Pirmoji „Delfi“ pašnekovė buvo ponia Agnė. Moteris yra išsituokusi, turi nepilnametę dukrą ir suaugusį sūnų. Ji taip pat augina šešis šunis, penkias kates ir balandžių. Viena iš ponios Agnės veiklų prieš karantiną buvo susijusi su renginiais. Ji su gyvūnais vykdavo į privačius renginius. Tam ji turėjo du darbuotojus, bet per karantiną jų atsisakė.
„Nėra renginių, neaišku, kada jie bus, tai kokios – prastovos? Apie ką mes galime kalbėti?“, – klausė Agnė.
Dar trečiadienį prieš pietus moters oficialus statusas buvo bedarbė. Visos veiklos, kuriomis ji vertėsi anksčiau, per karantiną buvo sustabdytos. Agnė dar buvo grožio salono savininkė. Grožio salonui patalpos buvo nuomojamos. Pasak Agnės, nuomininkai jai padarė nuolaidą nuomai, tačiau nesudarė galimybės nukelti jos mokėjimą.
Tame grožio salone dirbo ir kitos specialistės, kurios iš Agnės nuomodavosi darbo vietas.
„Norėdama išsaugoti meistres, kad jos nepabėgtų per tą laikotarpį, aš neėmiau pinigų už nuomą“, – pasakojo ji.
Santaupų užtektų dviem mėnesiams
Agnė atvirai pasakojo apie savo finansinę situaciją. Jos pajamos kovo mėnesį buvo tokios: 132 eurai iš Užimtumo tarnybos, 60 eurų – „vaiko pinigai“ nepilnametei dukrai ir 110 eurų alimentai.
Tuo pačiu metu jai teko rasti lėšų už grožio salono nuomą, paskolai už namą (turi paskolą penkiolikai metų), lizingui už automobilį susimokėti.
„Galima sakyti: „kam tau brangus lizinginis automobilis? Atsisakyk“. Bet aš jau trejus metus už jį moku lizingą. Jeigu už jį mokėjau, reiškia sugebėjau tą daryti“, – kalbėjo Agnė.
Moteris skaičiavo, kad jai dar reikėjo sumokėti komunalinius mokesčius, už internetą, be kitų dalykų kainavo ir gyvūnų išlaikymas.
Savo galimybes išgyventi iš santaupų tokiomis sąlygomis ponia Agnė įvertino, kad turimų santaupų nuo karantino pradžios turėtų užtekti dviem mėnesiams.
„Jei tęsis, bandysiu iš turimo turto kažką pardavinėti“, – sakė moteris.
Įskaudino Skvernelio pareiškimas
Agnę įskaudino premjero S. Skvernelio pareiškimas apie verslininkus, kurie šiuo laikotarpiu susiduria su problemomis.
„S. Skvernelio žodžiai „užmušė“, jei valstybė per mėnesį nesugebėjo suteikti mums pagalbos, tada su ja irgi kažkas yra ne taip. Žmonės turi kalbėti, ir turi mūsų valdžia girdėti, ką žmonės kalba.
Mes esame tikrai labai rami tauta, esame paklusnūs ir palaikantys savo valdžią, mylintys Lietuvą. Aš esu patriotė, užsienyje negaliu išbūti ilgiau keturių savaičių, mane traukia namo. Bet visi šitie dalykai kerta per norėjimą čia likti ir toliau kurti. Juk negali pasitikėti valdžia ir likti alkanas. Turi turėti kažkokį užtikrintumą, kad esant kažkokiai pasaulinei nelaimei mūsų valdžia pasirūpins eiliniais piliečiais“, – kalbėjo Agnė.
Moters nuomone, didelė problema buvo ta, kad reali pagalba greitai nepasiekė daugelio verslininkų. Ji pati rado galimybių tik gauti 132 eurų nedarbo išmoką.
„Invegos“ galimybėmis ji teigė negalėjusi pasinaudoti, nes neatitiko reikalavimų. Privačios kredito įstaigos irgi nesileido į kalbas.
Donatas: visos mano santaupos – 20 eurų
Kitas „Delfi“ pašnekovas buvo Donatas. Iš Tauragės vaikų namų į Vilnių atvažiavęs vyras čia turi savo verslą, kuris susijęs su grožio paslaugomis. Vyras vienas augina du vaikus, gyvena nuomojame būste, verslui patalpas irgi nuomoja. Jis yra išsimokėtinai įsigijęs sodo namą, už kurį kas mėnesį moka po 1000 eurų.
„Nuo kovo 16 dienos negaliu dirbti grožio srityje, nes bauda siekia keturis tūkstančius eurų. Karantine sėdžiu nuo kovo 16 dienos, jau daugiau nei mėnesį. (…) Mano pajamos už šį laikotarpį yra 120 eurų – už vaikus.
Kaip man gyventi, jei valstybė man uždraudė dirbti? Iki šios dienos negavau nei cento, nesu atleistas nuo nuomos ir komunalinių mokesčių. (…) Poliklinikoje nesu buvęs gal 20 metų, mokesčius nepertraukiamai mokėjau septynerius metus – po maždaug 600 eurų kas mėnesį, nes sąžiningai rodžiau, kiek uždirbu“, – feisbuke yra rašęs Donatas.
Vyras pripažino, kad tuo metu jo santaupos siekė vos 20 eurų.
„Kadangi esu našlaitis, neturiu giminių, todėl lieka prašyti tik Dievo pagalbos išgyventi tiek man, tiek vaikams! Ir tokių kaip aš yra pilna“, – rašė Donatas.
Klimpo į skolas
Vyras pripažino, kad per šį laikotarpį klimpo į skolas.
„Aš nuomojuosi patalpas, buvau užėjęs pasitvarkyti, buvo padėtos dvi sąskaitos už du mėnesius už nuomą“, – pasakojo Donatas.
Vyras sakė, kad kol kas nesusitiko su patalpų savininku.
„ Bijau net kalbėti su juo kažką“, – sakė Donatas. – „Dar neskambino, negrasino, kad išmes“.
Pirmiausias vyro tikslas, kai tik vėl galės dirbti, yra grąžinti skolas.
„Dabar ir už nuomą, ir už butą nemokėta, ir už mobilaus ryšio paslaugas“, – sakė Donatas.
Jis skaičiuoja, kad jo visi įsiskolinimai siekia apie 2000 eurų. Įprastu laikotarpiu jo pajamos per mėnesį siekia 4000-5000 eurų, dėl to neabejoja, kad skolas, kai tik pradės dirbti, skolas grąžins greitai.
„Man ir kiti darbuotojai neša pelną, dėl to aš tiek uždirbu“, – sakė vyras, kuris pripažino, kad dalis jo darbuotojų per šią krizę išėjo iš darbo.
Paklaustas, kaip reaguoja buto nuomotojas, vyras irgi sakė kol kas su juo nekalbėjęs.
„Aš kol kas slapstausi, neturiu pinigų“, – sakė Donatas.
Nesuprato, kaip gauti paramą
Vyras pyko, kad niekur nerado, kur būtų aiškiai surašyta, kur ir kokios valstybės paramos jis gali tikėtis.
„Bandžiau ir per „Sodrą“, ir per Valstybinę mokesčių inspekciją pildyti, bet niekur nėra aiškiai nurodyta, ką turi daryti. Savo buhalterei rašiau su klausimais – ką daryti, kad bent nuo nuomos atleistų tą mėnesį, bet ji irgi nieko nežino. Viskas taip ir liko.
„Sodrai“ prieš savaitę užpildžiau prašymą, kad bedarbio pašalpą ar kažką tokio gaučiau, bet kol kas nieko negaunu“, – sakė Donatas.
Vyras sakė, kad šita situacija jį užklupo netikėtai.
„Buvau pasitaupęs nemažą sumą, dar sugebėjau 500 eurų gyvūnų globėjams paaukoti, tikėdamas, kad uždirbsiu“, – kalbėjo Donatas.
Sunkmečio pamokos gyventojams, kurie plėtoja verslą
Finansų analitikas Marius Dubnikovas atsiduso, kad būtų labai lengva ir banalu pasakyti, kad iš dabartinės situacijos galima pasimokyti atsargumo, kad gali nutikti įvairios situacijos.
„Iš tiesų yra taip, kad imantis bet kokio verslo, ypač pačio pirmo, į kurį greičiausiai sudedame visą save ir dar daugiau, tai prisiimame maksimalią riziką, kad gali tekti viską nubraukti. Tai gali nutikti ir ne dėl mūsų kaltės, o dėl išorinių veiksnių – dėl viruso, dėl ekonominės krizės“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Tiems, kurie pradėjo pirmąjį verslą, ir dabar jis žlugo, finansų analitikas siūlė pasimokyti nenuleisti rankų.
„Pirmam verslui nepasisekus, nereiškia, kad verslo nereikia imtis. Reikia atsipūsti, permąstyti, sukaupti jėgas, ir imtis antro verslo, uždarius tą pirmą. Vadovėliai ir chrestomatijos visą laiką sako vieną paprastą dalyką, kad bankrotas yra nemalonus, bet tai nėra blogas dalykas. Jis suteikia patirties. Antras dalykas – kad, taip, kaip ir reikia išmokti priimti sprendimą imtis verslo, taip ir reikia išmokti priimti sprendimą jį nutraukti, susiklosčius nepalankiai situacijai“, – sakė M. Dubnikovas, kurio nuomone, tai būtų pagrindinė pamoka.
Ekspertas pastebėjo, kad lietuviams dažnai stinga gebėjimo laiku priimti ir nemalonius sprendimus.
Ekspertas: žmogus yra didžiausia vertybė
Specialistas taip pat norėjo įkvėpti stiprybės tiems, kurie atrodytų įstrigę padėtyje, kur nesimato išeities – kai pinigų trūksta, o skolų vis daugėja.
„Blogiausiu atveju visada yra asmeninio bankroto galimybė. Tikriausiai šita galimybė išgelbės ne vieną gyvybę artimiausiu metu. Iš tiesų, praėjusios krizės metu žmonės turėjo ir skolų, ir net asmeninių laidavimų, ir nebuvus asmeninio bankroto galimybės, įvykdavo tragedijų.
Šį kartą visos galimybės yra sukurtos. Mes jau galime drąsiai sakyti, kad gyvename civilizuotame pasaulyje, kuriame žmogus yra aukščiausia vertė, kokia tik gali būti“, – sakė M. Dubnikovas.
Finansų analitikas tęsė, kad tai reiškia, kad nepasisekęs verslas yra nemaloni situacija, bet yra iš tos situacijos išėjimas, kuris yra labai kultūringas, normalus, su visomis aprašytomis funkcijomis.
„Nebegyvename tais laukiniais Vakarais, kai verslo ėmimasis yra vos ne gyvybės ir mirties klausimas ir balansavimas ant to“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Pamokos sprendimų priėmėjams
Kalbėdamas apie pamokas, ko valdžios sektorius galėtų iš šitos situacijos pasimokyti, ekspertas pirmiausia atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad mes turėjome situaciją, kurios niekada nebuvo. Taip yra visame pasaulyje.
„Akivaizdu, kad reakcija buvo (ir vis dar yra) pavėluota. Paramos realiai verslas praktiškai nesulaukė. Iš „Invegos“ skambiai paskelbto 1 mlrd. eurų išdalinta tik 2 proc. pinigų“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Finansų eksperto nuomone, sprendimų priėmėjams pritrūko ryžto greitai veikti situacijoje ir mastymo šios dienos realijomis, o ne pagal praeities įsitikinimus.
„Biurokratinis aparatas paskandino siekius suteikti paramą. Tą lėmė procedūros ir mąstymas iš praeities, nes panašėjo, kad svarstant tą paramą buvo mąstoma 2008 m. paralelėmis.
Tada buvo visiškai kita situacija: buvo pinigų trūkumas, ir reikėjo juos taupyti, jokiu būdu neišleisti. Tuo tarpu, šioje situacijoje mes turėjome galimybę ir pasiimti pinigų, pasiskolinti, juos perduoti tiems, kurie neteko darbo, tiems, kurie turi darbą, tiems, kurie kuria darbą. Bet to nepadarėme, nes didelė dalis valdžios aparato galvojo 2008 m. klišėmis, o reikėjo keisti mastymą iš esmės, prisitaikyti prie tos situacijos, kaip mes matėme tą darant Vokietijoje, Šveicarijoje“, – sakė M. Dubnikovas.
Pasak finansų analitiko, buvo šalių, kur tiesiog masiškai pinigai buvo liejami į rinką, per daug nesigilinant, kad galbūt dalis tų pinigų pateks ne į tinkamas rankas.
„Esmė tame, kad, kai vyksta karas, nėra laiko aiškintis, kuris karys yra geros sąžinės, o kuris yra galbūt kažkur paklydęs. Karo metu reikia duoti visiems ginklus į rankas, o paskui aiškintis, kas elgėsi netinkamai. Ir tada karo lauko teismas vyksta. Pandemiją galima prilyginti karo situacijai“, – teigė M. Dubnikovas.
Ekspertas svarstė, kad galbūt reikėjo tiesiog pasižiūrėti į užsienio praktiką, ir pasiėmus pavyzdžiu vieną šalį, pavyzdžiui, Vokietiją, sekti jos pavyzdžiu.
„Galbūt būtume suklydę, bet visada sprendimų priėmėjas galėtų tokiu atveju atsitraukti ir pasakyti, kad „galbūt vienas ar kitas sprendimas nebuvo geras, bet tuo metus mes to ėmėmės“. Iš to, ką mes matėme, kas vyko paskutinį mėnesį, buvo trypčiojama vietoje.
Skambėjo daug PR'inių skaičių, lozungų, bet realaus ryžto, lyderystės, tikrai pasigedome“, – sakė M. Dubnikovas.
Dar niekas nesibaigė
Kartu finansų analitikas pastebėjo, kad nors ir atlaisvinama vis daugiau galimybių skirtingoms verslo šakoms veikti, niekas dar nesibaigė.
„Tai, kad Vyriausybė priėmė sprendimą nuo pirmadienio atidaryti restoranus, tai nereiškia, kad tie restoranai atsidarys, nes greičiausiai juose nebus pirkėjų“, – sakė M. Dubnikovas.
Pasak finansų analitiko, pagrindinis principas turėtų būti labai paprastas – visi sprendimai turėtų būti vertinami per tokią prizmę: ar tai padeda išlaikyti darbo vietas? Ar nepadeda jų išlaikyti?
Kartu ekspertas pabrėžė, kad šį kartą, kai jau rudenį bus galima apibendrinti rezultatus, bus svarbūs kiti dalykai, nei 2008 m.
„Praėjusios krizės valiuta buvo pinigai: ar mes daugiau ar mažiau, pigiau ar brangiau pasiskolinome? Tai buvo pinigų klausimas. Dabar klausimas, pagal kurį rudenį ir vėliau turėsime vertinti situaciją, tai yra, kiek darbo vietų mes sudeginome? Čia yra raktas“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Ekspertas pastebėjo, kad per vieną mėnesį neteko darbo apie 25 tūkst. žmonių.
„Apie 300 tūkst. žmonių vis dar nedirba. Dalis jų grįš šią arba kitą savaitę, bet gali būti, kad tie, kurie stovi prastovose, iš jų didelė dalis bus atleisti. Supraskime, kad sustoja tokie sektoriai kaip nekilnojamas turtas, kažkiek sustojo transportas. Turime dar ant viršaus skolų kuprą vienas kitam“, – sakė M. Dubnikovas.
Kalbėdamas apie tai, kur reikėtų nukreipti savo pastangas, ekspertas pabrėžė paramos darbo vietoms išlaikymą.
„Kitas dalykas, reikia spręsti tarpusavio įsiskolinimo klausimus. Profesorius Raimundas Kuodis yra pasiūlęs gerų pasiūlymų, kaip galima tai padaryti, ir tarpusavio skolas tiesiog sudengti. Nes yra užsisukęs ratas, kai Jonas skolingas Marytei, Marytė skolinga Petrui, o Petras skolingas Jonui. Mes visi visiems skolingi, o niekas skolų negali grąžinti. Būtų galima prasukti tą ratą“, – sakė M. Dubnikovas.
Trečias poreikis, apie kurį kalbėjo specialistas – „likvidumo įliejimo“.
„Turiu mintyje, kad įmonėms reikės paskolų lengvomis sąlygomis, nes realiai patirti nuostoliai sumažino įmonėse likvidumą, kitaip sakant, kraują nuleidžia iš organizmo. Tada to kraujo reikia žmonėms pripilti daugiau“, – analogijomis kalbėjo M. Dubnikovas.
Delfi skaitytojai, galbūt atsidūrėte panašioje situacijoje, ir norite pasidalinti savo patirtimi? Laukiame Jūsų laiškų el. pastu pilieciai@delfi.lt