Tiesa, skirtingų sričių specialistai pastebi, kad prie tokios situacijos gali būti prisidėję ne tik nauji atradimai karantino metu, bet ir visuomenėje vyraujanti baimė.
„Dalis žmonių yra įsibaiminę, dalis jaučia didelį stresą, nerimą, pasimetimą, bijo visos bendros situacijos. Šiuo požiūriu negalima sakyti, kad jiems ta nauja realybė – karantinas – patinka arba nepatinka. Tiesiog galbūt vyraujantis vertinimas būtų baimė ir nerimas galvojant apie ateitį. Ši dalis žmonių bijo vesti vaikus į darželį arba bijo sugrįžti į darbą, nors gal ta situacija, užsidarymas namuose jiems ir kelia daug nepatogumų.
Yra kita dalis žmonių, kurie galbūt neigia situacijos grėsmingumą, nemato didelių problemų, tai jiems dėl to nepatinka ta naujoji realybė, nes varžo jų laisves, varžo jų pasirinkimą“, – laidoje „Delfi11“ kalbėjo „Baltijos tyrimų“ generalinė direktorė, sociologė Rasa Ališauskienė.
Į „normalų“ gyvenimą nori grįžti mažuma britų, Lietuvoje viskas kiek kitaip
Sociologė atkreipė dėmesį, kad yra ir tokių žmonių, kurie prie karantino sėkmingai prisitaikė ir pasikeitusiomis sąlygomis galėtų gyventi ir toliau. Vis dėlto, R. Ališauskienės teigimu, ši grupė nėra didelė.
„Jie turi neblogas sąlygas darbui namuose ar kažkokiai kitai veiklai. Kita vertus, tai yra būtent ta dalis, kurių pajamoms neatsiliepė šita situacija ir kurie dažniausiai dirba valstybiniame, biudžetiniame darbe. Tai jie gan patogiai susitvarkė buitį, nėra didelių buitinių problemų ir jiems ta situacija tampa pakankamai patogi“, – sakė specialistė.
Lietuva šiuo klausimu nėra išskirtinė. Kitos šalys taip pat pastebi tendenciją, kad prie ankstesnio, įprastu laikyto gyvenimo režimo nori sugrįžti ne visi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje pasiilgusių „normalaus“ gyvenimo tėra tik 9 proc. Bent jau taip parodė dar balandžio viduryje atlikta gyventojų nuomonės apklausa, kurią aprašė ir portalas „Independent“.
Apklausos duomenimis, tik 9 proc. britų norėtų grįžti į ankstesnį gyvenimą karantinui pasibaigus. Nors karantinas dramatiškai pakoregavo kasdienį gyvenimą, britai tame įžvelgė daug privalumų. Remiantis apklausa, net 51 proc. gyventojų džiaugėsi švaresniu oru, dar 27 proc. mėgavosi atsigavusia laukine gamta.
40 proc. britų nurodė, kad jaučia, jog nuo karantino paskelbimo sustiprėjo bendruomeniškumo jausmas jų gyvenamojoje zonoje, 39 proc. sakė pradėję dažniau bendrauti su šeima ir draugais.
Tačiau, pasak R. Ališauskienės, Lietuvoje situacija kitokia – besimėgaujančiųjų karantinu pas mus dalis gerokai mažesnė ir galėtų sudaryti apie 10 proc. šalies gyventojų.
„Didžiausia dalis turbūt būtų tų žmonių, kurie iki karantino dirbo. Antras dalykas, jie neprarado darbo arba neišėjo į prastovas karantino metu. Dažniausiai jie dirbo biuruose“, – apie gyventojus, kuriems pasikeitęs gyvenimas visai patinka, kalbėjo pašnekovė.
Į darželius vesti vaikų neskuba
Visiems Lietuvos darželiams duris atverti leista nuo gegužės 18 dienos, tačiau bent jau pirmąją savaitę į ugdymo įstaigas savo atžalas atvedė toli gražu ne visi tėvai. Kaip laidoje pasakojo Vilniaus lopšelio-darželio „Pilaitukas“ direktorė Rasita Gylienė, pirmąją savaitę po gegužės 18 d. jų įstaiga sulaukė tik maždaug 30 proc. mažiylių. Kitaip tariant, į darželį atvyko 90 vaikų, kai įprastai jų būna apie 300.
Paklausta, kaip karantino pradžioje tėvai reagavo į naujieną, kad ugdymo įstaiga uždaroma, pašnekovė patikino didelio nerimo nepastebėjusi.
„Su vaikučiais ir tėveliais karantino metu buvo nuolat palaikomas ryšys, vyko nuotolinis ugdymas, teikėme konsultacijas, siūlėme, ką būtų galima nuveikti namuose. Didelių baimių nebuvo, nes, apklausos duomenimis, dauguma šeimų dirba nuotoliniu būdu – apie 75 proc. darželio šeimų. Nedarbingumą dėl susidariusios situacijos, karantino, pasiėmė apie 20 proc. šeimų, o kiti tėvai informavo, kad prisijungs į darželį pasibaigus karantinui“, – duomenimis dalinosi darželio vadovė.
Anot Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriaus, psichiatro Martyno Marcinkevičiaus, tokį elgesį galėjo lemti keli faktoriai. Vienas jų, mano pašnekovas, yra pozityvus ir tiki, kad dalis lietuvių tikrai pradėjo mėgautis buvimu su šeima.
„Nuo pat karantino pradžios visada sakiau, kad karantinas ekonomine, sveikatos prasme, be abejo, yra blogis. Kita vertus, žmonių santykių prasme tai yra tiek iššūkis, tiek ir galimybė. Tai liečia tiek suaugusiųjų santykius šeimoje, bet ypač tai liečia mūsų santykius su vaikais. Gyvenimo tempas pastaruosius dešimtmečius buvo labai didelis ir žmonės tikrai mažai laiko skyrė buvimui kartu, buvimui su vaikais, galų gale, netgi ir bendrom veiklom tokioms kaip mokymasis ir taip toliau.
Kai mes nori nenori užsidarėme su savo šeimomis, su savo vaikais, manau, dalis šeimų šitą galimybę išnaudojo ir pamatė, kad smagu, kai vaikai auga su jais, kad yra labai gera turėti gerą ryšį, kartu mokytis, kartu užsiimti bendromis veiklomis“, – svarstė specialistas.
Vis dėlto, pasak R. Ališauskienės, besimėgaujančių laiku su šeima karantino metu Lietuvoje yra ne tiek ir daug.
„Tai nėra labai didelė dalis, sakyčiau, apie 10–15 proc. Bet tai nereiškia, kad kitiems nepatinka būti su vaikais. Čia yra keli veiksniai, kurių tiesiog negali atskirti vienas nuo kito. Vienas dalykas yra tiesiog buitinės, materialinės sąlygos. Jeigu tai būtų, pavyzdžiui, ne kur nors Vilniaus centre nuomojamas butas, o nemažas namas su gamta ir galimybe turėti kiekvienam vaikui (savo erdvę – „Delfi“), tokių tėvų dalis turbūt būtų didesnė. Vis tik nepamirškime, kad ypač didžiuosiuose miestuose dalis jaunų tėvų neturi tų idealių sąlygų ir dirbti iš namų, ir dar užsiimti su vaikais“, – dėmesį atkreipė sociologė.
Įtakos daro ir baimė
Kita vertus, kalbant apie buvimą namuose su vaikais, pastebėjo M. Marcinkevičius, negalima ignoruoti ir kito – baimės – faktoriaus. R. Ališauskienė įsitikinusi, kad baimė šiuo klausimu vaidina ne antraeilį, o pirmaeilį vaidmenį. Sociologės teigimu, tyrimai rodo, kad nevedančių vaikų į ugdymo įstaigas būtent dėl to yra maždaug ketvirtadalis.
„Reikėtų žiūrėti apie kokią visuomenės grupę kalbame. Didžiausia dalis šių darželinukų tėvų yra tarp 30–40 m. Kadangi čia Vilnius, tai su didesnėmis pajamomis, dažniausiai geriau išsimokslinę. Paskutiniai per karantiną atlikti tyrimai rodo, kad tai yra ta grupė, kuri per karantiną labiausiai tapo paveiki koronafobijai. 30–45 m. yra labiausiai paveikti nerimo, streso, dažnai sako, kad jų psichologinė būklė yra labiausiai pablogėjusi, jie labiausiai įsibaiminę, nes jie dažniausiai turi mažus vaikus, plius jie turi tėvus, o kai kurie netgi ir senelius, kuriems tas virusas yra pavojingiausias. Tai yra spaudimas tarsi iš dviejų pusių“, – įžvalgomis dalijosi R. Ališauskienė.
Kalbėdama apie darbą nuotoliniu būdu, „Baltijos tyrimų“ generalinė direktorė pastebėjo, jog net ir ne krizinėmis aplinkybėmis Lietuvoje darbą turi mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų nuo 18 metų.
„Didesnė dalis žmonių Lietuvoje dirba ne biuruose, ne IT sektoriuje, ne tokiame darbe, kuriame būtų galima dirbti nuotoliniu būdu.
Iš tų žmonių, kurie iki karantino dirbo, nuotoliniu būdu pradėjo dirbti 4 iš 10. Kitaip sakant, 40 proc. Ir tai dažniausiai didžiųjų miestų gyventojai, kurie dirba tame sektoriuje, kur tai įmanoma. Nei parduotuvėse, nei sandėliuose, nei transporto vairuotojai, nei kiti žmonės, kurie vis tik tai sudaro didžiąją darbuotojų dalį, nuotoliniu būdu dirbti negali. Nepamirškime, kad kalbame apie tikrai aktyvią miestų jaunesnę amžiaus grupę, kuri gali dirbti nuotoliniu būdu“, – kalbėjo R. Ališauskienė.
Iš dirbusiųjų namuose, rado apklausos, maždaug pusei toks pokytis tiko ir patiko, kita dalis vis tik mieliau grįžtų į darbo vietas.
„Iš jų maždaug pusė sako, kad jiems buvo visai patogu, buitinės sąlygos jiems tą nuotolinį darbą leido atlikti pakankamai produktyviai, niekas netrukdė, galėjo planuotis savo darbo laiką, savo laisvalaikį, savo gyvenimą pakankamai patogiai.
Kitai pusei žmonių buitinės sąlygos trukdė prisitaikyti prie karantino: trukdė vaikai, namiškiai, vaikams reikėjo mokytis nuotoliniu būdu ir jiems dirbti. Dar yra dalis, kurie sakė, kad kaip ir galėtų dirbti namie, bet jiems reikia bendravimo, jie pasiilgo betarpiškų santykių“, – sakė pašnekovė.
Gali padaryti įtakos tolimesniam gyvenimui
Tiek R. Ališauskienė, tiek M. Marcinkevičius sutiko, kad ilgiau nei du mėnesius besitęsiantis karantinas gali turėti įtakos tolimesniam žmonių gyvenimui. Pasak psichiatro, daliai šeimų šis laikotarpis tikrai gali tapti nepakeliamu iššūkiu, ką jau dabar rodo augantis skyrybų skaičius ir smurto artimoje aplinkoje atvejai. Kita vertus, mano psichikos sveikatos specialistas, kai kuriems tai iš tiesų gali tapti puikia proga iš naujo pasižiūrėti į savo gyvenimą.
„Karantinas mūsų gyvenimo iš esmės taip labai radikaliai nepakeis, tačiau kažkokius žingsnius žengti geresne linkme, pergalvojant vertybes, galima. Sutinku, kad vertybės per dieną nepasikeis, tačiau tai gali būti tam tikras postūmis, atskaitos taškas. Su tuo mes labai dažnai susiduriame medicinoje, kad žmogus labai greitai pakeičia savo vertybes, elgseną ir panašius dalykus, kada susiduria su akivaizdžia liga, mirties akistatoje. Tokie atspirties taškai žmonėms kartais būna labai paveikūs“, – sakė jis.
Vis tik R. Ališauskienė abejojo, ar toks trumpas laikotarpis gali turėti įtakos vertybinei žmonių sistemai, tačiau sutiko, kad kai kurie lietuviai iš tiesų gali ryžtis keisti darbo pobūdį ar gyvenamąją vietą. Tiesa, tą padaryti greičiausiai galės ne visi norintieji.
„Kalbant apie gyvenimą nedideliame plote, tai tikrai bus nedidelė dalis žmonių, kuri jį rinkosi grynai pragmatiniais sumetimais, nes daugiau nereikia. Aišku, kad tas, kuris karantine gyveno 20 kv. metrų plote penkiems šeimos nariams po karantino tikrai neturės galimybių persikelti į 100 kv. metrų plotą.
Bet jei kalbame apie šitą aspektą, matome ir iš nekilnojamo turto agentūrų statistikos, ir iš kai kurių tyrimų, kad žmonės pradėjo galvoti, ar iš viso verta gyventi didmiestyje, kur nors miesto centre mokant didelius pinigus už nuomą arba nedidelį butą, o gal vis tik geriau įsigyti trobą ar kažkokį namą toliau nuo Vilniaus, Kauno ar kito miesto. Labiau gamtoje, kur tikrai būtų daugiau vietos ir vaikams, ir pačiai šeimai“, – pastebėjo sociologė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad yra keli būdai, kaip galima keisti žmonių elgesį. Vienas jų – suteikti žmogui kuo daugiau informacijos, apeliuoti į jo protą, emocijas ir tada asmuo jau pats priima sprendimą, kaip jam elgtis. Pasak R. Ališauskienės, šiuo keliu pasuko Švedija.
„Antras būdas, kuris yra greitesnis ir paprastesnis – uždrausti ir priversti žmones keisti elgesį. Pirmas žingsnis yra elgesio keitimas, o po to jau racionalizavimas ir aiškinimas žmonėms, kodėl tai reikėjo padaryti. Tokį pavyzdį mes turime daugumoje šalių ir dėl to žmonės priversti pakeisti savo elgesį, nes jie negali eiti į darbą, turi sėdėti namuose, negali dar kažko daryti.
Tada jie patys sau turi paaiškinti, kodėl jie tą elgesį pakeitė ir čia mes turime tam tikrą bėdą. Dalis žmonių, norėdami sau paaiškinti, kodėl taip elgėsi, randa įvairius motyvus: ir užkrato galimybę, ir sveikatos bei kitokius. Bet dalis žmonių pradeda pykti ant tų, kurie privertė juos keisti savo elgesį, pradeda nepasitikėti informacija, tikėti įvairiomis sąmokslo teorijomis. Būtent šie žmonės, tik atsiradus menkiausiai galimybei, stengsis grįžti prie buvusio elgesio“, – aiškino R. Ališauskienė.