetė.

Anksčiau ji du kartus per savaitę pirkdavo tokias paslaugas ir mokėdavo apie 90 centų už valandą. Monika sako, kad jai vis brangiau tampa kviestis valstybės pagalbininką į namus.

„Užuolaidas išsiskalbti kainuoja 4 eurai už valandą. Aš nebegaliu susimokėti už tris tokios pagalbos valandas, tad mano langai seniai apdulkėję. Matote, kokią senatvę užsidirbom visą gyvenimą vargę – iš pensijos atiduodi buto mokesčiams, vaistams ir nieko nebelieka. Tik prie konteinerių šiuolaikiniam pensininkui lieka gyventi“, – įvertino Monika.

Palaidojusi vyrą, sūnų, moteris liko viena, o vienintelė jai likusi dukra gyvena Anglijoje.

Draudimai švelnėja

Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė pripažįsta, kad jos vadovaujamą įstaigą dabar pasiekia nemažai senjorų skundų dėl per karantiną apribotos socialinės pagalbos į namus. Anot direktorės, įstaiga šiuo atveju bejėgė – tokios sveikatos ministro rekomendacijos dėl COVID-19 grėsmės ir tenka laukti karantino pabaigos.

Visgi, pasak L. Kazokienės, draudimai socialinei pagalbai jau švelnėja.

„Ir mūsų paslaugos palaipsniui grįžta. Taip pagelbėti, kaip anksčiau, vis dar negalime, bet kažkiek padėti jau turime teisę. Suprantu, kad žmonės pavargo nuo tokių sąlygų, jų namuose prisikaupė darbų, bet yra, kaip yra“, – teigia įstaigos vadovė.

Nuo birželio 1-osios atnaujinamos prausimo paslaugos. Namų tvarkymas nelaikoma prioritetine socialine paslauga, todėl ji taip laisvai vis dar nebus teikiama. Pagalba vidaus patalpose negalės trukti ilgiau nei 2 valandas, turės būti naudojamos apsaugos priemonės.

„Paslaugos intensyvės, o daugiau nieko pasakyti negaliu – visi norime įprasto gyvenimo“, – sako L. Kazokienė.

Atsisakė pagalbos

Nuo šių metų sausio 1-osios, kai pasikeitė valstybės socialinių išmokų bazinis dydis, daugeliui padidėjo socialinės pašalpos, šalpos pensijos ir kitos išmokos, o kartu šiems gyventojams pabrango ir socialinės paslaugos.

„Socialinių paslaugų mokestis kiekvienam gavėjui priklauso nuo jo pajamų. Išmokos didėjo – pabrango ir socialinio darbuotojo pagalba“, – aiškino L. Kazokienė.

Jos duomenimis, dabar Panevėžio socialinių paslaugų centro pagalbą į namus gauna 306 asmenys. Juos lanko 40 socialinių darbuotojų, kurie dar dirba nuotoliniu būdu ir kitus darbus, vežioja maistą per karantiną izoliuotiems gyventojams.

„Dalis socialinės pagalbos į namus gavėjų tokių paslaugų per karantiną atsisakė. Vieną mėnesį už suteiktas paslaugas prašėme apmokėti internetiniu pavedimu, o tą padaryti ne visi moka. Dėl to kai kuriems mūsų globotiniams ir skola susikaupė“, – pripažino L. Kazokienė.