– Pone Narkevičiau, kiek kainavo namo, kuriame gyvenate, remontas?
– Priklausomai nuo to, koks remontas. Nes jei žiūrėtume nuo pradžios, namas praktiškai visą laiką buvo remontuojamas.
– Nuo 2008 m., kai jūs užėmėte atsakingas pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje.
– Kai buvo tėvų renovuojamas, visa renovacija kainavo gal apie 200 tūkst. litų. Mažiau mano paskaičiavimais.
– Ir jūs turite tai įrodančias sąskaitas, kad esate apmokėjęs?
– Dalį sąskaitų turiu, tai, ką pavyko rasti šeimos archyve. Suprantama, po 12 metų reikėjo peržiūrėti visus esamus likusius dokumentus. Nes po tėvų mirties paveldėjimo procedūra buvo sudėtinga ir ilga, truko apie 2 metus. Šis klausimas nebuvo iškilęs. Taigi, taip, radome.
– Turite sąskaitas čia, su savimi?
– Kai ką turiu, bet praktiškai su savimi – nepaėmiau.
– Galite parodyti?
– Ateis laikas – parodysiu.
– Kokiai sumai turite sąskaitas?
– Beveik tokiai, kokią paminėjau.
– Viešai „Delfi" publikacijoje šiandien buvo minima 160 tūkst.: jūs taip sakėte žurnalistei, kad turite sąskaitų už 160 tūkst.
– Sakykime, kad taip.
– Jūsų namo naudingas plotas yra daugiau nei 200 kv. m., ar ne?
– Sakykime.
– Šiandien trijų statybos organizacijų vadovų paprašiau, kad jie paskaičiuotų 2010 m. kainomis rekonstrukcijos sąmatas. Pataisykite, jei klystu: yra apšiltintas pastatas, įrengta gelžbetoninė perdanga antrame aukšte...
– Ne, ne gelžbetoninė, iš balkių.
– Gerai, iš balkių. Taip pat tvirtinti pamatai, dėta apdaila, keistas ir šiltintas stogas, keisti langai ir t.t. Trys statybininkai pasakė skirtingas kainas, visos jos svyruoja tarp 400 ir 500 tūkst. litų. Mažiausia kaina, be pamatų tvirtinimo, buvo tūkstantis litų už kvadratinį metrą. Didžiausia kaina – 1600 litų už kvadratinį metrą, be pamatų tvirtinimo, perdangos įrengimo ir t.t. Su tais visais darbais – apie 400-500 tūkst. Jūs sąskaitų turite daugmaž trečdaliui sumos. Kuo tai galite paaiškinti?
– Niekuo. Turiu tiek, kiek turiu, gal dar atsiras, negaliu tvirtinti. Darbai vyko prieš 12 metų, dalį darbų atlikinėjome ir patys.
– Rangos būdu pats dirbote?
– Be abejo.
– Ką konkrečiai darėte?
– Galiu mūryti, betonuoti.
– Bet ar mūrijote ir betonavote?
– Ne, vieni, kiti darbininkai dirbo.
– Ponas Ribnikovas sako, kad likote skolingas už darbus.
– Pirmas dalykas, jei kas liko skolingas, tai ne aš. Nes aš paveldėjau 2016 m.
– Ministre, jūs tuo metu gyvenote tame name, jis priklausė jūsų tėvams, kurie dabar yra mirę. Jūs negalite prisidenginėti žmonėmis, kurie negali apsiginti. Jūs gyvenote tame name. Ten gyveno jūsų tėvai. Akivaizdu, kad jūs užsiėmėte namo remontu, jūs rūpinotės...
– Iš dalies taip.
– Tai kam prisidenginėjate?
– Nereikia interpretuoti. Vienas dalykas yra juridiškai teisingas, kitas dalykas – ir faktiškai.
– Jūs formuluojate, kad mama rekonstravo...
– Tai čia – jūsų interpretacija. Taip, formaliai...
– Bet realiai jūs rekonstravote namą?
– Realiai mes gyvenome kartu. Ką reiškia aš rekonstravau namą? Aš gyvenau ir gyvenu, ir, be abejo, prisidėjau prie šių darbų...
– Jūs radote statybininkus, juos samdėte.
– Sakykime, kad taip.
– Anot pono Ribnikovo, esate neapmokėjęs 88 tūkst. litų sąskaitos. Ji jums išrašyta, jei neklystu, 2010 m. Galite tai pakomentuoti?
– Ir taip, ir ne taip. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad apie tam tikrą skolą mes sužinojome prieš dvi savaites, kai gavome raštą iš advokato, kuris 2015 m. nupirko skolą – ir čia prasideda keistenybės – iš įmonės, kuri bankrutavo 2015 m., o tas bankrotas prasidėjo 2013 m. ar 2012 m.
– Jūs žinote, kad bankroto procedūrų metu tai vyksta – galima pirkti skolas?
– Tvarkoj. Tik keista, kad bankroto metu bankroto administratorius nepateikė ieškovams jokios informacijos ir nepradėjo išieškoti, jei tokios skolos buvo tuo metu.
– Jūs apie tai nieko nežinojote iš bankroto administratoriaus? Negavote jokio rašto, jums nieko nebuvo siųsta?
– Absoliučiai. Sužinojome apie tai prieš 2 savaites, buvo atsiųstas raštas Irenai Narkevič.
– Jūsų žmonai?
– Dabar galima suprasti. Nes taip yra, kad mano žmonos vardas toks pats kaip mano mamos. Mano mama, namo savininkė, buvo Irena Narkevič, mano žmona irgi Irena Narkevič. Taigi, žmona iš pradžių nesuprato, kame reikalas – ar raštas jai, ar ne jai.
– Manėte, kad galbūt atsiuntė jūsų mamai, kuri yra mirusi?
– Galbūt, galbūt. Bet yra kiti paveldėtojai, ir šį klausimą išaiškinsime.
– Na, gerai. Jūs 2008, 2009, 2010, 2011, 2012 m. buvote politikas. Žinote, kad reikia kaupti sąskaitas, kaip padarė Ministras Pirmininkas, kai iškilo diskusija apie jo namo remontą. Surengė spaudos konferenciją, parodė už darbus sąskaitas. Jūs jų neturite.
– Kaip ir minėjau, turiu ką turiu. Gal jų buvo ir daugiau, per tiek laiko sudėtinga pasakyti. Bet yra ir kita klausimo esmė. Jei po 10 ar 12 metų atsiranda neva tokia skola, klausimas, kodėl ji nebuvo fiksuota anksčiau. Kodėl bankrutavus vienai įmonei, atsiradus kitai įmonei, nei bankroto vykdytojas, nei tas kuris nupirko skolą 2015 m. – tiesa, neaišku, už kiek – penkerius metus irgi nesiteiravo, kur tas skolininkas. Nes bankroto administratorius praktiškai turėjo pareikalauti. Ir tada prasideda visokiausi klausimai.
– Taip, tai jau sakėte, su tuo neįmanoma nesutikti. Gerai, jei bankroto administratorius į jus nesikreipė, o kreipėsi tik tas, kuris nupirko skolą iš administratoriaus, tai turbūt nėra normali praktika.
– Yra kitas dalykas. Dabartiniu metu pažiūrėjome, kad pagal tą raštą, kurį gavome, Irena Narkevič – neaišku, kas, ar tai yra mama, kuri mirė 2013 m., ar žmona – asmens kodo ten nėra. Bet ten yra išvardytos sąskaitos. Pradėjome žiūrėti dokumentus tų laikų, ir pamatėme, kad yra įdomus dalykas. Sąskaita, kurios serijos numeris SB ir t.t., numeris 61, data – 2010 spalio 20 d. Pažiūrėjome, kad mes turime tą sąskaitą 2009 m. rugpjūčio 31 d., ta pati serija. Bet nurodyta kita suma. Toje sumoje yra apmokėjimas su nurodytomis pavardėmis. Čia turiu kopiją. Jame yra apmokėjimo orderis už atsiskaitymą.
– Galiu pamatyti, kokiai sumai?
– Kažkur 69 tūkst. litų.
– Ar galiu pamatyti?
– Nereikia. Tai padarysime savu laiku, atitinkamoms instancijoms. Esmė yra tokia, kad yra dvi sąskaitos. Viena sąskaita – tuo pačiu numeriu, kita data, kitai sumai, pateikta skolų išieškotojo. Aš turiu visiškai kitą, su apmokėjimo orderiu. Kyla klausimas, kiek dar tokių sąskaitų gali atsirasti.
– Jūs, žinoma, tai išsiaiškinsite. Kiek žinau, jūsų advokatai kreipėsi ir dėl turto prievartavimo, ir daugybės kitų dalykų. Bet, ministre, trys ekspertai – pats galite kreiptis į kokius tik norite nepriklausomus statybų vertintojus ir pan. – tikiu, kad pasakys tą patį: tokių darbų apimtis – minimum 400 tūkst. litų. Tai yra 115-120 tūkst. eurų. Jūsų minima suma, kuriai turite čekius – mes jų nematėme, bet sakėte, kad turite – yra bemaž triskart mažesnė.
– Aš taip nepasakyčiau.
– Kaip nepasakytumėt? Tai yra ekspertų vertinimas.
– Tvarkoje, yra ekspertai, vertinimas bus, nebus – faktas yra tas, kad tiek, kiek yra dabartiniu metu apmokėta, tiek yra apmokėta. Bet kodėl buvo 10-12 metų apie tai tylima? Klausimas gana rimtas.
– Rimtas klausimas, bet be šio yra ir kitų rimtų klausimų. Pvz., ką ir sako ponas Ribnikovas – kad veikėte kartu nusikalstamoje schemoje. Jūs, kaip savivaldybės atsakingas pareigūnas, administracijos direktoriaus pavaduotojas, žinojote sumas, į kokias konkrečias švietimo įstaigas savivaldybė ketina investuoti renovacijos proceso metu. Tada tas sumas pasakydavote jam, jis teikdavo pasiūlymus įstaigoms, orientuodamasis būtent į tą sumą, ir dažnu atveju konkursus laimėdavo. O su jumis atsiskaitydavo darbais. Darbams jūs turbūt neturite sąskaitų? Tik kai kurioms medžiagoms?
– Sąskaitos bus pateiktos teisėsaugos institucijoms ir bus analizuojama. Jau minėjau, kad visa tai, ką jūs pacitavote, yra vieno asmens pasakymas, ir jis turi turėti pagrįstumą. Tai – vienas dalykas. Dėl to aš kreipiausi į prokuratūrą, kad tas pagrįstumas būtų įrodytas, patvirtintas ir išaiškintas. Nes tai yra jau antras viso šio klausimo aspektas. Dėl skolų, manau, tarp fizinių asmenų yra išieškojimas ar ne – išaiškinsime. Tačiau kaltinimas tokiu būdu yra tikrai rimtas. Kreipiausi į prokuratūrą, kad išaiškintų šiuos klausimus.
– Ta įmonė, sakote, nėra jums atlikusi jokių darbų, už kuriuos nebūtumėte atsiskaitęs oficialiai?
– Ką reiškia oficialiai?
– Na, ponas Ribnikovas sako, kad jūs jam atsiskaitydavote per konkursus – jūs jam pasakote, kur nueiti, pasiimti mokesčių mokėtojų pinigus renovacijos projektams – jis dešimtadalį jų palikdavo jūsų namo sienose.
– Na, jei jis taip sako, jei dar kas nors pasakys... Kiekvienas pasakymas turi būti pagrįstas įrodymais, ir, manau, teisėsauga šitai išaiškins. Kitas aspektas – jūsų cituojamuose žodžiuose yra netiesa, nes kai lėšos yra skiriamos, jos skiriamos arba direktoriaus įsakymu...
– Jis kalbėjo ne apie skyrimą, o apie žinojimą. Jūs, kaip administracijos direktoriaus pavaduotojas, žinojote, kam administracija duos pinigus, nes tai numatyta biudžete, jūs su juo pasidalindavote ta informacija, kokiuose konkursuose jam dalyvauti, kokia suma yra maksimali, ir už tai jis jums renovavo namą.
– Tai galima visaip interpretuoti.
– Taip buvo, ar ne?
– Ne, to, be abejo, nebuvo. Čia – faktas. Šito nebuvo. Kitas dalykas – lėšos skiriamos viešai. Kiek kokiai įstaigai, kokiems darbams skiriamos lėšos – ar per tarybą, ar per direktoriaus įsakymą, informacija yra vieša. Vilniaus miesto savivaldybėje dirbau nepilnus pusantrų metų. Kiek atsimenu, tada vyko bandymas mokyklų renovavimą perduoti koncesijos būdu... Ne tame esmė. Esmė tame, kad buvo skirta didelė suma mokykloms renovuoti. Ta suma pagal atitinkamus kriterijus buvo paskirstyta įstaigoms, ir tai buvo vieša informacija. Jokių paslapčių čia nėra. Kiek atsimenu, taip ir buvo. Taigi, nedalyvavau tolimesnėje eigoje, kai buvo vykdomas tų sumų procesas, konkursas ir t.t.
– Ministre, ar teisingai suprantu dabartinę situaciją, kad jūs neigiate pono Ribnikovo kaltinimus jums, kad jis atsidėkodavo dešimtadaliu nuo gautų kontraktų renovuodamas jūsų namą. Jūs nepateikėte įrodymų, ar jų neturite, kad apmokėjote visas sąskaitas pagal tuo metu buvusias sąmatas, ir tiesiog prašote visuomenės jumis patikėti kaip neigiančiu kaltinimus. Tokia situacija?
– Pasakiau tai, kas yra, ir ką man pavyko sužinoti per tiek laiko. Gal buvo daugiau mokėta, buvau liudininku, kai buvo atsiskaitoma, ir ne vieną kartą, ir nemažais pinigais.
– Su kuo, su ponu Ribnikovu? Su juo asmeniškai?
– Taip. Taip.
– Atsiskaitydavote jūs, ar jūsų mama?
– Prie manęs buvo atsiskaitymas ir tėvų, ir mano. Taigi, vyko šitas procesas.
– Jūs atsiskaitydavote už darbus, ar už medžiagas?
– Yra ir darbai. Įvardinta, kokie tai darbai. Įeina ir medžiagos.
– Turite ir apmokėtas sąskaitas su parašais ir už statybos darbus?
– Taip.
– Kodėl jų neatsinešate?
– Tai aš turiu.
– Atsinešėte vieną, kurios negalite parodyti.
– Už remonto darbus.
– Ar galima pažiūrėti tą sąskaitą? Aš tikrai atiduosiu atgal.
– Darkart sakau, kad tą sąskaitą ir visas kitas – čia nėra slaptumo – tačiau kadangi atsiranda pavyzdys, kad sąskaitų numeris yra vienas, o suma ir data – kita, akivaizdu, kad buvo vienai serijai kelios ar keliolika sąskaitų. Vadinasi, kažkas negerai. O jei negerai, teisėsauga išaiškins. Gal jų buvo dar daugiau? Gal šių pinigų, kuriuos jis gaudavo, neįnešė į kasą, gal vedė prie tyčinio bankroto?
– Ministre, tarkime, jūs turite sąskaitas 160 tūkst. litų – nerodote, bet turite. Prašau, paaiškinkite, kaip 400 tūkst. litų apimties darbus atlikti už 160 tūkst.?
– Gal buvo mokėta ir dar daugiau?
– Ministre, tada buvote savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, gavote valstybinę algą – neatsimenate, kiek tūkstančių jums kainavo namo remontas? 10 tūkst. – šen, 10 tūkst. – ten?
– Matote, iš to žmogaus žodžių taip irgi išeina, kad kažką buvo damokėta, kažką – nebuvo damokėta. Dabar matome situaciją, kad yra sąskaitų dubliavimas.
– Ministre, jūs vėl grįžtate prie sąskaitų dubliavimo.
– Tai reiškia, kad kažkas buvo neskaidru, kažkas su dokumentais – ne tvarkoje.
– Ar gali būti, kad neatsimenate, kiek, šimtų tūkstančių, ar dešimties tūkstančių litų paklaidose, jums kainavo remontas? Jūs toks turtingas, neskaičiuojate pinigų?
– Pirmas dalykas, darkart kartoju, kad didelė dalis buvo tėvų pinigai, ir jie buvo atsiskaitomi.
– Tėvų, kurie buvo pensininkai. Jie buvo sukaupę virš 100 tūkst. litų?
– Gal ir daugiau. Jie buvo gana pasiturintys iki nacionalizavimo – buvo žemės pardavimai, buvo...
– Ką turite mintyje sakydamas „iki nacionalizavimo"?
– Kai turėjo žemes, turėjo turtą.
– Iki sovietinio nacionalizavimo, turite omeny? 1940, 1945 metų?
– Be abejo. Mes gyvenome toje pačioje vietoje, kur buvo žemė... Iki šiol dar kai kur neatstatyta.
– Tai jie atkūrė nuosavybę, pardavė žemes, ir iš to turėjo tiek pajamų?
– Ir ne tik iš to.
– Vis dėlto: 160 tūkst. išlaidų, ir 400 tūkst. – reali vertė. Kaip tai įmanoma?
– Jūs kartojate tą patį klausimą.
– Negirdžiu atsakymo. Nes kalbate apie sąskaitų numerius, kai klausiu apie sumas. Ministre, paaiškinkite, kaip įmanoma rekonstruoti namą už 160 tūkst., kai jo minimali sąmata turėtų būti 400 tūkst. litų? Jei ten yra vos daugiau nei 200 kvadratų naudingo ploto.
– Nežinau, ar 400, ar 300... Jūs dabar bandote spėlioti. Procesas parodys. Darkart sakau, kad nei mes, nei tėvai, nebuvo skolingi. Buvo atsiskaitę. Tiek galiu pasakyti.
– Na, gerai. Tai kaip vertinate pono Ribnikovo motyvaciją? Kas jį motyvuoja pradėti šmeižti nekaltą žmogų?
– Na, čia – trečias šio klausimo aspektas, kodėl po 12 metų prasideda tokie veiksniai. Kodėl administratorius, skolų išieškotojas po penkerių metų... Nors žmonės niekur nedingo. Tėvas, mama išėjo anapilin. Bet namas stovi, buvo galima pareikalauti, pateikti, kame reikalas? Čia kyla klausimas, ar nebuvo kažkokie veiksmai siekiant nuslėpti įmonės veiklą? Paminėjau, kad buvo sąskaitų dubliavimas...
– Kada paskutinį kartą su juo kalbėjote?
– Gal prieš dvejus ar pusantrų metų.
– Apie ką kalbėjote? Apie skolas?
– Ne, apie skolas nekalbėjome, nes buvo bandymas grąžinti tam tikrą skolą, kuri buvo, sakykime, suteikta...
– Kas kam suteikė?
– Aš buvau suteikęs.
– Jam skolą? Paskolą?
– Sakykime, taip. Ne paskolą, bet ne vieną kartą lėšos buvo skolinamos, nes situacija su verslu buvo sudėtinga.
– Jūs jam skolindavote pinigus?
– Taip. Ir mes kalbėjome, bendravimas buvo tikrai normalus. Kadangi jis statybininkas, mes ir konsultuodavomės, ir planavome, kokius remontus daryti... Mes kalbėjome.
– Kiek jam buvote paskolinęs pinigų?
– Jis kalba apie 3 tūkst., bet to paskolinimo buvo ir dažnesni atvejai.
– Bet kuriuo atveju, jūs tikrai atsimenate, kiek esate jam paskolinęs? Neklausiu, ką jis kalba apie tą skolą.
– Taip, atsimenu. Bet tai buvo neformalus pinigų perdavimas, ir taip, kaip šitie minimi... Taip buvo.
– Kaip perdavinėjote vienas kitam neformaliai už statybos darbus, taip ir skolindavote?
– Na, kaip už statybas neformaliai... Kadangi pasitikėjau tuo žmogumi, ir buvo situacija, ir kažkokių vekselių, kurie buvo išduoti kitiems asmenims... Na tikrai šito nebuvo.
– Taigi, išgirdome papildomą informaciją, kad atsiskaitinėdavote ir tiesiog grynais su ponu Ribnikovu už kai kuriuos darbus, dėl to neturite čekių, teisingai?
– Apie kurį procesą kalbate?
– Klausiau jūsų apie pinigų skolinimus, sakėte, kad skolindavote neformaliai, paprastai, be jokių dokumentų, kaip ir tada atsiskaitant...
– Ne, tada atsiskaitant... Na, tai, kas yra dokumentai, tada yra ir atsiskaitymas...
– Jūs atsiskaitinėjote su juo tik pagal išrašytas sąskaitas?
– Ne tik atsiskaitinėdavau. Buvau ir liudininku, kai tėvai atsiskaitinėdavo.
– Bet ir pats atsiskaitinėdavote, sakėte? Pradžioje laidos sakėte, kad atsiskaitinėjote ir jūs, ir tėvai, ir jūs buvote užsakovas, kuris organizavo visą procesą?
– Taip, kai gyvenome kartu, turėjau iš tėvų patikėjimo teisę, ir mes tą procesą vykdėme kartu.
– Ponas Ribnikovas sako, kad jūs jį buvote padaręs klapčiuku. Suprantu, kad kalba yra ne apie patarnavimą bažnyčioje per mišias, o apie siuntinėjimą atlikti net ir smulkiausius darbus, nemokant už tai pinigų. Galite pakomentuoti?
– Na, kaip ką pavadinsi. Jeigu iš tiesų norime padaryti kažkokį darbą, tai darome ir konsultuojamės su pažįstamais. Santykiai buvo tokie, kad jis tikrai žinojo tų statybos reikalų klausimus, ir ta tema su juo, sakykime, draugiškai konsultuodavomės. Klausiau, kaip atlikti vieną ar kitą... Jei tai vadiname siuntinėjimu, klapčiuku, tai yra kito asmens nuomonė.
– Ir pabaigai, ministre – krikštijote jo vaiką. Kodėl taip susipykote?
– Nežinau, kodėl susipykom ar nesusipykom. Santykiai nutrūko prieš dvejus metus, kai aš pradėjau [kalbėti], kad būtent reikėtų sureguliuoti tą neaiškumą, kuris iškilo po paskolintos lėšos...
– Ar jis grąžino jums tą skolą?
– Sakykime, jis pradėjo atlikinėti tam tikrą darbą, kurio mes norėjome... [Reikėjo nuspręsti], ar atliekame toliau, ar ne. Ir tada prasidėjo neaiškumai.
– Jūsų name?
– Nu taip... Mes norėjome toliau kitą statybą vykdyti, ieškojome, kas tai atliks. Dar 90-ais metais esu nupirkęs praktiškai visam namui statybos medžiagas, joms jau 30 metų. Turiu medžiagas ir blokus pamatams, plytas ir t.t. Ir mes kalbėjomės apie galimas statybas, ir dalį darbų jis padarė. Sakau, tvarkoj, darykime ar nedarykime toliau. Formuojame sutartį ir t.t. Arba atsiskaitome. Ir tada nutrūko ryšys. Bandžiau kalbėtis, derėtis. Jei kalbame apie tokius dalykus tarp dviejų asmenų. Nes be abejo, žmona jau dėl kitos priežasties nenorėjo bendrauti, bet nenorėčiau čia asmeninių niuansų pasakoti. Nes tai – vieša informacija, tik vengiau į tai įtraukti kitus asmenis... Tai tiesiog nėra malonūs pokalbiai, kai gana artimi žmonės, artimos draugės turi tam tikrų šeimyninių rūpesčių, ir tai išplaukia tokiu pavidalu.
– Jūsų vertinimu, ministre, kuris kuriam likote skolingas?
– Nežinau, kaip dabar traktuoti, kuris kuriam yra skolingas. Nenorėčiau grįžti prie temos, kas buvo užsakovas, kas vykdė, kas atlikinėjo ir atsiskaitinėjo. Kai supratau, kad yra kažkokie neaiškumai, bandžiau išaiškinti, kame reikalas. Bet per tiek metų iš jo nebuvau išgirdęs, kad yra kažkokia skola, kažkas nesureguliuota, ar čia tėvų, ar mano, ar dar kažką... Galbūt dėl to per tuos dvejus metus įvyko tai, kas įvyko.
Bet mane kitas klausimas domina – kodėl viskas prasidėjo būtent per tą pusmetį ir per tuos du mėnesius, kada jaučiau, ne paslaptis, ir visi kaimynai ne kartą buvo apklausinėjami žurnalistų ir kitų, buvo užklausimai visų organizacijų apie mano šeimos narius, veiklas, turtus, kas yra, ko nėra. Buvo ieškoma visokiausių kabliukų. Ir dabartiniu metu, kai žmogus tikrai turėjo – vėlgi, nenorėčiau veltis į detales, kad verslas galbūt ne taip sekasi, nes jūs tikriausiai žinote, kad yra įsteigta kita įmonė... Galbūt jis yra kažko įtakojamas, ar dėl kažko yra priverstas sakyti tai, ką dabartiniu metu yra naudinga sakyti mano atžvilgiu.
– Kada pateiksite tuos čekius? Juos pateiksite tik teisėsaugai?
– Visą šį asmeninio pobūdžio klausimą patikėjau advokatui, kuris tikrai turi tam tikrus įgaliojimus, ir pagal procesinę tvarką – čia nesu didelis specialistas – tie klausimai bus pateikiami.
– Bet jūs – politikas. Ministre, Jūs atsinešate sąskaitą, ir neleidžiate į ją pažiūrėti. Kalbate, kad turite daugiau sąskaitų, bet jų nerodote. Tad kaip galima tikėti? Tiesiog parodykite, ką turite.
– Paslapčių nėra. Tikrai, ką pasakiau, tai yra. Vienas pavyzdys – tai, ką atnešiau. Kitas dalykas – pateiksime tai teisėsaugos institucijoms, kurios įvertins, kodėl yra dubliavimas sąskaitų ir pan. Tai yra priežastis.