Dabar vaizdas kitoks: žmonių yra, matau netgi mamą su dvigubu dvynukams skirtu vežimėliu. Matau kostiumu vilkintį garbaus amžiaus vyriškį: pasirėmęs į lazdą traukia pypkę žvelgdamas į legendinį fontaną. Atidaryta, tačiau beveik tuščia „Benetton“ drabužių parduotuvė, keletas žmonių būriuojasi prie ledainės, kavos baro.

Tačiau nematau fotografuojančių, filmuojančių „La Dolce Vita“ simbolį. Svaidančių į fontaną ritualines laimės ir sugrįžimo monetas taip pat nesimato. Turistų Romoje kol kas nėra – nei savų – italų iš kitų miestų, regionų, nei užsieniečių. Todėl tvirtinti, kad Amžinasis miestas vėl toks, koks jis buvo kovo 10-osios vakarą, prieš panirdamas į beprotiškai griežto karantino košmarą, dar anksti.

Panašus vaizdas ir pasaulio katalikybės širdyje – Vatikane. Trečiadienio ryte saulės nutviekstoje šv. Petro aikštėje suskaičiavau apie 30 maldininkų. Šv. Petro bazilika – atidaryta, galima užeiti pasimelsti, bet tik po vieną. Jokių ekskursijų, jokių grupių! Iki pandemijos pradžios prie įėjimo ties kolonada išdėstytų metalo detektorių vingiuodavo kilometrinės eilės, reikėdavo laukti ne vieną valandą. Dabar eilių nėra. Ties detektoriaus varteliais policijos pareigūnas paragina užsimauti apsauginę kaukę. Įeiti į Vatikano baziliką dabar galima kaip senais gerais laikais, kai dar negaliojo griežti antiterorizmo saugumo protokolai – net nestabtelėjus.

Žvelgiu į šv. Petro bazilikos fasadą, į kupolą – kažkas pasikeitė. Pasikeitė štai kas: Michelangelo kupolas tuščias. Anksčiau viršutinėje apžvalgos aikštelėje nuolat būriuodavosi turistai. Pakilę liftu ir įveikę 320 laiptelius galėdavo iš viršaus pasižvalgyti į Vatikano sodus. Žandarmerijos pareigūnas mane perspėja: „Kupolas uždarytas, į bazilikos požemius nebūsite įleistas.“

Italai – apie kasdienybės džiaugsmus

Šalies žiniasklaida entuziastingai pasakoja apie įprasto gyvenimo „motorus įjungusią Italiją“. Man rūpi, ką galvoja ir kaip po griežtojo karantino jaučiasi vietiniai gyventojai.

Netoli šv. Petro aikštės, „via della Conciliazione“ gatvėje kalbinu pilką pranciškonų vienuolijos abitą vilkintį praeivį. Teiraujuosi: „Ar Roma, jūsų nuomone, jau pasveiko?“ Vienuolis šypteli akimis ir nenusismaukęs kaukės iš tolo šūkteli: „Taip, karantino pragaras jau baigėsi. Bet rojaus dar reikia palaukti. Dabar keliaujame skaistyklos keliais.“

Garsiojoje Navonos aikštėje municipalinės švaros tarnybos darbuotojai pešioja žolę, kuri tuščioje aikštėje pradėjo želti tarp juodų bazalto trinkelių. „Ar jaučiate, kad baigėsi karantinas?“ – klausiu į Upių fontano tvorelę atsirėmusių, į saulę veidus atsukusių merginų. „Žinoma. Galime vaikščioti kur panorėjusios be to nusibodusio popieriaus – judėjimo deklaracijos. Man karantino pabaiga – tai galimybė nueiti į „gelateria“ – ledainę ir išsirinkti mėgstamo skonio „gelato artigianale“ – rankų darbo ledus“ – sako „La Sapienza“ universiteto studentė.

Šiek tiek toliau nuo barokinio ir Antikos centro gyvenimas pulsuoja visa jėga. Praūžusią pandemiją primena tik praeivių kaukės ir eilės – prie baro, prie gėlių kiosko, prie mėsinės. „Man karantinas baigsis tada, kai vėl prasidės Italijos futbolo čempionato „Serie A“ rungtynės“ – aiškina gerokai suplonėjusį sporto dienraštį „La Gazzetta dello Sport“ po pažastimi pasikišęs Romos gyventojas. „Juk, velniai griebtų, – ar gali niekaip nepasibaigti įsibėgėjęs čempionatas? Sako, kad pradžia – birželio 13 d. Tik kažin ar pavyks nueiti į stadioną, teks žiūrėti per televiziją su draugais.“

„Man karantinas baigsis tada, kai galėsiu išsitiesti pliaže ant gulto ir pradėti degintis. Nes šį savaitgalį Romos pajūryje dar tebegalioja absurdiškos taisyklės: vaikščioti pajūriu galima, bet pasitiesti rankšluostį ant smėlio – ne. Kūnas pasiilgęs saulės, jūros“, – nelabai patenkinta dalijasi nuotaikomis vaistinės darbuotoja.

Milane – aperityvo ritualo sprogimas

Romos gyventojai juokauja, kad miestas stovės tol, kol stūksos Koliziejus. O štai milaniečiai įsikibę į taurę „spritzo“: Milanas bus gyvas tol, kol gyvuos aperityvo ritualas. Žvilgtelėjus į tai, kas vakarais dedasi Milano kanalų – „Navigli“ rajone neatrodo, kad šis miestas yra daugiausiai gyventojų dėl pandemijos netekusio Lombardijos regiono sostinė. Jaunimas masiškai būriuojasi gatvėse su „spritzo“ taure rankoje. O tai reiškia – be apsauginių kaukių. Policija negali bausti už šį pažeidimą, nes dėvėti kaukes lauke neprivaloma – nei dabar, nei karantino dienomis.

Šalies premjeras Giuseppe Conte kreipėsi į šalies vidaus reikalų ministrę su prašymu griežtinti kontrolę. Praėjusį antradienį Italijoje buvo patikrinta 127 000 asmenų, bet už masinių susibūrimų draudimo nepaisymą baudomis nubausti tik 409. Vidaus reikalų ministerija žada naują griežtų sankcijų paketą nedrausmingiems aperityvų mėgėjams: mažiausia bauda bus 400 eurų, „serijiniams“ pažeidėjams teks susimokėti po 3000 eurų.

O kol kas Milano meras, buvęs pasaulinės EXPO 2015 parodos generalinis komisaras Giuseppe Sala ėmėsi keistos, kritikos jau sulaukusios prevencijos: užsilipo ant Milano „Duomo“ stogo ir kreipėsi į katedros gotikiniame bokšte auksu spindinčią miesto globėją – „Madonnina“ – mergelę Mariją: „Nepamiršk mūsų.“

Nors barai ir restoranai Italijoje galėjo atnaujinti veiklą jau nuo šios savaitės pradžios, tačiau skuba ne visi. Nacionalinės restoranų asociacijos duomenimis, atsidarė tik 6–7 restoranai iš 10, nes veiklos atnaujinimo sąlygos – griežtos ir sunkiai įvykdomos ypač aukštos klasės maitinimo įmonėms. Nors vyriausybė sumažino socialinį atstumą iki 1 metro, tačiau daugelis savivaldybių neįvykdė pažadų neatlygintinai suteikti gatvių erdvę staliukams.

Kai kurių šalies regionų vadovai nutarė nesilaikyti Romos nurodymų ir restoranų atidarymą nukelti. Pavyzdžiui, picų sostinė Neapolis kol kas priversta lūkuriuoti, kol griežtasis ugniasvaidžiais miestiečius gąsdinęs Kampanijos regiono valdytojas Vincenzo De Luca pasirašys leidimą atsidaryti 9000 picerijų. Neapolio epidemiologinė padėtis – stabili, čia užsikrėtė 10 kartų mažiau gyventojų negu Milane. Pramoninis Pjemonto regionas taip pat delsia: barams, restoranams, picerijoms, turgavietėms žalia šviesa neuždegta.

Galutinė karantino stotelė – birželio trečiąją. Tą dieną šalies geležinkelių stotyse nebeliks pareigūnų klausinėjančių kas, kur ir dėl kokios priežasties keliauja iš vieno šalies regiono į kitą. Tiek valstybinė traukinių bendrovė „Trenitalia“, tiek privati kompanija „Italo“ 30 proc. padidino greitųjų traukinių skaičių populiariausioje susisiekimo linijoje Milanas – Neapolis.