Pagal gyventojų skaičių sparčiausiai besitraukusiam Panevėžiui oficialioji statistika pernai įžiebė viltį pakilti iš demografinės duobės: emigruojančiųjų srautas slūgo, o sugrįžtančiųjų augo. Visgi šiandien baiminamasi, jog dėl koronaviruso sukeltos krizės ir išaugusio nedarbo situacija ir vėl iš esmės pasikeis.
Nors Lietuvos valdžia kvietė po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius sugrįžti į gimtinę, juos skraidino ir plukdė namo specialiai užsakytais reisais, ne visi čia pasijuto laukiami ir vėl kraunasi lagaminus.
Dar ne taip seniai Panevėžio verslo ir politikos pasaulyje buvęs žinomas Linas Kaukėnas, už dovanotą kraują apdovanotas Lietuvos garbės donoro vardu, jau šešerius metus gyvena Anglijoje, dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir elektriku. Pandemija iš jo, kaip ir daugelio kitų, atėmė pragyvenimo šaltinį. L. Kaukėnas pasakoja kirbėjus mintį grįžti į Panevėžį ir kabintis čia. O ir Lietuvos valdžia rodė rūpestį emigrantais – visais būdais kvietė į gimtinę.
„Praradęs darbą nusiteikiau, kad reikia vykti į Lietuvą. Valdžia gyrėsi užsakiusi specialius reisus emigrantams, kad tik jie grįžtų, neva kitų valstybių sienos jau uždarytos. Išsigandęs nusipirkau bilietą, kainavusį kone dešimt kartų brangiau nei paprastai. 275 eurus sumokėjau, kad galėčiau grįžti į Lietuvą, kai į vieną pusę gali rasti bilietų ir už penkiolika eurų“, – pasakojo panevėžietis.
Pašalpos nesulaukė
L. Kaukėnas pripažįsta pernelyg didelių iliuzijų likti Lietuvoje nepuoselėjęs. Jau ir anksčiau bandęs rasti darbą savoje šalyje, tačiau vis pasilikdavo Anglijoje. Šįkart vos parvykęs užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Čia jam buvo pažadėta 200 eurų pašalpa. Bet nei darbo pasiūlymų, nei pašalpos per du mėnesius, praleistus Lietuvoje, Linas sako taip ir nesulaukęs. Tad susikrovė mantą, sėdo į autobusiuką ir vėl išvažiavo į Angliją – tolimųjų reisų vairuotojai net ir karantino metu laisvai gali kirsti valstybių sienas.
„Nelabai supratau, kodėl man neskyrė pašalpos, bet nesigilinau, apsisukau ir vėl išvykau. Anglijoje irgi dalis verslų negali dirbti. Aš turiu dvi profesijas, esu tolimųjų reisų vairuotojas ir elektrikas, tad darbą, bent jau prie vairo, man nesunku rasti ir per karantiną“, – savo motyvus išvykti vardijo L. Kaukėnas.
Atlyginimo neatgavo
L. Kaukėno teigimu, Anglija savo žmonėmis rūpinasi kur kas labiau nei Lietuva – kiekvienam užtikriną bent minimalų pragyvenimą. Net ir nedirbantis asmuo per mėnesį gali gauti apie 300 svarų siekiančią pašalpą. O jeigu žmogus karantino metu prarado darbą, jis gauna apie 80 proc. buvusio savo atlyginimo. Anot L. Kaukėno, prieš pat pandemiją ekonomika Anglijoje išgyveno pakilimą. Tačiau paskelbus karantiną ne viena įmonė darbuotojams nebeišgalėjo išmokėti uždirbtų atlyginimų. Dažnoje įmonėje atlyginimai vėlavo, kai kur – ir dvi savaites. Visgi, anot emigranto, jo asmeninė patirtis su lietuviais darbdaviais dar kartesnė.
„Anglijoje gyvenu šešerius metus, nors buvo tokių atkarpų, kai bandžiau grįžti į Lietuvą. Dirbau tolimųjų reisų vairuotoju ir važinėjau po visą Europą. Lietuviška įmonė mokėdavo minimumą, o dienpinigius vis delsdavo sumokėti, iki šiol nesu atgavęs 644 eurų. Įmonė bankrutavo ir pinigų jau nebesitikiu atgauti“, – skaudžia patirtimi pasidalijo emigrantas.
Vertino, kol verslas sekėsi
Pasak L. Kaukėno, tolimųjų reisų vairuotojas Anglijoje gali uždirbti nuo 2500 iki 4000 ar šiek tiek daugiau svarų per mėnesį. Tačiau emigruoti jį skatina ne svetur mokami didesni pinigai. Prieš išvykdamas L. Kaukėnas Aukštaitijos sostinėje turėjo savo verslą, netgi kandidatavo ir į miesto Tarybą, bet ekonominis sunkmetis privertė nuspausti stabdį.
„Turėjau savo įmonę, buvo gerai, kol vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojom. Kai žmogus sugeba pats užsidirbti, viskas puiku, bet kai dėl krizės ar kitų aplinkybių verslas bankrutuoja, lieki niekam neįdomus, tarsi kokia šiukšlė“, – mano L. Kaukėnas.
Jis įsitikinęs, jog lig šiol Lietuvoje požiūris mažai pasikeitęs – kaskart grįžęs užsuka į valdiškas įstaigas susitvarkyti vis dar Panevėžyje registruotos įmonės reikalų ir susiduria su atsainiu požiūriu į žmogų.
„Kai grįžtu atostogų į Lietuvą ir tenka susitvarkyti kokius biurokratinius reikalus, viską darau paskutinėmis dienomis. Bijau eiti, nes žinau, kad susigadinsiu nuotaiką“, – pasakoja emigravęs panevėžietis.
Pamato špygą
L. Kaukėno teigimu, vienintelis emigracijos minusas, kad Panevėžyje liko žmona su dukra, o vyresnysis sūnus jau kurį laiką, kaip ir tėtis, gyvena Anglijoje. Šeima jau senokai kuria planus visiems persikelti gyventi į ūkanotąją Angliją.
„Jau seniai tai planavome, bet šita pandemija kol kas nukėlė planus“, – sako Linas.
Jo sūnus irgi ne kartą bandė grįžti ir įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau Užimtumo tarnyba jaunam žmogui neturėjo ką jam tinkamo pasiūlyti. Lietuvos valdžia garsiai deklaruoja laukianti sugrįžtančių emigrantų, žiniasklaida rašo, kaip pargrįžę lietuvaičiai savoje šalyje sukuria sėkmingus verslus, tačiau tokios sėkmės istorijos, L. Kaukėno nuomone, retos.
„Valdžia labai garsiai šaukia, kaip laukia pargrįžtančių emigrantų, bet iš tiesų parodo špygą. Likimo valiai palikti tie, kas norėtų grįžti ir gyventi savo šalyje. Net dabar, kai dėl pandemijos žmonės liko be darbo, net minimalios pašalpos negali skirti, o pensininkams, kurių pajamų virusas nė kaip nepaveikė, duos po 200 eurų“, – piktinosi emigrantas.
Tautiečių saugosi
L. Kaukėnas pripažįsta, kad ir svečioje šalyje yra savų iššūkių, o patys emigrantai nėra vieningi ir draugiški. Anot pašnekovo, Anglijoje kartais geriau apsimesti nelietuviu, nes tautiečiai linkę vienas kitą apgauti, o kartais ir lietuviškas pavydas kiša koją. Pasak panevėžiečio, jeigu lietuvis sužinos, kad tautietis uždirba daugiau, per galvą nersis, jog tik užimtų jo vietą ir visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Tai, pasak Lino, išties skaudu, mat kokie rumunai ar vengrai, jeigu tik kažkam iš tautiečių blogai, suskubs į pagalbą, o pas lietuvius yra atvirkščiai – dar ir begriūvantį pargriaus. L. Kaukėnas puikiai kalba angliškai ir tarp jo draugų daugiausia anglų.
„Svečioje šalyje jaučiasi vienišumas, bet tas labai priklauso ir nuo to, kaip gerai moki anglų kalbą. Man tai nėra kliūtis. Emigracijoje man geriau. Nežinau, ar tie 200 eurų pašalpos mane būtų sulaikę, bet tai parodė valstybės požiūrį. Su nuoskauda išvažiavau“, – sako emigrantas.
Namų trauka
Kiek emigrantų vien šiemet sugrįžo į Panevėžį, dar skaičiuojama. Panevėžio savivaldybės komunikacijos specialistė Loreta Kaškelienė tvirtina, jog pastaruoju metu išties matyti išaugęs susidomėjimas galimybėmis grįžti gyventi į Aukštaitijos sostinę.
„Tėvynės ir artimųjų ilgesys nugali. Kad ir kitur būtų gerai, namuose geriausia. Planuojančius grįžti emigrantus labiausiai domina darbo paieška, sąlygos kurti smulkųjį verslą ir, žinoma, švietimo klausimai. Į Lietuvą nevažiuojama aklai. Emigrantai apgalvoja darbo galimybes, pragyvenimo šaltinį bent keliems mėnesiams į priekį, pasirūpina reikiamais dokumentais, kad paskui jų nereikėtų tvarkytis nuotoliniu būdu“, – kalbėjo L. Kaškelienė.
Ji pastebinti, kad tėvai dažnai baiminasi, ar sugrįžus vaikams pavyks integruotis į lietuvišką švietimo sistemą. Savivaldybės atstovė tikina, jog Panevėžio mokyklų vadovai puikiai susipažinę su iš užsienio grįžtančiųjų vaikų integracijos programa, o Vytauto Žemkalnio gimnazijoje veikia išlyginamoji mobilioji grupė, skirta būtent visai lietuviškai nekalbantiems vaikams.
„Grįžusieji į Panevėžį džiaugiasi atnaujinama miesto infrastruktūra, gražėjančiomis miesto viešosiomis erdvėmis, spūsčių nebuvimu, miesto kompaktiškumu. Žmonės įvertina ir supranta, kad Panevėžyje idealios sąlygos šeimai gyventi, kurti verslą, auginti vaikus“, – sako L. Kaškelienė.
Su Panevėžiu iš toli
Siekdama padėti grįžtantiems emigrantams, Panevėžio miesto savivaldybė įgyvendina projektą „Globalus Panevėžys“. Taip bandoma suburti po įvairias pasaulio šalis išsibarsčiusią panevėžiečių bendruomenę.
„Pasaulis tampa globalus, nebūtinai fiziškai visi panevėžiečiai turi būti būtent čia. Savo miesto gyvenime galima dalyvauti ir būnant bet kuriame pasaulio krašte. Šiais laikais svarbu ne tik stabdyti emigraciją, tačiau ir palaikyti ryšį su svetur gyvenančiais panevėžiečiais“, – kalbėjo Savivaldybės specialistė.
Anot jos, jau tradiciniais tapę globalių panevėžiečių susitikimai per miesto gimtadienį ir kalėdiniu laikotarpiu rodo, kad Panevėžio diaspora neabejinga savo miestui, aktyvi, domisi naujovėmis, įsitraukia į miesto gyvenimą net ir iš toli.
„Dauguma išvykusiųjų tikrai nenutraukia ryšių su gimtine, o jei ir sugalvoja sugrįžti į Lietuvą, dažniausiai renkasi miestą, iš kur ir išvyko“, – pastebi L. Kaškelienė.