„Rusija grimzta į tokią situaciją, kurioje agresija prieš Baltijos valstybes Putino reitingui nepadės. Rusai dabar suka galvas dėl išgyvenimo, ir jei būtų vykdoma tokia agresija, jiems kiltų pagrįstas nepasitenkinimas ir klausimas – kas čia apskritai vyksta?“ – interviu „Delfi“ svarsto politologas.
Maža to, per savo propagandinius debatus ginčydamiesi apie pandemijos suvaldymą, rusai, pasak Lopatos, lygiuojasi į Baltijos valstybes kaip gerosios praktikos pavyzdžius.
Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, jog Vakarai paprastai remia tą Rusijos lyderį, kuris neleidžia šioje valstybėje įsivyrauti chaosui. „Taip buvo Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino laikais, taip gali būti ir dabar. Vargu ar Putinas šiomis aplinkybėmis ryšis kariniam konfliktui“, – sako Lopata.
– Kodėl pasukote į politiką?
– Žinoma, galėjau tęsti akademinę ir visuomeninę veiklą. Pastaruoju metu teko inicijuoti keletą liberalų diskusijų apie asmens laisvių problemas Lietuvoje. Kartais gera būti tik stebėtoju, kritiku, galbūt – įvairių visuomeninių akcijų dalyviu. Bet pajutau, kad to nepakanka. Taip gimė sprendimas dalyvauti politinėje veikloje.
Žvelgdamas į liberalias arba liberaliomis save laikančias partijas, natūraliai pasirinkau Liberalų sąjūdį. Kažkada – po gerai visiems žinomos istorijos – buvau skeptiškas šios partijos atžvilgiu. Tačiau sulig Viktorijos Čmilytės-Nielsen atėjimu į partijos lyderės poziciją, manau, liberalių pažiūrų telkimo Lietuvoje idėja gali būti įgyvendinta.
Šis punktas liberalų darbotvarkėje – svarbus ir nepriklauso nuo artėjančių Seimo rinkimų. Liberalių jėgų, norinčių apginti asmens laisvę nuo per didelio valdžios kišimosi, yra nemažai.
Kalbant apie valdžios kišimąsi – turime jau visą dešimtmetį baimės atmosferos, pažymų politinės kultūros, neatsakingų šnekų ir draudimų. Šiandien pandemijos akivaizdoje šios problemos dar labiau paaštrėjo.
– Prieš 15 metų esate sakęs, kad Lietuvos politikoje neliko politikos. Ką reiškia šis pasakymas – ir kokia situacija dabar?
– Sakydamas, kad Lietuvoje neliko politikos, kalbėjau apie tai, kad viskas virto viešuoju administravimu – technologinėmis biurokratinėmis procedūromis. Matyt, vizionieriškų idėjų stoka lėmė tokį rutininį gyvenimą. Tada atrodė, kad jau visko pasiekėme, įstoję į ES ir NATO.
Tiesa, vieną kitą užsienio politikos idėją dar turėjome – antai Lietuvos kaip regiono centro idėją. Ji buvo ambicinga, bet, kita vertus, įgyvendinama ir mokanti politikos pagrindų, tobulėjimo.
Rytų politikos klausimais mes iš tiesų buvome gan solidūs – ES niekas to neneigė. O užsienio politikos meistrystė, savo ruožtu, darė poveikį ir vidaus politinei situacijai. Vėliau ši meistrystė išseko.
– Meistrystė ir idėjos, apie kurias kalbate, gyvavo Valdo Adamkaus prezidentavimo metais. Ar Dalios Grybauskaitės prezidentavimas buvo depolitizuotas, rutininis?
– Kalbant apie vidaus politiką, gerų idėjų būta: kova su korupcija, tam tikrų biurokratinių mechanizmų įveikimas. Idėjos buvo geros, tačiau jų įgyvendinimas davė pagrindo skleisti tą kovą taip plačiai, kad tapo nebeaišku, dėl ko kovojama.
Viskas virto baime ir nepasitikėjimu teisėsaugos iš pirmo žvilgsnio nekontroliuojamu, bet, pasirodo, kaip tik kontroliuojamu kišimusi. Būta ir konstitucingumo problemų. Valstybės raidoje iškilo tam tikrų neaiškumų, kurie stabdė daugelį kitų galimų iniciatyvų.
O užsienio politika virto mėtymusi. Tiesa, dabar kalbama apie prezidentės užsienio politikos doktriną. Bet jei tos doktrinos ir būta, tai pasižiūrėkime – kokia kaina. Kiek buvo prarasta blaškantis nuo nugaros atsukimo Rytų partnerystei prie nugaros atsukimo pagrindiniams strateginiams partneriams.
– O kokios buvo jūsų minėtos konstitucingumo problemos Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu?
– Turiu galvoje asmens laisves ir panašius dalykus.
– „Kontroliuojamas“, kaip sakėte, teisėsaugos kišimasis?
– Būtent.
– Per dvylika metų pasikeitė trys valdžios: buvo konservatorių-krikdemų, socdemų ir valstiečių daugumos Seime. Ar visos jos buvo administratorių, o ne politikų valdžios?
– Visos jūsų minėtos valdžios nesibodėjo pažadų mažinti ir daryti efektyvesnį biurokratinį aparatą. Bet buvo orientuojamasi tik į patį procesą. Estijoje – kitaip: viešojo administravimo procesas orientuotas į rezultatus, o jame dalyvaujantys žmonės žino, kokie paskatinimai ir bausmės jų laukia. Ten yra moralinis stimulas tvarkingai atlikti savo pareigas, ne tik būti proceso dalyviais.
Be kita ko, visoms mūsų valdžioms buvo būdingas kertinių pozicijų išdalinimas saviškiams, kurie, savo ruožtu, sukeldavo daugiau problemų nei spręsdavo.
– Šiandien, kai valstybės žadama parama nuo koronaviruso nukentėjusiam verslui sunkiai pasiekia savo gavėją, dėl visko kaltinamas biurokratizmas. Kieno kaltė iš tiesų didesnė – biurokratinio aparato ar valdančiųjų politikų?
– Kalti ir tie, ir anie. Politinė valdžia turi valdyti procesus, vykstančius ir biurokratiniame aparate. Bet Lietuvoje atsitiko taip, kad biurokratinis aparatas pats pasirašo taisykles, o jam savo sprendimus „nuleidžianti“ politinė valdžia neparodo prioritetų, nesudeda akcentų.
Tada ir vieni, ir kiti pradeda dangstytis Briuseliu, kalbėti apie tai, kad dar reikia kažin kokių rekomendacijų, taisyklių derinimo ir pan. Taip kurstomos vidaus įtampos (santykiuose su verslu, nuosavais piliečiais) ir keliama nepasitenkinimo Briuseliu bei nepasitikėjimo ES banga.
– Kaip manote, kodėl verslo ir ypač asocijuotų verslo struktūrų atstovai Lietuvoje dėl stringančios paramos šį pavasarį buvo linkę kaltinti biurokratus, o ne politikus?
– Gerbiant asocijuotas verslo struktūras, vis dėlto tenka pripažinti, kad jos dažnai neveikia kaip savarankiškas interesų reiškėjas. Jos stengiasi būti valdžios priedeliu, o ne savarankišku žaidėju. Matome ir tam tikrą jų struktūrų suaugimą su valdžios struktūromis. Suprantu, kad turi būti dialogas, bet tai, kas tarp jų vyksta, dažnai virsta tiesiog prašymų valdžiai platforma.
Stebina ir tai, kad racionaliems verslo atstovų pasiūlymams stringant, į tai dažnai numojama ranka, vengiant kritikuoti valdžią.
– Kaip vertinate dabartinės valdžios pasiekimus ar klystkelius kovoje su koronavirusu?
– Tauta laikosi gerai, o valdžia daug kalba. Kartais panašu, kad ne tik daug kalba, bet ir meluoja.
– Apie ką meluoja?
– Pavyzdžių – daug. Apie esą gerai veikiančią infrastruktūrą pandemijai atremti, pakankamą reagentų testavimui kiekį, apie tai, kad turėjo pakankamai apsaugos priemonių prieš paskelbiant pandemiją.
– Kaip paaiškintumėte tai, kad visuomenės nuomonė valdantiesiems – palanki?
– Sukurta baimės atmosfera. Įsijungia savisaugos instinktai. Atsiranda globos poreikis. Kai vyrauja tokia atmosfera, dažnai kyla noras ieškoti autoritetų pagalbos.
Tačiau iš esmės turime tokią situaciją, kai valdžia neatlieka savo funkcijų. Antai Seimo dauguma sąmoningai perleido valdžios vadeles vyriausybei. Ir taip eilinį kartą sukompromitavo patį Seimą. Kyla daug klausimų dėl šio proceso konstitucingumo – turiu galvoje ekstremalios situacijos aplinkybes. Galbūt tai – politiniai žaidimai prieš Seimo rinkimus, naudojantis sudėtinga situacija.
Kartais pagalvoju: juk mes taip smarkiai, grubiai tariant, kibdavome į atlapus rusams. O kas būtų, jei mums kiltų dar rimtesnių už virusą grėsmių? Kaip mes atrodytume, jei kas nors atsitiktų Astravo AE? Juk matome, kad visas valstybės politinis valdymas – iškleręs. Valstybės institucijos skelbia, kad jos – skaidrios ir pasirengusios atremti visus iššūkius. Bet taip nėra.
– Ekonomistas Raimondas Kuodis sako, kad valdančiųjų pensininkams žadami 200 eurų yra pakiša prieš rinkimus. Politologas Mažvydas Jastramskis, savo ruožtu, tvirtina, kad to negalima vadinti rinkėjų papirkimu. Kaip manote jūs?
– Gerbdamas pensinio amžiaus žmones, vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pensijas jie gauna. Kodėl nebalansuojama ir skirstoma į kastas? Būčiau labiau linkęs pritarti Kuodžio nuomonei.
Žinoma, galima kalbėti apie tai, kad paramos pensininkams paketas – tik dar vienas tarp kitų planuojamų ir kol kas nevykdomų paramos paketų. Tačiau tokių kalbų nebūtų, jei būtų iš karto paskelbti visi paketai. O dabar susidaro įspūdis, kad visuomenė skirstoma į kastas. Tai stebina ir verčia manyti, jog siekiama rinkiminių dividendų.
– Bet juk tai kelia nepasitenkinimą tų, kurie dėl karantino buvo priversti uždaryti verslus, neteko pajamų.
– Tiesiog taip veikti – paprasčiau, o paprastumas – lengviausias kelias politikoje. Nenorima daug galvoti, pasitelkiami tradiciniai instrumentai.
Reikalingas rimtas spaudimas valdžiai, siekiant politinio teisingumo. Juk vis dar gyvename demokratijos sąlygomis, vadinasi, tokie sprendimai reikalauja ilgesnių diskusijų. Tačiau laikas spaudžia, ir, prisidengdami ekstremalia situacija, valdantieji priima tokus sprendimus, kurie, jų manymu, padės laimėti rinkimus.
– Ar valstiečiai, šitaip skirstydami paramą, gali laimėti artėjančius rinkimus?
– Sunku pasakyti. Situacija – vis dar nestabili. Išmokos pažadėtos, bet nežinome, kaip situacija atrodys po poros mėnesių. Anksčiau būta tęstinių procesų, kuriuos tiriant buvo galima prognozuoti įvairius scenarijus. O dabar mes kalbame apie stipriai pakitusią ir toliau besikeičiančią žmonių emocinę būseną, kuri apsunkiną prognozes.
– Ar Tėvynės sąjunga turi realių galimybių suformuoti daugumą būsimame Seime? Apklausos jiems proveržio tikrai nerodo, partijos lyderiai per karantiną kažkur dingę.
– Tokiose situacijose klausiama – kur tie lyderiai, o kai šie ima aktyviau rodytis, tada klausiama – kodėl jų visur taip daug? Dalis piliečių patenkinti kasdien matydami ir girdėdami sveikatos apsaugos ministrą arba ministrą pirmininką, bet kitiems tai ima nusibosti. Tas pat ir kalbant apie konservatorių-krikdemų politikus: tai jų per daug, tai per mažai.
– Valdančiųjų politika nusivylę rinkėjai turbūt norėtų dažniau girdėti, ką krizės sąlygomis siūlo didžiausios opozicinės partijos lyderiai.
– Manau, kas nori girdėti, tas išgirsta. Kitas klausimas – ar neatėjo nusivylimo visais politikos veikėjais ir pačia politika laikotarpis. Rinkėjams gali pradėti atrodyti, kad valdžia – tai ne politikai, o administratoriai.
– Bet ir nusivylę politiką rinkėjai už ką nors balsuos. Už ką jie balsuos?
– Kas gali pasakyti? Žiūrėsime. Daug kas priklausys nuo valdžios veiksmų. Jūs teisingai sakote – daug kas priklausys ir nuo opozicijos veiksmų, kalbėjimo, siūlomų išeičių. Maža to, matydami dabartinį Seimo darbą, turime pripažinti, kad demokratijos veikimas ir politikų atsakomybė sutriko.
– Negirdėti mūsų valdžios aiškaus požiūrio į tas diskusijas, kurios šiandien vyksta ES. Antai Vokietija ir Nyderlandai ginčijasi su labiausiai nukentėjusiomis nuo koronaviruso Pietų Europos šalimis dėl finansinės paramos modelio. Kokia Lietuvos pozicija?
– Lietuvos pozicija pastaruoju metu – pasėdėti ir palaukti. Pandemijos kontekste dažnai kritikuojamas prezidentas Gitanas Nausėda, kuris galėtų šias temas plačiau atskleisti. Suprantu, kad žmonėms dabar išoriniai reikalai gali atrodyti ne tokie svarbūs. Bet juk vis tiek jie lygins tai, kaip koronaviruso akivaizdoje tvarkosi Lietuva, su tuo, kaip tvarkosi aplinkinės valstybės, kaip atrodo situacija ES.
Trūksta net elementarios informacijos apie Lietuvos poziciją šiais klausimais. Apie tai, kuris kelias teisingesnis – ar vokiškas, ar kitas – palikta diskutuoti ekspertams.
Daug kas priklausys nuo ES narių apsisprendimo ES atžvilgiu, nuo to, ką joms reiškia žodis „solidarumas“.
Matome, kad Briuselis šiuo metu yra pralaimėtojo padėtyje. Nepaisant to, kad be Briuselio pagalbos vargu ar būtume pralaužę Lenkijos ledus – kalbant ir apie mūsų vežėjus, ir žmonių grįžimą į Lietuvą. Be Briuselio spaudimo Varšuvai viskas būtų buvę daug sudėtingiau.
Žiūrint į ES mechanizmus, taip pat iškyla klausimų dėl tam tikro konstitucingumo. Mums kyla tokių klausimų įvedus ekstremalią padėtį Lietuvoje, bet jų kyla ir dėl vienašališko valstybių pasitraukimo iš Šengeno sutarties.
– Ar tai nebus ES byrėjimo pradžia?
– Kol kas galime tik matyti tendencijas, kurios vienus gąsdina dėl to, ką jūs sakote, o kitiems atrodo, kad tai – tik laikini dalykai. Nors aš manau, kad padėtis – daug rimtesnė.
Kas vyksta atskirose ES narėse, šioms prisidengiant ekstremalia padėtimi? Neaišku, koks bus Europos solidarumas ir požiūris į bendrą pasaulio vaizdą – tai, kaip klostysis santykiai su JAV, Kinija. Šiuo atžvilgiu irgi yra iškalbingų ir įdomių tendencijų.
Prieš metus ES kalbėjo apie Kiniją kaip partnerę, bet – konkurentę ir strateginę priešininkę, bandydama į vieną formulę suvesti tris nesuderinamus dalykus. Ieškota ekonominio pragmatizmo santykiuose su Kinija, bet dabartinė krizė atvėrė akis dėl Kinijos ekonominio ir politinio poveikio ne tik visam pasauliui, bet ir konkrečiai – Europai.
Paradoksalu, bet tai paspartino Europos atsivėrimą ir greitesnį perspektyvų suteikimą Vakarų Balkanams. Vakarų Balkanai greičiau integruojami į ES. Užvirė diskusijos dėl vieningos laisvosios rinkos funkcionavimo: juk pašalinę ES vidaus barjerus, pamiršome apie apsaugą nuo trečiųjų šalių, pirmiausia – Kinijos. Dabar tos diskusijos atgimsta.
– Didelį rezonansą sukėlė visuomenės nuomonės apklausa Italijoje, parodžiusi, kad į Kiniją ir Rusiją žiūrima kone kaip į geresnes drauges už JAV ir Vokietiją. Ar tai ženklas, kad italai – ir ne tik jie – gali žengti „Brexito“ keliu, ar tai – daugiau laikinas reiškinys?
– Manau, daugiau – laikinas reiškinys. Turime matyti, kaip susiklostė ši konkreti situacija. Trūko ES solidarumo akcijos, kai Italija prašė jai suteikti pagalbą, prasidėjus koronaviruso krizei.
Kinai ir rusai į tuos prašymus atsiliepė, bet ir vieni, ir kiti kėlė reikalavimus, kad apie jų teikiamą pagalbą būtų garsiai skelbiama. Iš tos pagalbos buvo daroma politika, o teigiama atodaira į minėtus reikalavimus galėjo sukelti tą rezonansą, apie kurį kalbame.
Tačiau šis poveikis gali būti tik laikinas reiškinys: daug priklausys nuo to, ką prieš tai minėjote – kokį krizės suvaldymo ir pagalbos labiausiai nukentėjusioms šalims modelį pasirinks ES. ES mechanizmai, savo ruožtu, net nepaisant situacijos rimtumo, neleis priimti greitų sprendimų. Bet kuriuo atveju šis veiksnys bus labai svarbus.
Visas pasaulis dabar spėlioja, kokia bus tarptautinė tvarka po pandemijos. Gyvename teorijų atgimimo laikais: ar bus vieno polio, ar daugiapolis pasaulis, ar apskritai plis anarchija.
– Kinijos įtaka ES pastaruoju metu didėjo. Ar aštrėjant nesutarimams tarp JAV ir Kinijos ES netaps palankesnė Kinijai? Ar Italijos visuomenės nuotaikos nevirs ES darbotvarkių norma?
– Ne, nemanau. Apie tuos dalykus, kuriuos teigiate, galėjome kalbėti prieš pandemiją arba jai tik prasidėjus. Bet šiuo metu tai, kas glūdi už Kinijos suteiktos pagalbos ir veiksmų, kelia gan griežtą ES valstybių narių reakciją. Dabar ypač atsargiai kalbama apie Kiniją.
Žinoma, kai kurios valstybės gali toliau žaisti tam tikrus žaidimus. Ir iki krizės Italija, Portugalija bandė būti tarpininkėmis žaidime, vykusiame tarp Kinijos, JAV ir Europos. Savų dividendų JAV ir Kinijos akistatoje bandė išlošti, tarkime, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Bet dabartinės tendencijos – absoliučiai priešingos: auga atsargumas Kinijos ir jos propaguojamo naujojo Šilko kelio atžvilgiu. Neatsitiktinai kai kurios ES valstybės ėmėsi griežtinti įmonių pardavimo taisykles. Jos net kišasi į įmonių akcijų paketus.
Maža to, vis labiau girdėti kalbų apie Europos strateginę autonomiją. Niekas nežino, ką tai reiškia, bet panašu, kad linkstama saugotis nuo trečiųjų šalių, visų pirma – Kinijos. Dedamos pastangos išlaikyti transatlantinius ryšius, stengiamasi moderuoti tuos prieštaravimus, kurie kyla santykiuose su prezidento Donaldo Trumpo administracija.
Man atrodo, kad Europos strateginės autonomijos sąvoka gali išreikšti pastangas apmąstyti, kaip Europa galėtų tapti visaverte pasaulio politikos žaidėja.
Žinoma, tai priklausys ne tik nuo ES strategijos, bet ir kiekvienos valstybės narės apsisprendimo. ES nacionalinių valstybių santykiai – atskiras klausimas. Gali būti, kad nacionalinių valstybių vaidmuo, palyginti su ES struktūrų vaidmeniu, didės. Lieka tik spėlioti, kokio pobūdžio būtų tas naujas kompromisas ir kas iš jo išloš.
– Galbūt ne tik dažniausiai linksniuojamos Vengrija ir Lenkija mėgins stiprinti nacionalinės valstybės vaidmenį? O gal ir šių dviejų valstybių griežtesnės nuostatos tėra laikini taktiniai viražai per daug nenukrypstant nuo bendro kurso?
– Nelengvi klausimai. Sunku pasakyti, kuo viskas baigsis, bet noras nubausti Orbaną kol kas liko tik noru. Labai daug priklausys nuo to, kaip ES susitvarkys su išėjimo iš koronaviruso krizės strategija.
Bet man labai keista, kad trūksta žinių apie mūsų valstybės poziciją ir pasirinktas politines kryptis. Kažkur, tiesa, šmėkštelėjo tarpukario laikų Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos – didžiosios Baltijos Antantės – kontūrai.
– Ar įmanoma šiandien trumpai ir aiškiai nusakyti Lietuvos užsienio politikos strategiją?
– Abejoju. Manau, strategija – tokia: atsisėsti ir palaukti.
– Ir Grybauskaitės prezidentavimo laikais, ir dabar?
– Prezidentė Grybauskaitė turėjo aiškų strateginį orientyrą – Berlyną. Strategija buvo – eiti Berlyno nurodyta kryptimi. Tai buvo racionaliai apskaičiuota pozicija, davusi Lietuvai dividendų. Deja, besąlygiškas orientavimasis į Berlyną užgoždavo Lietuvos nacionalinius interesus. Pavyzdžiui, trukdė mūsų santykiams su Varšuva.
– O dabar yra koks nors orientyras?
– Sunku pasakyti. Dabar sprendimai dėl orientyrų atsiranda tada, kai spaudžia kuri nors situacija. Vyksta keisti dalykai. Tarkime, dėl sienų atvėrimo: atvykstantiems iš Latvijos ir Estijos karantinuotis nereikės, o vokiečiams – reikės. Kodėl vokiečiams reikia, o latviams, estams ir eventualiai lenkams – nereikia? Atsakymas – vokiečių kraujas, pasirodo, kitoks.
– Kas taip sakė?
– Yra tokių, kurie taip išaiškino.
– Kas laimės JAV prezidento rinkimus – Trumpas ar Joe Bidenas? Tiksliau – kas laimėtų, jei rinkimai vyktų dabar?
– Dabar Trumpo galimybės greičiausiai būtų didesnės.
– O kuris iš kandidatų būtų geresnis Lietuvai?
– Lietuvai geriau ne kuri nors administracija, o Amerika. Per koronaviruso krizę organizavome italų palaikymo akciją su Italijos trispalvėmis. Kodėl nesurengus tokios pačios JAV palaikymo akcijos – ypač turint omenyje sudėtingą kovos su koronavirusu situaciją Amerikoje?
– Kritus naftos kainoms ir siaučiant koronavirusui Rusijoje, spėliojama dėl šios šalies tolesnės raidos. Ar rusų visuomenė tyliai kentės ir viską ištvers, ar sukils prieš nevykusią valdžią, ar Vladimiras Putinas bandys gerinti savo smukusius reitingus vykdydamas naują agresiją?
– Jei situacija Rusijoje vestų režimo pasikeitimo link, tai kiltų klausimas – kokia bus to režimo transformacija? Akivaizdu, kad režimo transformacija nereikštų demokratinių opozicijos jėgų, su kuriomis mes siejame savo viltis, pergalės. Nes demokratinės jėgos neturi nei lyderio, nei tvirto pagrindo.
Gali nutikti taip, kad režimo esmė nekistų, o Putino vietą užimtų kitas autoritarinis vadovas. Beje, nepaisant to, kad vadiname Rusijos režimą autoritariniu, nepaprastoji padėtis, kurios prašė opozicija, nebuvo paskelbta, o pats autoritarinis lyderis, laukiantis referendumo dėl savo politinio ilgaamžiškumo, pasislėpė. Ir kartais padalina kosminių, su realybe nesusijusių interviu.
Dorojimosi su krize vadelės atiduotos regionams, nuleidžiant jiems federalines direktyvas, prieštaraujančias tų regionų direktyvoms. Matome, kaip regionai užsidaro vieni nuo kitų, o Maskvoje bandoma tvarkytis su virusu, įvedant elektroninius pasus ir kuriant didžiules eiles, kai tie pasai tikrinami. Vyksta daug paradoksalių dalykų.
Neišeina sakyti, kad Putinas ir jo aplinka nesuvokia grėsmės. Bandoma išlaikyti atlyginimus, palaikyti įmonių pajėgumus. Kalbant apie naftos kainų kritimą iki neregėtų žemumų, nereikėtų pamiršti ir Rusijos turimo rezervo. Esant dabartinėms naftos kainoms, Rusija turėtų išsilaikyti iki 2021 m. pabaigos.
Bet nepamirškime ir kito dalyko: Vakarų pasaulis vargu ar suinteresuotas režimo Rusijoje pasikeitimu. Nes niekas nežino galimų padarinių.
Bendra išvada būtų ta, kad visi tarptautinės politikos žaidėjai iš krizės išeis susilpnėję. Tai ir atveria kelią būsimoms konfigūracijoms.
– American Enterprise Institute ekspertas Leonas Aronas iškart po Naujųjų metų interviu „Delfi“ sakė, kad Putinas gali bandyti gerinti savo reitingus surengdamas „ribotą“ agresiją vienoje iš Baltijos valstybių. Ar šis scenarijus dabar tampa realesnis?
– Aš įsitikinęs, kad šis scenarijus netapo realesnis. Rusija grimzta į tokią situaciją, kurioje agresija prieš Baltijos valstybes Putino reitingui nepadės. Rusai dabar suka galvas dėl išgyvenimo, ir jei būtų vykdoma tokia agresija, jiems kiltų pagrįstas nepasitenkinimas ir klausimas – kas čia apskritai vyksta?
Maža to, šiandien stebėdami ideologinius, propagandinius debatus apie pandemijos Rusijoje suvaldymą, matome, kad lygiuojamasi į Baltijos valstybes, sakoma, kad situacija valdoma, kaip Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tiesa, manipuliuojama skaičiais, bet vis tiek Baltijos valstybės pateikiamos kaip gerosios epidemijos suvaldymo praktikos pavyzdys.
– Tai dabar režimo kaitos Rusijoje turėtume bijoti labiau nei agresijos? Nauja valdžia gali būti baisesnė?
– Nebūtinai baisesnė: tiesiog – tokia pati, kad ir su kitu veidu. Tai – vienas galimų scenarijų. Vakarai, matydami pokyčius Rusijoje, paprastai remia tą lyderį, kuris neleidžia toje valstybėje įsivyrauti chaosui. Taip buvo Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino laikais, taip gali būti ir dabar. Vargu ar Putinas šiomis aplinkybėmis ryšis kariniam konfliktui.