Dar gegužės 19-ąją Jungtinės Karalystės ir JAV diplomatai Jungtinėse Tautose (JTO) viešai paragino Rusiją liautis kurstyti konfliktą Libijoje, kur oficialiai pripažinta, kad ten kaunasi šimtai rusų samdinių. Kremlius ilgą laiką neigė savo dalyvavimą Libijos konflikte, oficialiai vadinamame Antruoju pilietiniu karu, kuris trunka nuo 2014-ųjų.

JTO pripažįstamą, tačiau islamistų dominuojamą vyriausybę pastaraisiais mėnesiais buvo rimtai prispaudę Rusijos, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE), Egipto ir Saudo Arabijos tiesiogiai ar per tarpininkus remiamos pajėgos, vadovaujamos labiau pralaimėjimais, nei pergalėmis pagarsėjusio „maršalu“ apsiskelbusio Khalifa Haftaro.

Tačiau tada pasirodė informacija apie eilines šio karinio lyderio ir jo sąjungininkų nesėkmes, skubų rusų samdinių atitraukimą iš Libijos, o tada ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti Rusijos privačios karinės bendrovės „Vagner“ smogikai, skubiai paliekantys šalį.

O galiausiai Kremliui viešai įgėlė ir JAV – jau savaitę sklandę gandai, kad Rusija Libijoje dislokavo savo orlaivius – naikintuvus ir atakos lėktuvus, buvo patvirtinti paviešintomis nuotraukomis. Jose užfiksuoti rusų lėktuvai Mig-29, Su-24, Su-34 ir Su-35 – iš pradžių permesti į Siriją, dalis perdažytų orlaivių be skiriamųjų ženklų buvo dislokuoti Libijoje.


Svarbus ne tik pats šis faktas ar tai, kad JAV ne tik matė ir nusprendė paviešinti šias Kremliaus melagystes, bet ir Vašingtono pasirinktas pareiškimo tonas bei išsamesnis tokių įvykių paveikslas. Iš pirmo žvilgsnio tolimas bei painus Libijos konfliktas, į kurį įsivėlusios kelios valstybės, gali rūpėti tik to regiono ir į jas įsivėlusioms šalims. Tačiau JAV signalai rodo, kad Rusijos žaidimas buvo gerokai sudėtingesnis ir pavojingesnis, o jo pasekmės gali būti jaučiamos ir Baltijos regione.

Rusijos melą atskleidė nuotraukos

„Ši ataskaita paremta nepatikrinta informacija ir suklastotais duomenimis, skirtais diskredituoti Rusijos politiką Libijoje. Daugelis tų duomenų, ypač apie Rusijos piliečius yra nepagrįsti. Libijoje nėra Rusijos kariškių“, – taip gegužės 19-ąją, reaguodamas į JTO ataskaitą, patvirtinusią Rusijos samdinių iš liūdnai pagarsėjusios bendrovės „Vagner“ dalyvavimą Libijos pilietiniame kare reagavo Rusijos pasiuntinys Vasilijus Nebenzija.

Tačiau jis melavo. Dar gegužės 12-14 dienomis iš Rusijos bazės netoli Astrachanės ėmė kilti naikintuvai Mig-29, kurie su sustojimu Irane pasiekė Siriją, pagrindinę Rusijos bazę šalyje – Hmeiminą. Iš čia gegužės 18-ąją orlaivių konvojus pakilo ir pasuko link Libijos.

Bet jis nebuvo vienintelis ore. Šalia Sirijos, tarptautinėje oro erdvėje nuolat sukiojasi JAV, Izraelio, kitų šalių žvalgybiniai orlaiviai, kurie nuolat seka, kas vyksta rusų karių bazėje.

JAV bepiločio orlaivio nuotraukoje - Rusijos karinė bazė Sirijoje
Foto: JAV AFRICOM

Šis kartas nebuvo išimtis – viešai prieinami duomenys rodo, kad 220 skrydžio aukštyje (22 tūkst. pėdų arba 6,7 km aukštyje) ratus suko JAV bepilotis orlaivis MQ-9 „Reaper“, prieš tai pakilęs iš Sigonelos bazės Sicilijoje. Būtent šio orlaivio darytas nuotraukas kartu su kitomis gegužės 26-ąją paviešino JAV pajėgų Afrikoje (AFRICOM) vadovybė.

„Pernelyg ilgai Rusija neigė visą savo dalyvavimo tebesitęsiančiame Libijos konflikte mastą. Na, dabar niekas negali to nuneigti“, – AFRICOM pareiškime cituojamas JAV armijos generolas Stephenas Townsendas.

Prie pareiškimo taip pat prisegtos nuotraukos, kuriose užfiksuoti iš JAV žvalgybinių lėktuvų P-8A Poseidon nufotografuoti rusiški naikintuvai Mig-29, Su-35, atakos orlaiviai Su-24, Su-34, keleivinis Tu-154, ištuštėjusios bazė Sirijoje ir naujų „svečių“ sulaukusi Al Jufros bazė Libijoje.

Rusijos naikintuvas Libijoje
Foto: JAV AFRICOM

„Rusija aiškiai bando nusverti padėtį Libijoje savo naudai, – sakė jis. – Visai taip pat, kaip mačiau juos darant Sirijoje, jie plečia savo karines pozicijas Afrikoje naudodamiesi tokiomis vyriausybės remiamomis samdinių grupėmis kaip „Wagner“, – pridūrė jis. Rusijos naikintuvų dislokavimas Libijoje būtų 2011 metais paskelbto JT ginklų embargo pažeidimas.

Samdiniai su priešlėktuvine gynyba

Tokio pareiškimo svarba – ypač didelė. Ne tik todėl, kad JAV retai viešina tokią jautrią žvalgybinę informaciją ir parodo savo bepiločių orlaivių galimybes – iš didelio, tačiau Rusijos priešlėktuvinei gynybai teoriškai pasiekiamo atstumo sekti rusų pajėgas ir vėliau paviešinti nuotraukas. Pirmiausiai galima atkreipti dėmesį į toną ir formuluotes: JAV nusprendė griežtai ir viešai reaguoti į Rusijos melą aštriais žodžiais bei įrodymais.

Be to, „Vagner“ beveik atvirai įvardyta Rusijos kontroliuojama bendrove, ką Kremlius daug metų neigė, nepaisant šios vado – Vladimiro Putino asmeniniu virėju vadinamo Jevgenijaus Prigožino įtraukimo į sankcijų sąrašus bei gausybės įrodymų, kad „Vagner“ ne vienerius metus veikė Sirijoje ir kituose karštuose taškuose. Tai ne šiaip iš buvusių Rusijos kariškių suformuota privati karinė bendrovė – Sirijoje ji buvo aprūpinta tankais, artilerijos sistemomis ir kita sunkiąja ginkluote.

Pirmas rimtas „Vagner“ ir JAV susidūrimas plačiai nuskambėjo po visą pasaulį 2018-ųjų vasario 7-ąją, kai suįžūlėję „Vagner“ samdiniai kartu su Sirijos režimo pajėgomis pamėgino prasiveržti pro JAV remiamas kurdų pajėgas link Deir Ar Zoro naftos telkinių.

JAV iškviesta oro parama – nuo atakos sraigtasparnių iki naikintuvų ir bombonešių – ištaškė puolančių rusų ir sirų pajėgas: skirtingų šaltinių duomenimis, žuvo nuo keliolikos iki kelių šimtų samdinių, o pačioje Rusijoje vėliau pasirodė istorijos apie atgabentus būrius sužeistųjų ir naujas kapavietes žuvusiems buvusiems kariškiams.

Tačiau Libijoje tais pačiais metais pasirodę šimtai „Vagner“ samdinių per kelerius pastaruosius metus padėjo Kh. Haftaro pajėgoms pasistūmėti į priekį ir girtis 90 proc. Libijos teritorijos kontrole, nepaisant to, kad visi puolimai prieš JTO pripažįstamą vyriausybę Tripolyje, aplink kurį gyvena daugiausiai šalies gyventojų, buvo nesėkmingi.

Šį sykį „Vagner“ samdiniai buvo aprūpinti ne tik sunkiąja ginkluote, bet ir priešlėktuvinės gynybos sistemomis „Pantsir-S1“. Pastarąsias turėjo ir Kh. Haftaro pajėgos, gavusios šias priešlėktuvinės gynybos sistemas iš JAE. Pastebimiausias skirtumas tarp „Vagner“ ir Kh. Haftaro naudojamų sistemų – platforma: rusai naudoja rusišką KAMAZ, o arabai – MAN sunkvežimius.

Kita vertus, vien tai, kad rusų samdiniai, kurių buvimą Libijoje ir visas sąsajas su jais neigė pati Rusija, nepaisant to, kad asmeninis V. Putino virėjas J. Prigožinas netgi dalyvavo susitikime su Kh. Haftaru, Libijoje naudoja būtent Rusijoje pagamintą ir išskirtinai Rusijos karinėms pajėgoms tiekiamą priešlėktuvinės gynybos sistemą yra ypač iškalbingas. Kaip ir tai, kad JAV nusprendė netylėti, bet atvirai pričiupti meluojantį Kremlių.

J. Prigožinas ir Kh. Haftaras
Foto: Twitter nuotr.

Vienu šūviu nušauti du zuikiai: JAV veda tiesiogines rusų samdinių sąsajas su Kremliumi, dar kartą parodant, kad „Vagner“ yra patogus ir ypač pavojingas Rusijos užsienio politikos įrankis, kuris naudoja pažangiausią rusišką ginkluotę ir gali būti permestas toli nuo Rusijos sienų. Tuo pačiu atskleidžiamas ir tiesioginio Rusijos įsikišimo į konfliktą Libijoje įrodymas – įvykdytas ne tik rusų orlaivių permetimas į atokią bazę Libijoje, bet ir bandyta tai nuslėpti dalį lėktuvų perdažant bei paslepiant identifikacinius numerius bei Rusijos karinių oro pajėgų simbolį – raudoną žvaigždę.

Beje, ant vieno iš naikintuvų aiškiai matoma dar neuždažyta raudona žvaigždė, o gegužės 21-ąją dar tik pasirodžius pirmosioms spekuliacijoms iš nepriklausomų šaltinių apie Rusijos orlaivių perdislokavimą į Libiją, svarstyta, kad Mig-29 galėjo būti anksčiau Baltarusijai priklausę ir Rusijos modernizuojami naikintuvai. Tai nebūtų pirmas kartas.

Mig-29 su aiškiai matoma raudona žvaigžde
Foto: JAV AFRICOM

Pasak Artimųjų rytų gynybos specialisto Akramo Khariefo, JAE dar 2015-siais Kh. Haftarui perdavė mažiausiai tris atakos sraigtasparnius Mi-24PS, įsigytus būtent iš Baltarusijos. Ir nors prižiūrėti bei pilotuoti pačius Mig-29 yra gerokai sudėtingesnis logistinis procesas, kuriam reikia ir Rusijos pritarimo, pats faktas, kad artimus ryšius su Baltarusija palaikanti Rusija naikintuvus į Libiją permetė per savo bazę Sirijoje yra iškalbingas.

Kodėl JAV įspėjo apie raudonas linijas

Vis dėlto dar iškalbingesnė yra ir kita AFRICOM žinutė, kurią aiškiai kaip signalą apie JAV raudonąsias linijas (kurių peržengti nevalia) įvardijo kitas amerikiečių generolas Jeffas Harriganas.

„Jei Rusija pradės kontroliuoti Libijos pakrantę, kitas logiškas žingsnis bus nuolatinis ilgojo nuotolio A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) pajėgumus. Jei tokia diena išauš, tai sukurs labai realius saugumo iššūkius Europos pietiniam sparnui“, – įspėjo jis. Tokio perspėjimo politinis ir karinis svoris – ypač didelis, mat jis rodo amerikiečių požiūrį į jų vertinimu pavojingą Rusijos strategiją Libijoje.

S-400
Foto: DELFI

Ši nafta turtinga valstybė jau nuo 2011-ųjų, kai po sukilimo ir NATO įsikišimo buvo nuverstas ilgametis diktatorius Muammaras Gaddafi, skendi chaose ir nesibaigiančiose kovose.

Kremliui Libija buvo strategiškai svarbi dar nuo M. Gaddafi atėjimo į valdžią laikų 1969-siais, kaip sąjungininkė Šiaurės Afrikoje. Pietų Europos pašonėje esanti ir dešimtmečius ne šiaip antivakarietiškai nusiteikusi, bet ir teroro išpuolius prieš Vakarus rėmusi šalis buvo savotiška Kremliaus interesų bazė iš kurios buvo galima kelti grėsmę Pietų Europos šalims bei ten esantiems amerikiečių pajėgumams.

Po 2011-ųjų įtaką Libijoje praradęs Kremlius pastaraisiais metais bando ją susigrąžinti, o amerikiečių generolo įvardytas tikslas – A2/AD pajėgumų dislokavimas Libijos pakrantėje gali turėti toli siekiančių pasekmių.

Tokių pajėgumų pasirodymas gali reikšti ne tik ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos (S-400), bet ir priešlaivinių sistemų („Bal“, „Bastion“), o taip pat ir balistinių sistemų „Iskander-M“ dislokavimą.

Viena tokių pasekmių yra fizinė A2/AD pajėgumų grėsmė NATO Pietinio sparno šalims – Prancūzijai, Italijai ir su jomis bendradarbiaujančioms JAV, kurių 6-asis laivynas įsikūręs Italijoje, o Sicilijoje yra ir strategiškai svarbi Sigonelos oro pajėgų bazė iš kur kyla jau minėtieji bepiločiai orlaiviai MQ-9, o taip pat ir NATO Antžeminio stebėjimo sistemos (AGS) programos bepiločiai RQ-4 „Global Hawk“.

Šios programos dalyvė yra ir Lietuva. Būtent iš Sigonelos kylantys RQ-4 „Global Hawk“ atlieka ir žvalgybines misijas virš Baltijos šalių, o taip pat Ukrainos.

Bepiločio orlaivio „Global Hawk“ skrydžiai virš Lietuvos
Foto: flightradar24.com nuotr.

Antra vertus, rusiškos A2/AD pasirodymas Libijoje keltų grėsmę ne tik sąjungininkams, bet ir priverstų peržiūrėti prioritetus, kur skirti išteklius: jeigu JAV ar Pietų Europos šalys būtų priverstos skirti daugiau išteklių ar bendrai dėmesio rusiškiems A2/AD pajėgumams Libijoje, mažiau dėmesio gali sulaukti tokie patys pajėgumai šalia Lietuvos sienų, pavyzdžiui, Kaliningrade.

Apie čia esančių A2/AD pajėgumų problemą jau ne vienerius metus atvirai kalba aukšti NATO pareigūnai, kariškiai ir ekspertai – bet kokią karinę agresiją prieš Baltijos šalis Rusija gebėtų vykdyti prisidengusi būtent A2/AD pajėgumais Kaliningrado srityje, taip komplikuodama NATO judėjimą regione.

Konfliktas, atsitraukimas ar naujas planas?

Bent jau kol kas Rusijos planai – jei tik ji tokių išties turėjo – dislokuoti A2/AD pajėgumus Libijoje atrodo miglotai. Čia Rusijai nesiseka jau kurį laiką.

Jos remiamas Kh. Haftaras negali pasigirti sėkminga karjera: M. Gaddafi laikais buvo paaukštintas iki pulkininko laipsnio ir tapo štabo viršininku, tačiau būtent jis vadovavo Libijai nesėkmingai pasibaigusiai operacijai Čade: šiame konflikte Kh. Haftaras ne tik patyrė pralaimėjimą, bet ir buvo paimtas į nelaisvę.

Kh. Haftaras Čado nelaisvėje 1987 metais
Foto: Wikipedia Commons

Paleistas į laisvę ambicingasis karininkas ne tik išdavė M. Gaddafi pereidamas į priešininkų stovyklą – išvyko į JAV, bet ir gavo šios šalies pilietybę bei apsigyveno Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pašonėje, gavo jos apsaugą.

Galiausiai į Libiją pilietinio karo pradžioje 2011-ųjų kovą grįžęs Kh. Haftaras buvo paaukštintas – jam suteiktas generolo laipsnis ir jis tapo trečiuoju pagal svarbą tuomet „Laisvosios Libijos armijos“ karininku. Pirmiems dviem mįslingomis aplinkybėms žuvus 2015-siais Kh. Haftaras, islamistų vyriausybės Tripolyje priešininkas pasiskelbė šalies lyderiu ir „maršalu“, vadovaujančiu Libijos nacionalinei armijai.

Iš pradžių mūšio lauke jį lydėjo sėkmė ir 90 proc. šalies teritorijos užėmusios Kh. Haftaro pajėgos nuo pernai balandžio atnaujino puolimą prieš Tripolį. O pats „maršalas“ tapo laukiamu svečiu Kremliuje – prieš tai CŽA globotas JAV pilietis, kurį iš pradžių rėmė ir Prancūzija, ir Italija dabar buvo visų geidžiamas ir jau atrodė nusitaikęs į neišvengiamas Libijos lyderio pareigas. Liko tik kelios „nedidelės“ problemos – sutelkus JAE, Saudo Arabijos, Rusijos samdinių karinę paramą pasiekti pergalę mūšio lauke ir užimti JTO remiamos vyriausybės kontroliuojamą Tripolį.

Tačiau buvę sąjungininkai, ypač JAV nusisuko nuo Kh. Haftaro. Įtampa paaštrėjo pernai lapkritį, kai virš Libijos buvo numuštas JAV bepilotis orlaivis MQ-9 „Reaper“.

Amerikiečiai viešai įvardijo numanomus kaltininkus – rusų samdinius ir Kh. Haftarą, palikdami jam viešą atsitraukimo kelią – esą bepilotis buvo numuštas, galimai, netyčia, rusiška priešlėktuvine gynybos sistema, tačiau jos nuolaužų rusai ir Kh. Haftaro šalininkai neatiduoda žinodami, ką turi rankose. Be to, ginčuose su rusais, kurie nenorėjo veltis į tiesiogines kovas, tik teikti „techninę paramą“, Kh. Haftaras ėmėsi šantažo, vėluodamas atsiskaityti su „Vagner“ samdiniais.

Galiausiai nuo Kh. Haftaro eilinį sykį nusisuko ir sėkmė mūšio lauke – priešininkų gretas papildė Turkijos kariniai „patarėjai“, iš Sirijos permestos ir turkų remtos, mūšiuose užgrūdintos grupuotės, Kh. Haftaro orlaiviams grėsmę ėmė kelti priešlėktuvinės gynybos sistemomis aprūpintos Turkijos fregatos prie Libijos krantų, o jo pajėgas iš oro ėmė daužyti Libijoje pasirodę Turkijos bepiločiai orlaiviai.

Pastarieji be didelio vargo sunaikino mažiausiai 5 Rusijos išliaupsintas priešlėktuvinės gynybos sistemas „Pantsir-S1“ ir užgrobė dar mažiausiai vieną. Ir nors tai buvo eksportinės „Pantsir-S1“ versijos, tiektos iš JAE, prisidengęs jomis naują antskrydžių kampaniją ir sausumos puolimą planavęs Kh. Haftaras tikėjosi artimiausiu metu triumfuodamas įžengti į Tripolį.

Tačiau dėl nesėkmių JAE ir Egipto paramą jau praradęs Haftaras ir rusų samdiniai turėjo ne pulti, o trauktis iš anksčiau užimtų teritorijų. Gegužės 18-ąją Libijos vyriausybės pajėgos perėmė strategiškai svarbios Al-Watiya oro pajėgų bazės į pietus nuo Tripolio kontrolę. Būtent čia užgrobtas beveik nenukentėjęs „Pantsir-S1“. Manoma, kad šioje bazėje gali būti dislokuoti Turkijos bepiločiai orlaiviai, o jei to prireiktų – ir turkų naikintuvai F-16.

To gali prireikti paaiškėjus, kad Rusijos dislokuoti orlaiviai Libijoje – ne vien priedanga sprunkantiems „Vagner“ samdiniams, bet ir tiesioginė parama Kh. Haftarui.

Iš Libijoje dislokuotų orlaivių mažiausiai keli yra paramą sausumos pajėgoms iš oro galintys teikti Su-24 ir juos dengiantys naikintuvai Mig-29 – iš pradžių kalbėta apie 8 orlaivius, o vėliau trečiadienį AFRICOM išplatino papildomas nuotraukas, kuriose užfiksuota 14 Rusijos lėktuvų Libijoje.

Bet net ir jų visų gali neužtekti pasiekti persilaužimą, tik atgrasyti priešininkus ir siekti paliaubų. Ir nors Rusija teoriškai gali sustiprinti savo pajėgumus Libijoje – permesti dar daugiau orlaivių bei kariškių arba samdinių, naujausias jų atitraukimas bei Kh. Haftaro nesėkmės mūšio lauke yra tik vienos iš virtinės nemalonumų Kremliui.

Mat tuo pat metu dar reikia remti ir Sirijos diktatoriaus Basharo Al Assado pajėgas, investuoti į Sirijos infrastruktūrą, o visa tai vyksta nelengvu metu Rusijai, kai pačioje šalyje siaučia koronavirusas, įsisukęs tiek į ginkluotąsias pajėgas, tiek apsunkinęs visą šalies ekonomiką.

V. Putinas ir Vagner grupės įkūrėjai
Foto: Twitter nuotr.

Artimuosiuose rytuose pastaraisiais metais ypač svarbiu žaidėju atrodęs Vladimiras Putinas artimiausiu metu turės rinktis, kurioje šalyje kokią įtaką jis mėgins išsaugoti, sustiprinti ir kiek visa tai kainuos Rusijai. Kad Kremlius kol kas bent jau viešai nemėgina atsitraukti ir toliau demonstruoja savo galią rodo gegužės 26-osios incidentas virš Viduržemio jūros.

Ironiška, jog būtent ten, kur praėjusią savaitę JAV iš arti sekė rusų pajėgų permetimą į Libiją, rusų naikintuvas Su-35 buvo pavojingai arti priartėjęs prie JAV žvalgybinio orlaivio P-8 „Poseidon“.

Tokiais pabrėžtinai ir be priežasties agresyviais manevrais rusų naikintuvas jau ne pirmą kartą sukėlė grėsmę JAV orlaiviui – įprastai tai yra Rusijos naikintuvų taktiką, simboliškai rodant nepasitenkinimą bei demonstruojant galią. Tad Sirrijoje jau įvykę Rusijos ir Turkijos kariniai susidūrimai gali pasikartoti ir Libijoje, ypač jei tarp Ankaros ir Maskvos vyksta intensyvios derybos, o siekiant naudos prieš galutinį susitarimą kiekviena pusė nevengia naudoti jėgos.

Be to, nei Turkija, nei Rusija nemėgsta nusileisti, o viešų pažeminimų negali pakęsti. Todėl ekspertai realiausia konflikto baigtimi įvardija susitarimą Libijoje, kur tiek Turkija, tiek Rusija galėtų pasitenkinti minimaliomis nuolaidomis ir tarpininkių vaidmenimis. Kita vertus, smarkiai pasikeitusi padėtis mūšio lauke gali sugriauti visas derybas ir išprovokuoti net ir netyčinius susidūrimus šalia Europos krantų.