Pasak D. Dimšaitės, dabar galima kalbėti apie ketvirčio statistinius duomenis – nuo 2020 m. sausio 1 d. iki balandžio 30 d.
„Registre yra užregistruoti 776 vaikų dingimo atvejai, tačiau tikslaus skaičiaus, kiek mūsų organizacija turi šeimų, kuriose yra dingusių vaikų arba suaugusiųjų, neturime. Į mus daugiau kreipiasi pavieniai asmenys ir mes jiems taikome atvejo vadybą, suteikiame psichologinę ir emocinę pagalbą“, – sakė ji.
Atstovė taip pat akcentavo, kad labai sunku pasakyti konkrečius skaičius, kiek sulaukia užklausų kiekvieną mėnesį dėl dingusių artimųjų, mat tas skaičius kinta.
„Vieną mėnesį kreipiasi daugiau asmenų, kitą – sulaukiame mažiau skambučių. Vis dėlto tie skaičiai išlieka panašūs ir taip nėra, kad būtų labai sumažėję arba padidėję“.
Paramos centro darbuotoja pasakojo, kad kai kurios dingimo istorijos yra labai panašios, o kitos – labai skirtingos. Ji nenorėjo apibendrinti, kad konkreti problema pasikartoja tam tikrose šeimose.
„Taip negalima sakyti, nes, iš tikrųjų, nuo šios nelaimės nėra apsaugota nei viena šeima, nei vienas vaikas, nei vienas tėvelis. Ši problema apima visus ir išskirti kažkokių tendencijų nebūtų galima. Dažniausiai dingimo atvejai yra pakankamai individualūs“.
Vis dėlto specialistė išskyrė, kad labiau pasitaiko paauglių dingimo atvejų ir labiau bėga tie nepilnamečiai, kurie auga vaikų globos įstaigose.
„Šie vaikai tikrai yra bėgliukai ir dažnai bėga po kelis kartus, ne po vieną. Iš tikrųjų, tai rodo, kad reikia skirti didžiulį dėmesį visiems vaikams ir nebūtinai tik augantiems globos įstaigose. Paaugliams yra reikalingas dėmesys ir bendravimas, labai svarbu palaikyti ryšį su jais. Šis probleminis klausimas tikrai turėtų būti sprendžiamas, vaikams turėtų skirti dėmesio tiek tėvai, su kuriais gyvena, tiek globos įstaigose prižiūrintys asmenys“.
Paklausta, kokios dažniausiai reikia pagalbos dingusių vaikų šeimoms, D. Dimšaitė pabrėžė emocinės ir psichologinės pagalbos svarbą.
„Dažnai žmonės skambina dėl to, kad labiausiai nori išsipasakoti, kas juos neramina. Tai yra labai skausminga, ypač dingus vaikams arba paaugliams. Kartais skambinantieji nežino nuo ko pradėti, kur kreiptis, kaip ta paieška turėtų vykti. Visų pirma, rekomenduojame kreiptis į policijos pareigūnus ir visos paieškos turi nuo to prasidėti. Kai policija gauna informaciją dėl dingimo atvejo, pradedamas visas paieškos procesas“.
Atstovės teigimu, jų centras labiausiai padeda su tokia bėda susidūrusioms šeimoms, teikdamas psichologinę ir emocinę pagalbą.
„Pas mus dirba psichologai, kurie kiekvienu atveju, jei tik yra reikalinga tokia pagalba tėvams arba vaikams, yra pasiruošę padėti“.
O kaipgi dėl šeimų, susidūrusių su tokia problema pagalba kitoms, neseniai į tokią situaciją patekusioms šeimoms? D. Dimšaitė sako, kad tai irgi labai individualus sprendimas.
„Vienos šeimos yra uždaresnės ir nėra linkusios dalintis tomis skausmingomis patirtimis, kitos šeimos kaip tik yra labiau linkusios bendradarbiauti ir padėti panašaus likimo žmonėms. Vis dėlto dažniausiai, kai jau atsiranda vaikas arba paauglys po pabėgimo atvejo, tiesiog tėvai džiaugiasi, kad jis atsirado ir daugiau kažkokios komunikacijos nevyksta“.
Žiniasklaidoje irgi galima pastebėti, kad kartais atsiranda žinučių dėl dingusių vaikų ir kai kuriais atvejais patys tėvai kreipiasi prašydami paviešinti ir padėti surasti dingusią atžalą. Specialistė pasakojo, kad tai yra vienas iš veiksmingiausių būdų juos surasti.
„Informacinė sklaida turėtų būti kuo platesnė pasitelkiant visas informacines priemones ir visuomenė yra labai linkusi stipriai bendradarbiauti. Tai parodo ir kai būna išskirtinių atvejų, kai žmonės susivienija tiek informacinių technologijų dėka, tiek per įvairius socialinius tinklalapius labai įsitraukia į paieškos procesą, dalinasi informacija ir matome, kad tai yra labai veiksminga. Kuo daugiau žmonių pamato tą informaciją, tuo didesnė tikimybė, kad daugiau žmonių bus linkę stebėti aplinką“.
D. Dimšaitė taip pat norėjo atkreipti dėmesį, kad skaičius 776 reiškia ne kiek yra pavienių dingusių vaikų, bet atvejų, kadangi vienas vaikas gali dingti ne vieną kartą.
„Asmenys gali būti dingę ilgiau nei savaitę, mėnesį, metus ir taip, yra įvairių atvejų. Iš tikrųjų, dažniausiai dingę vaikai greitai atsiranda. Vis dėlto būna ir tokių istorijų, kai paieškos trunka ilgiau, pavyzdžiui, kelerius metus. Tačiau jos yra labai pavienės ir nėra daug tokių atvejų. Žinoma, yra kas dingę dvejus metus ir iki šiol neatsiradę“, – apibendrino ji.
Atstovė pabrėžė, kad dingus vaikui, visada galima skambinti nemokama, visą parą veikiančia pagalbos linija 116 000.