Gydytojas priminė, kad tas testas parodo, ar žmogus turi infekciją. Jis yra naudojamas tiek diagnozei nustatyti asmenims, kurie patiria simptomus, tiek besimptomiams atvejams identifikuoti.

Jeigu būtų pasirinktas šis tyrimo metodas, būtų galima siekti nustatyti, kokia COVID-19 užsikrėtusių besimptomių asmenų dalis yra šalyje.

„Žinome, kad didelė dalis užsikrėtusiųjų neturi simptomų, bet yra infekcijos platintojai. Šie asmenys nepatektų į užsikrėtusiųjų gretas su dabartine testavimo strategija. Atsitiktinis testavimas leidžia objektyviai nustatyti sergamumą šalyje, ir tokie testai buvo daromi ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Islandijoje“, – sakė T. Beinortas.

Islandijos pavyzdys plačiai nuskambėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Kaip rašė tinklapis „USA Today“, ši šalis ištestavo net 10 proc. populiacijos. Šioje šalyje iš viso gyvena 364 134 gyventojai.

„Tirdami besimptomius atvejus populiacijoje negausime didesnio teigiamų rezultatų procento negu tirdami tikslingai. Pavyzdžiui, Islandijoje, iš žmonių, kurie buvo tiriami tikslingai, nes jie turėjo simptomų, ir jiems buvo įtariamas koronavirusas, apie 13 proc. testų turėjo teigiamą vertę.

Tarp asmenų, kuriems buvo atsitiktinai daromas testas, buvo maždaug 0,6 proc., kurių testo atsakymas buvo teigiamas“, – teigė T. Beinortas.

Mokslininkas dėstė, kad žinojimas, koks yra sergamumo COVID-19 lygis Lietuvoje, padėtų sprendimų priėmėjams planuoti sveikatos apsaugos sistemos darbą, resursus, priiminėti sprendimus dėl karantino švelninimo.

„Atsitiktinis testavimas yra labai galingas įrankis epidemijos eigai prognozuoti, vienintelis įrankis leidžiantis daryti statistinę analizę ir pamatyti tikrąjį aktyvaus užsikrėtimo paplitimą. Tai taip pat geras metodas ankstyviems židiniams aptikti, kuris reikalauja atitinkamų laboratorinių, logistinių resursų ir žmonių įsitraukimo“, – sakė T. Beinortas.

Dar naudingiau būtų tyrimus kartoti

Medikas spėjo, kad Lietuvoje šiuo metu COVID-19 aktyviai serga mažiau kaip 0,1 proc. asmenų. Jis nenorėjo spekuliuoti tema, kiek žmonių reikėtų ištirti, kad būtų galima gauti patikimus rezultatus.

„Skaičių negaliu komentuoti, tai priklauso nuo pasirenkamo statistinio patikimumo, įtariamo paplitimo ir šie sprendimai yra epidemiologų kompetencijoje. Neabejotinai, tirdami didesnį skaičių asmenų gausime patikimesnius rezultatus, bet tai atsiremia į resursus“, – teigė T. Beinortas.

Pasak jo, asmenys tyrimui turi būti pasirenkami atsitiktine tvarka.

„Tikslinis testavimas nepateikia informacijos apie viruso paplitimą visuomenėje, bet pateikia paplitimą tikslinėje testuotų asmenų grupėje“, – sakė T. Beinortas.

Mokslininkas kartu pabrėžė, kad vienetinis paplitimo tyrimas yra naudingas, bet dar naudingiau būtų kiekvieną dieną tam tikra imtimi tirti žmones visoje Lietuvoje arba aukštos pernašos rizikos regionuose.

„Taip mes sektume, kaip kinta susirgimo greitis, kuris yra vertingiausia informacija epidemijos valdyme. Remiantis Ciuricho ETH ir Luzanos universitetų matematikų modeliais, matytume visą epidemijos plitimą maždaug 7 dienomis anksčiau negu dabar. Atitinkamai sprendimus apie atvejo kontrolę, karantiną ar jo atpalaidavimą galima būtų priimti saugiau ir operatyviau, o šalies gyvenimui grįžti į įprastinį ritmą su mažiau baimės“, – sakė T. Beinortas.

Tyrimų, susijusių su imuniteto rodikliais, labai trūksta Europoje

Pasak mokslininko, yra dar vienas galimas būdas visuomenei testuoti – seroepidemiologiniai tyrimai, pagal kuriuos testuojamas antikūnių IgG arba IgA (rodo, kad yra persirgta arba pasiskiepyta), IgM (rodo, kad infekcija yra šviežia) susidarymas.

Jis patikslino, kad čia turi mintyje ne plačiai žinomus greituosius testus, bet laboratorinius testus, kurie vadinasi ELISA.

„ELISA yra klasikinis antikūnių nustatymo testas laboratorinės medicinos praktikoje, parodantis, kiek antikūnių susidarė. Greitieji testai parodo, ar antikūnai susidarė. Oksfordo universitete vykdyta ELISA ir 9 greitųjų testų validacija parodė, kad ELISA metodas yra jautrus ir specifiškas, tačiau nei vienas iš 9 tirtų greitųjų testų nepademonstravo jautrumo ar specifiškumo, leidžiančio juos taikyti visuomenėje (…) Sertifikuoti ELISA testai atsirado ne taip seniai. Prieš dvi savaites Europoje buvo tik viena kompanija, kuri turėjo CE ženklintus ELISA testus. Šiandienai, greičiausiai, jų jau yra daugiau. Tačiau tai produktas, kurio nori visi ir eilės yra ilgos. Amerika strategiškai svarbių reagentų iš šalies išvis neišleidžia“, – sakė T. Beinortas.

Kartu mokslininkas įžvelgė dar vieną tokios strategijos, jeigu ji būtų taikoma, spragą.

„Įdomu sužinoti, kiek asmenų yra sirgę COVID-19, tačiau tokiam tyrimui reikia labai gero serologinio testo, kuris duotų itin mažą klaidingai teigiamų atsakymų dalį. Kitaip smarkiai pervertinsime persirgusiųjų skaičių. Be to, nežinodami, ar antikūnių susidarymas reiškia apsauginį imunitetą, šiandien seroepidemiologinių tyrimų rezultatų negalėtume panaudoti sprendimams priimti“, – teigė T. Beinortas.

Dėl imuniteto susidarymo – dar daug klausimų

Paklaustas, ar persirgus COVID-19, įgyjamas imunitetas, mokslininkas sakė, kad jie patys norėtų apie tai žinoti daugiau negu žinoma šiuo metu.

„Balandžio 29 dienų publikuotuose Kinijos ligoninių duomenimis, ilgainiui IgG antikūniai susidarė visiems asmenims, kuriems prireikė hospitalizacijos. Ankstesnėje publikacijoje, 30 proc. asmenų, sirgusių COVID-19, antikūnių susidarė labai nedaug arba išvis nesusidarė. Ši tendencija labiau buvo matoma jaunesniuose asmenyse. Gali būti, kad žmonės, kurie serga lengvesne forma, nesudaro antikūnio atsako“, – svarstė T. Beinortas.

Kartu gydytojas pabrėžė, kad imuniteto susidarymo klausimas yra sudėtingas. Pats imunitetas skirstomas į įgimtą ir humoralinį, o antikūniai yra tik viena humoralinio, nors paprasčiausiai aptinkama, imuninio atsako į infekcija dalis.

„Šiuo metu dar nežinome, kuri imuninės sistemos dalis – atminties T ląstelės ar B ląstelės – suteikia galutinį imunitetą prieš virusą, jeigu iš viso jį suteikia. Ideali vakcina turėtų suformuoti tiek T, tiek B ląstelių atmintį“, – sakė T. Beinortas.

Jis skeptiškai vertino kalbas apie tai, kad pakartotiniai susirgimai koronavirusu gali būti viruso reaktyvacija. Jaunas mokslininkas buvo labiau linkęs tikėti, kad tai arba testavimo klaida, arba naujas užsikrėtimo atvejis.

„Tikėtina, buvo gautas klaidingai neigiamas atsakymas, prieš vėl gaunant teigiamą testą. Žinome, kad ir PGR testai turi tam tikrą dažnį klaidingų neigiamų rezultatų. Viruso sekoskaitos tyrimai iš pacientų atsakytų į klausimą, ar tai yra pakartotinis užsikrėtimas“, – sakė T. Beinortas.

T. Beinortas šiuo metu dirba gydytoju Kembridžo universiteto ligoninėje. Jis yra baigęs biochemijos bakalauro studijas Kembridžo universitete, medicinos studijas – Oksfordo universitete. Kartu jaunas specialistas daro mokslinius darbus, veda paskaitas ir pratybas medicinos studentams bei gydytojams.