Dar vasario ir kovo mėnesiais, kai Europa ir likęs pasaulis tik žengė koronaviruso pandemijos keliu, kai iš Kinijos išplitęs užkratas ėmė sparčiai plisti po Vakarų šalis, dvi valstybės atrodė nepajudinamos tvirtovės, pro kurių sienas neprasismelkia jokie virusai.
Olimpine ramybe spinduliavusi Rusija skelbė iš pradžių apie keliolika, vėliau apie keliasdešimt užsikrėtimo atvejų ir 144 mln. gyventojų turinčią valstybę lenkė net mažytė Estija. Tuo metu Baltarusijoje šios šalies lyderis ilgai šaipėsi iš koronaviruso, neigė jo ir visos pandemijos egzistavimą, vėliau siūlė gydytis degtine, pirtimi ir traktoriumi. O tada tyla ir juokai baigėsi.
Pirmadienio duomenimis Baltarusijoje buvo per 30 tūkst. koronaviruso atvejų, antroje vietoje pasaulyje jau įsitvirtinti spėjusioje Rusijoje – per 291 tūkst. Baltarusijoje jau beveik mėnesį per parą stabiliai patvirtinama apie 900 naujų atvejų, Rusijoje – virš 9 tūkst.
Tiesa, abejose šalyse oficialūs mirčių skaičiai – įtartinai maži ir kelia daug abejonių: Baltarusijoje esą mirė per 160 žmonių, Rusijoje – 2,7 tūkst.
Bet kitaip, nei visą informacinę erdvę į savo rankas tvirtai suėmusioje Kinijoje, per socialinius tinklus, tiriamosios žurnalistikos tyrimus ir kitas landas prasprūstanti informacija apie liūdnas netektis ir masines kapavietes iš Rusijos ir Baltarusijos rodo, kad dar ten net nesibaigė pirmoji viruso banga.
Viena aišku – šviesos tunelio gale dar nematyti. O ir ta šviesa gali tapti saugumiečių žibintuvėliai, nukreipti tiesiai į akis: na kam jums, pilieti, reikia žinoti tikrąją situaciją? Ar nėra kitų problemų? Kam kurstyti isteriją?
Juokus ir kaltinimus pakeitė nerimas
Būtent isterijos kurstymu pandemijos pradžioje kitas šalis kaltino Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Laidoje „Delfi 11“ kalbėjęs Vilniaus universiteto dėstytojas ir Baltarusijos ekspertas Vytis Jurkonis priminė, kad A. Lukašenka iš pradžių nemandagiai atskirto Lietuvos vadovui Gitanui Nausėdai, viešai suabejojusiam tikrąja koronaviruso padėtimi Baltarusijoje.
„Jis sakė „tvarkykitės su tuo virusu pas save“. Ir iš pradžių atrodė, kad Baltarusija laikosi geriau, bet tada buvo milžiniškas susirgimų šuolis. Dabar dar kovojama su mirčių statistika, nurašant jas kitoms lėtinėms ligoms, kas kelia nerimą.
Tad tikrai nėra ko džiūgauti, reikia tikėtis, kad Baltarusijos medikai šį krūvį atlaikys, o ir šios šalies piliečiai elgsis atsakingiau, net nepaskelbus karantino, ką iš dalies matėme per šventes – žmonių skaičius per gegužės 9-ąją buvo gerokai mažesnis, nei prieš metus. Nepaisant valdžios retorikos žmonės supranta, kad padėtis sudėtinga ir pavojinga, reikia pasisaugoti“, – teigė V. Jurkonis.
Jam antrinęs Europos Humanitarinio universiteto (EHU) Komunikacijos ir plėtros skyriaus vadovas Maksimas Milta pripažino, kad padėtis Baltarusijoje dabar yra nepavydėtina: tai ir taip yra viena skurdžiausių Europos šalių, kuri turi didelių ekonominių problemų, nėra išsprendusi konflikto su Rusija dėl naftos tiekimo, bet dabar realiai susidūrė su visa viruso jėga.
„Esminis pokytis – PSO vizitas balandį, po kurio pamatėme, kad yra daugiau duomenų apie koronaviruso atvejus. Ir nors mirčių statistika lieka nepatikima, yra keli šaltiniai, leidžiantys patiems baltarusiams abejoti oficialios informacijos patikimumu: pačios šalies Sveikatos apsaugos sistemos duomenys apie „plaučių ligų susirgimus“ – jie iki kovo pabaigos buvo sistemingai atnaujinami ir, lyginant su praėjusiais metais, skaičiai atrodo išsikraipę.
Be to, kelios nepriklausomos žiniasklaidos priemonės rengė reportažus iš provincijos, kur dar balandžio pabaigoje viename mažame miestelyje atsirado dešimtys šviežių kapų, nors oficialiai duomenų apie mirtis nebuvo. Tai iš kur atsirado tie kapai?“, – svarstė M. Milta.
Jis priminė, kad Europoje likusios dvi unikalios šalys, kurios nesiėmė griežtų karantino priemonių – Švedija ir Baltarusijoje. Abejose susirgimų vienam milijonui gyventojų skaičius yra itin panašus –
Švedijoje milijonui gyventojų – 2832 koronaviruso atvejai, Baltarusijoje – 2833. Tačiau mirčių statistika labai skiriasi – 351 mirtis milijonui žmonių Švedijoje ir vos 16 Baltarusijoje.
„Baltarusijoje nėra sisteminio atsako: viena vertus yra valdžios, A. Lukašenkos retorika, kurio lūpomis girdime nesąmones, mitus apie koronavirusą, o žiūrint į veiksmus matome pokyčius: aukštosiose mokyklose iš pradžių sakė, kad mokslai turi tęstis, bet realiai paskaitos atšauktos nors ir vėluojant, pereita prie nuotolinio mokymosi būdų, tas pats ir mokyklose – tėvai gali leisti vaikams nelankyti. Baltarusijos pilietinė visuomenė mobilizavosi: tie, kurie prisidėjo prie humanitarinės pagalbos tiekimo Ukrainai, dabar prisideda prie pagalbos pačioje Baltarusijoje. Tai yra labai svarbu, nes tai žingsnis stiprinti pilietinę visuomenę“, – apie pokyčius kalbėjo M. Milta.
Neleidžia suabejoti savo teisumu
V. Jurkonio manymu, net jei karantino Baltarusija neįvedė dėl ekonominių priežasčių, esą sustos šalies ekonomika, tai, pasak pašnekovo, vis tiek buvo apsiskaičiavimas.
„Baltarusija nėra sala. Jei kitos užsidaro, vienaip ar kitaip ir Baltarusija patiria spaudimą, vien vidaus vartojimu nekompensuosi.
Kita priežastis buvo politinė – artėjantys taip vadinami rinkimai. Minskas neva parodė, kad nepaisant aplinkybių, Baltarusija galėjo organizuoti gegužės 9-osios iškilmes. A. Lukašenka tiesiog negalėjo suabejoti jo teisimu – tiek daug prisišnekėjęs, kad pandemijos neva nėra, dabar tarsi yra, bet jis sėkmingai dorojasi, tai negalėjo leisti suabejoti savo teisimu, bet kokios abejonės pripažinimas, kad situacija daug rimtesnė, būtų klaidos pripažinimas“, – teigė V. Jurkonis.
M. Milta taip pat pažymėjo, kad kova su pandemija vyksta artėjančių prezidento rinkimų kontekste – net jei laimėtojas juose kaip ir aiškus – tas pats A. Lukašenka, kuris šalį valdo nuo 1994-ųjų, jam dabar, kaip niekada svarbu išlaikyti stuburą ir įvaizdį.
„Jis nuo pradžių teigė, kad jis yra vienintelis vadovas, galintis užtikrinti saugumą ir stabilumą, tai kertinis naratyvas jo retorikoje nuo 1994 metų, tą matysime ir toliau“, – neabejojo EHU atstovas.
Ir nors Baltarusijoje jau būta bandymų mesti iššūkį A. Lukašenkai, šį kartą net netikėtų – iš Baltarusijos IT sektoriaus, kuriam leista prisidėti prie kovos su pandemija, tikėtis didelių pokyčių iš Minsko režimo esą neverta – iš pradžių šaipėsi, o dabar vaizduoja žūtbūtinę kovą.
Pavėluotas atsakomybės nusikratymas
Kiek kitokia padėtis nuo pat pradžių buvo Rusijoje, kuri akcentavo bandymus stabdyti virusą, neįsileisti į šalį, lokalizuoti, užkirsti kelią plitimui. Tuo pačiu, pasak V. Jurkonio, Rusija bandė laimėti laiko – iš pradžių neskelbė griežtų karantino ir kitų suvaržymo priemonių dėl ekonominių priežasčių – esą visiems rusams leista atostogauti, visos priemonės buvo pavėluotos.
„Reakcija buvo lėta todėl, kad V. Putinui labiausiai rūpėjo balandžio pabaigoje planuotas referendumas dėl Konstitucijos pakeitimų, kol galiausiai nuspręsta perkelti jį ir gegužės 9-osios šventę, kai jau buvo suvokimas, kad situacija sunkiai valdoma.
Rusijos mastelis gerokai didesnis nei Baltarusijos, tai suprantama. Bet Putinas viską perkėlė į savivaldos lygį – tą kovą su koronavirusu. Tad jis turi ir atpirkimo ožius – valdininkus, kurie „nesusidorojo su užduotimis“, o Lukašenka tebeturi tik batkos įvaizdį, kuri bandydamas išlaikyti labai rizikuoja“, – pažymėjo V. Jurkonis.
Tuo metu Rusijoje kol kas visa atsakomybė perkelta būtent ant savivaldos lyderių pečių – tegu jos atidirbinėja ir pateikia „pagrąžintą“ statistiką centrui.
„Pavyzdžiui, mirtingumas laikomas 1 proc ribose ar net žeminamas, Rusija esą sėkmingai kovoja, ligoninių infrastruktūra stipri. Bet iš alternatyvios informacijos šaltinių galima susidaryti įspūdį, kad yra daug priežasčių abejoti šiais skaičiais, net jei nėra sisteminio vaizdo“, – teigė V. Jurkonis.
Jo teigimu, Rusija turi ir daugiau išteklių, nei Baltarusija, ir yra labiau patyrusi pilti melo, dezinformacijos srautus, kuriais iš pradžių užkimšo eterį. Nuo „pagalbos Italijai“ iki
daug dėmesio skirta Maskvai – visos tos parodomosios ligoninės, kad neva medikai yra pasiruošę, nors informacija iš regionų rodė, kad net Maskvos apskrities ligoninės nepasiruošusios, trūko apsaugos priemonių, medikai nebuvo pasiruošę kovai su pandemija. Galiausiai net patyrusį represinį jėgos struktūrų aparatą turinčiai Rusijai nepavyko nuslėpti realybės.
„Kreivė rodo dramatišką užsikrėtimo skaičių ir mirčių skaičių, nors pastarasis kelia labai daug klausimų – daug žaidimų su statistika.
Vis dėlto daug informacijos iš tiriamosios, vietos žiniasklaidos kanalų, socialinių tinklų rodo asmenines istorijas, kad tai teta, tai dėdė, mama, tėtis susirgo, mirė, daug tokių liūdnų istorijų“, – pažymėjo V. Jurkonis. Tiek jis, tiek M. Milta pripažino, kad, nepaisant informacijos kontrolės, Minskas ir Maskva dar nepasiekė to lygio, kai Kinija, kuri gali nutildyti bet kokį kritinį žodį staigiai ir kontroliuoti visą informacinę erdvę, net jei iš pradžių dėmesį ir traukė įtartina tyla iš Rusijos.
„Rusijoje išliko stiprus tiriamosios žurnalistikos žiniasklaidos lygis. Pavyzdžiui, „Novaja Gazeta“ rengia stiprius reportažus, rašo ir apie Čečėniją, susilaukė grasinimų iš jos lyderio R. Kadyrovo, bet straipsniai išvydo dienos šviesą, nepaisant cenzūros.
Būtent pandemijos sąlygomis pamatėme, kad pilietinė visuomenė ir nepriklausomi žurnalistai gali daugiau, kai žmonės mato kontrastą tarpo to, kas dedasi jų kieme, ir kas TV ekrane. O tai yra nemažas iššūkis autoritarinėmis šalims“, – sakė V. Jurkonis.
„Baltarusija ir ES turi daugiau nei tūkst. km bendros sienos, yra tūkstančiai studentų, šeimų, turinčių kontaktų su Vakarais. A. Lukašenka neturi tokių įrankių, kaip Kinija“, – pridūrė M. Milta, priminęs, kad nors A. Lukašenka iš šalies ir išvarė Rusijos žurnalistus už nepatogius klausimus, tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje populiarūs programėlės „Telegram“ kanalai leidžia žmonėms susidaryti išsamesnį vaizdą apie tikrąją padėtį.
Dėl sienų atvėrimo dar turės įtikinti
Abu pašnekovai sutiko, kad nors tiek Baltarusija, tiek Rusija kol kas oficialiai vargu ar sutiktų priimti humanitarinę pagalbą iš Lietuvos, kuri tokią jau siūlė Minskui, bet A. Lukašenka jos atsisakė, įmanomi būtent pandemijos metu išryškėjusių pilietinės visuomenės ir susibūrusių judėjimų svarba – esą per pastaruosius ar net savivaldos lygiu būtų galima kalbėti apie tokios pagalbos perdavimą, net jei Kremlius ir Minskas pasistengtų jos nepastebėti.
M. Miltos manymu, Baltarusijai tai yra principinė pozicija, mat Minskas įsižeidęs dėl Lietuvos nuolat keliamo Astravo atominės elektrinės klausimo, o Rusija Lietuvos pagalbos dėl savo dydžio galėtų ir nepastebėti. Vis dėlto neišvengiamai ateis ta diena, kai Lietuvos sienos, tikėtina, bus atviresnės ne tik Latvijos ar Estijos piliečiams, bet ir rusams ir ypač baltarusiams. Pastarieji, pasak M. Miltos, itin pasiilgo Lietuvos ir Vilniaus, kur iki koronaviruso pandemijos mėgo svečiuotis.
„Mums EHU tai labai aktualu, nes 90 proc mūsų studentų yra baltarusiai, kurie grįžo į Baltarusiją ir mums svarbu grąžinti studentus. Atidžiai sekame informaciją vyriausybės nustatomas taisykles dėl galimybės keliauti asmenims, turintiems leidimą gyventi Lietuvoje“, – sakė M. Milta.
Tačiau tiek jis, tiek V. Jurkonis pripažino, kad tai gali įvykti dar negreitai – Baltarusijoje esą nebus jokių sprendimų iki rugpjūčio 9-ąją vyksiančių prezidento rinkimų, o Rusija dar turės įtikinti ne šiaip Lietuvą, bet ir likusias Šengeno erdvės šalis dėl padėties pas save: manipuliacijos statistika, užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičiais Rusijai dar gali atsirūgti. O tai blogos žinios visiems, mat ir taip sudėtingoje ekonominėje padėtyje dėl sankcijų, smukusių naftos kainų ir neslūgstančios pandemijos atsidūrusi šalis, tikėtina, smigs į dar gilesnę duobę. O joje pirmiausiai kentės būtent eiliniai žmonės.
„Žinios iš Rusijos kelia nerimą, juo labiau, kad Rusija turi nemažą rezervą ir juo nesinaudoja tiek, kiek galėtų. Tai yra vienas priekaištų, kuriuos išsako patys rusai. Abi šalys iš šios krizės išeis su didesnėmis ar mažesnėmis pasekmėmis“, – sakė V. Jurkonis, išreiškęs viltį, kad visuomenės ir ypač pilietinių grupių iniciatyvos pandemijos metu padėti medikams, senoliams ir kitoms pažeidžiamoms grupėms sustiprins tą Rusijos dalį, kuri netapatina savęs su agresyviu Kremliumi.
„Bet šiandien matome, kad represinis aparatas stiprėja prieš pilietinę visuomenę ir žiniasklaidą, tai klausimams mums – tarp bendruomenei: ar galime padėti jiems, kurie nelengvomis sąlygomis kovoja su pandemija, skiriant humanitarinę paramą ar bent solidarumą“, – sakė V. Jurkonis. Tuo metu kitas pašnekovas buvo pesimistiškesnis.
„Pandemijos pasekmės bus tokios, kad ekonomika dar labiau šlubuos, valstybinės ekonomikos dalis tebelaukia reformų, privatizacijos, tad šviesos tunelio gale nėra. Mano prielaida tokia, kad represijos stiprės, nes tai yra vienintelė priemonė, kurios gali griebtis autoritarinės šalies vadovas“, – sakė M. Milta.