Pirmąjį gegužės pirmadienį Italijoje baigsis itin griežtas, aštuonias savaites trukęs karantinas. Šalies gyventojai galės išeiti iš namų be jokių specialių leidimų, be judėjimo deklaracijų ir be baimės užsidirbti baudą. Daugelis vidutinių ir stambių pramonės, paslaugų įmonių, municipalinių tarnybų po ilgos pertraukos pakvies darbuotojus sugrįžti į darbą. Svarbiausias klausimas, kurį karštligiškai bando išspręsti didžiųjų miestų savivaldybės, yra šis: grįžti į darbą? Kokiu būdu – asmeniniu automobiliu, autobusu, dviračiu?
Reikalavimas keleiviams visuomeniniame transporte naudoti apsaugines kaukes yra paprasčiausiai įvykdoma sąlyga. Kur kas sudėtingesniu ir sunkiau įvykdomu taps PSO reikalavimas laikytis 1,80 metro socialinės distancijos.
Ieškomi keleivių skaičiuotojai
Itin dramatiška judėjimo iš namų į darbo vietą situacija prognozuojama Romoje. Čia yra tik dvi požeminio metro linijos, rytais ir po darbo kasdien susiburia minios žmonių bilietų kontrolės varteliuose, eskalatoriuose, peronuose, traukinių vagonuose.
„Jeigu laikysimės PSO reikalavimų viename vagone galės važiuoti ne daugiau kaip 14 – 15 keleivių. Vieną metropoliteno sąstatą sudaro 9 vagonai, vadinasi, vienas traukinys galės gabenti ne daugiau kaip 135 keleivius. Įprastą darbo dieną piko valandomis toks sąstatas Romoje gabena maždaug 1200 keleivių“, – aiškina Italijos sostinės municipalinės bendrovės „ATAC“ specialistai.
Dar mažiau aiškumo prognozuojant keleivių pervežimą maršrutiniais autobusais. Viename autobuse galės važiuoti ne daugiau kaip 15 – 20 sėdinčių keleivių. Kas juos skaičiuos? Kas pasirūpins, kad keleiviai autobuso salone pasiskirstytų vienodais atstumais, užuot susigrūdę prie įlipimo ir išlipimo durų? Ir kas atsitiks tada, kai į autobusą žūtbūt norės įlipti į darbą vėluojantis dvidešimt pirmasis keleivis?
Karantino taisyklių prižiūrėtojai siūlo dvi išeitis. Pirmoji: prisiminti pokario laikus ir kiekvienam autobusui skirti po konduktorių, kurio darbas būtų ne pardavinėti bilietus, o prižiūrėti keleivių srautą autobuso viduje: įleisti, išleisti keleivius, paskirstyti juos vienodais atstumais, tikrinti, kad visi būtų su kaukėmis. Antroji: kiekvienoje autobuso stotelėje įdarbinti keleivių skaičiuotoją. Autobusas sustoja, skaičiuotojas įlipa, suskaičiuoja keleivius ir įsodina tiek, kad skaičius neviršytų 15 – 20.
Abu pasiūlymai susilaukė kritikos. Romoje iš viso yra 8500 autobusų stotelių. Ar tai reiškia, kad teks priimti į darbą ir mokėti algas mažiausiai 20 tūkstančių keleivių skaičiuotojų, kurie dirbtų dviem pamainom? Konduktorių reikėtų mažiau – keleto tūkstančių, tačiau stagnuojančiam miesto biudžetui tai būtų didelės išlaidos.
Daugiau kaip milijardą eurų įsiskolinusi Romos viešojo transporto bendrovė „ATAC“ sprendžia ir kitą problemą: iš kur gauti autobusų? Du – tris kartus sumažinus vežamų keleivių kiekį reikės gerokai daugiau mašinų. Miesto maršrutuose savivaldybė planuoja „įdarbinti“ prabangius privačių turizmo kompanijų tolimojo susisiekimo autobusus.
Darbo žmonių priešas – darbo pradžia
Antroji karantino fazė aukštyn kojom apvers dešimtmečiais gyvavusias darbo laiko tradicijas, grafikus, darbuotojų įpročius. „Darysime viską, kad piko valandomis – ryte ir pavakary – nesusidarytų milžiniški judančių, laukiančių, važiuojančių gyventojų srautai“, – aiškina Romos merė Virginia Raggi. Seną tvarką sunaikinti nesunku, žymiai sudėtingiau sukurti naują, kuri veiktų be priekaištų. Tokią, kuri užtikrintų sėkmingą darbuotojų srautų judėjimą ir tuo pat metu – minimalų užsikrėtimų pavojų.
Roma ketina išstumdyti darbo, pamokų, paskaitų pradžią taip, kad municipalinio transporto sistema neuždustų pačią pirmąją dieną po karantino pabaigos. Valstybinių įstaigų darbo diena prasidėtų ne pusę devynių, kaip buvo įprasta, o vienuoliktą. Bankų – dešimtą. Drabužių parduotuvių – pusę vienuoliktos ir jos dirbtų iki devintos vakaro. Knygynai – nuo vienuoliktos ryto iki aštuntos vakaro. Trečiojoje karantino fazėje pamokos ir paskaitos taip pat prasidėtų žymiai vėliau, pavyzdžiui – dešimtą ryto.
Epidemiologai tokiam darbo laiko pradžios ir pabaigos išsklaidymui pritaria. Transporto įmonių vadovai taip pat. Įmonių, įstaigų darbuotojai, mokinių mamos, studentai – pasimetę. Ar neatsitiks taip, kad dešimt skirtingų darbo grafikų apsaugos nuo infekcijos, tačiau miestas, užuot dirbęs, panirs į chaosą?
Pasimatuoti suknelę? Kantrybės išbandymas
Gegužės mėnesį mados fanai pagaliau galės įžengti į parduotuves, butikus ir atnaujinti pavasario – vasaros garderobą. Tačiau epidemiologai ir čia žada naujoves, kurios, matyt, nelabai patiks tiek pirkėjams, tiek parduotuvių savininkams.
Išrankesnėms mados vartotojoms išsirinkti naują rūbą nebus paprasta. Pasimatavusios vieną, dvi, tris sukneles pirkėjos negalės nunešti jų atgal į prekybos salę arba tiesiog palikti persirengimo kabinoje. Budintis parduotuvės darbuotojas privalės surinkti klientės pasimatuotus, bet nenupirktus rūbus ir nedelsdamas juos dezinfekuoti. Tik tada vėl kabinti ant pakabos ir siūlyti kitoms pirkėjoms.
Rūbų matavimasis mados salone taps ilgu, kantrybės reikalaujančiu išbandymu: po kiekvieno pasimatavimo parduotuvės darbuotojams teks atlikti kruopščią persirengimo patalpos dezinfekciją. Mados salonuose, kaip ir autobusų stotelėse, stoviniuos ilgos žmonių eilės.