„Man visiškai nesvarbu, kam priklauso lėktuvai, kuriais gabenamos apsaugos priemonės. Šiandien svarbiausia, kad jos būtų čia, Lietuvoje, kuo skubiau“, – dar kovo pabaigoje savo paskyroje rašė premjeras Saulius Skvernelis. Tuomet Lietuvai ypač trūko kaukių, respiratorių ir kitų apsaugos priemonių, o vienintelis patikimas gamybos šaltinis buvo ir tebėra Kinija: lėktuvai su dešimtimis tonų šių priemonių siuntų iki šiol leidžiasi Lietuvoje.

Ir jei kitose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, Ispanijoje, kalbama apie nekokybiškas apsaugos priemones iš Kinijos, o JAV, Jungtinėje Karalystėje ir ekspertų bendruomenėje vis garsiau keliami Pekino atsakomybės bei nepakankamo skaidrumo klausimai, susiję su koronaviruso kilme, plitimu ir informacijos dalijimusi epidemijos pradžioje, Lietuvoje kritinio žvilgsnio ar juo labiau atviros kritikos Pekinui pavyzdžiai skamba tik pavieniui.

Iš aukščiausių šalies pareigūnų ryškesnio susirūpinimo dėl Kinijos „kaukių diplomatijos“ kol kas nematyti. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga dar balandžio pradžioje, komentuodamas tyrimus dėl nekokybiškų respiratorių tiesiog nugesino klausimą – pareiškė, kad „šie galės būti naudojami kaip žemesnės klasės apsaugos priemonė, t. y. kaip medicininė kaukė, o vietoj jų bus pristatyti tinkamos formos gaminiai.“

Nuosaiki Lietuvos pozicija buvo išlaikoma nuo pat koronaviruso krizės pradžios, kai dar vasarį Lietuva iš rezervo skyrė humanitarinę pagalbą – 100 tūkst. eurų su tuomet tik epidemija vadintu koronavirusu kovojančiai Kinijai. Mainais pirmoji siunta iš Kinijos – 20 tūkst. medicininių kaukių, 120 tūkst. porų pirštinių – atkeliavo kaip Kinijos humanitarinė pagalbą, nors formaliai tai buvo vadinama „Huawei“ ir Kinijos prekybos rūmų dovana.

Tokia santykių krizės metu dinamika – tik pirmieji žingsniai 2020-aisiais, kai netikėtos pandemijos krizė dar tik įsisiūbuoja, o jos būsimas galbūt itin skaudžias pasekmes pradeda analizuoti ekspertai. Vienas jų, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas, Rytų Europos studijų centro (RESC) užsakymu, dar pernai parengė ataskaitą apie Lietuvos ir Kinijos santykius 2019 metais.

Tai buvo audringų pokyčių metai, o studijoje „Drakonas ir Vytis“ pabrėžiama, kad jau pernai dėl paties Pekino kaltės „Kinijos įvaizdis pradėjo keistis į neigiamą pusę“.

Tačiau dabar koronaviruso pandemijos kontekstas viską keičia dar labiau: pasak eksperto, yra prielaidų, kad Kinijos įvaizdis Lietuvoje ir likusiame Vakarų pasaulyje smuks, ir tik nuo paties Pekino veiksmų priklausys to pasekmės.

Kodėl Pekiną baugina Lietuvos patirtis

„Yra prielaidų manyti, kad koronaviruso tema viską drastiškai keičia: Vakarų šalių politinio, ekonominio elito, visuomenių tendencijos rodo, kad Kinijos įvaizdis turėtų nukentėti dėl objektyvių priežasčių, nes yra duomenų dėl Kinijos vadovybės veiksmų, kad jie galėjo efektyviau ir greičiau suvaldyti viruso plitimą, išvengti pandemijos.

Taip pat yra subjektyvių priežasčių – bendras Kinijos populiarumo nuosmukis, kurio galima tikėtis, nes, kad ir kaip to Kinija nenorėtų, ji dabar pasaulyje bus tapatinama su pirminiu užkrato židiniu“, – teigė K. Andrijauskas ir pabrėžė, kad tokį pokytį Pekinui bus sunku pakeisti, nors tai – teigiamų naratyvų sau naudinga linkme formavimas ir tai buvo vienas pagrindinių Kinijos tikslų pastaraisiais metais.

Savo studijoje „Drakonas ir Vytis“ K. Andrijauskas dar pernai apžvelgė Lietuvos ir Kinijos santykių raidos dinamiką ir atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais Lietuva, nors ir vėluodama į kitų Europos šalių traukinį, atidžiau pažvelgė į santykius su Kinija iš platesnio konteksto perspektyvos.

Foto: RESC nuotr.

Tai tapo tiek pranašumu, tiek trūkumu, mat net atsilikdama nuo Estijos ir Latvijos, turint omeny intensyvų ekonominį bendradarbiavimą su Kinija ir investicijas, Lietuva gali pasimokyti iš kitų šalių jau padarytų klaidų, lengviau pastebėti grėsmių braižą.

Būtent pernai Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento paskelbta grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaita pirmą kartą įvardijo Kiniją bei jos veiklą Lietuvoje kaip vieną iš grėsmių. Taip Lietuva užsitraukė Kinijos diplomatų nemalonę.

Toks atvejis nebuvo pirmasis ar vienintelis – K. Andrijausko studijoje primenamas ir Pekino rūstybę užsitraukęs Dalai Lamos vizitas, ir pozityvesni momentai, pavyzdžiui, 2018-ųjų lapkričio prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas Šanchajuje, kur ji susitiko su Xi Jinpingu greičiausiai todėl, kad anksčiau birželį nusprendė nesusitikti su Dalai Lama, su kuriuo privačiai kalbėjosi dar 2013-iaisiais. Tokia Tibeto nepriklausomybės tema Kinijai tradiciškai yra nemaloni ir ji kone rituališkai reiškia protestus, nors Lietuvoje Tibeto rėmėjų grupė jau senokai įleidusi šaknis.

Xi Jinping
Foto: Sipa / Scanpix

Tai rodo ir 20 metų senumo įvykiai, kai Lietuvoje ypač trumpai lankėsi tuometinis buvęs Kinijos premjeras Li Pengas, pagarsėjęs dėl vaidmens Tiananmenio aikštės skerdynėse 1989 metais.

2000-ųjų rugsėjį Li Pengas Lietuvoje tepraleido vos kelias valandas Vilniaus oro uoste, šalia kurio protestavo Tibeto nepriklausomybės šalininkai, o Seime vyko tarptautinis „Komunizmo nusikaltimų įvertinimo“ kongresas.

Be to, principinga ir aktyvia Lietuvos politika tiek viduje, tiek tarptautinėje erdvėje Kinija galėjo įsitikinti pastaraisiais metais, kai dėmesį į save lietuviai atkreipė aktyviai keldami regioninio saugumo ir bendradarbiavimo klausimus, ypač kalbant apie Ukrainą ir Rusiją, – pastaroji yra svarbi Kinijos partnerė, tad aršūs ir ryškus nedidelės Lietuvos susikirtimai su kito geopolitinio svorio žaidėja buvo matomi ir Kinijoje, natūraliai ieškančioje partnerių bei galimybių plėsti savo interesus. Be to, Pekinui pro akis nepraslydo ir Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, veikla Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Pavyzdžiui, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, pasirašė laišką Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai, ragindama laikytis Pekiną žmogaus teisių ir laisvių Sindziango regione, kur Kinija taiko vis griežtesnes priemones prieš uigūrus ir kitas mažumas.

Galiausiai, kaip pažymima studijoje „Drakonas ir Vytis“, prieš keletą mėnesių nutekinti vadinamieji Sindziango dokumentai, kuriuos paviešino „The New York Times“, atskleidė, kad pats Kinijos lyderis Xi Jinpingas Baltijos šalių pavyzdį kaip pamokantį parodė Kinijos režimui.

„Šie dokumentai rodo, kad Kinijos vadovybė nori žinoti daugiau apie vietą, kuri suvaidino esminį vaidmenį SSRS griūties metu, siekiant užkirsti kelią panašiam scenarijui pačioje Kinijos Liaudies Respublikoje“, – teigiama studijoje.

Pekino interesai mažoje šalyje

Toks nerimastingas susidomėjimas, žinoma, nėra pagrindinė Kinijos interesų priežastis Lietuvoje. K. Andrijausko studijoje pažymima, kad Lietuva įdomi Kinijai ne tik dėl savo aktyvaus diplomatinio vaidmens ES ir NATO, įtakos priimant sprendimus šiose organizacijose, bet ir dėl geografinės padėties: šalia dviejų svarbių Kinijai partnerių Europoje – Rusijos ir Baltarusijos rinkos – esanti Lietuva turi Kiniją dominančią infrastruktūrą – uostus ir geležinkelius. Būtent per pastaruosius Vakarų Europą pasiekė dalis Kinijos apsaugos priemonių nuo koronaviruso siuntų.

You Quan vizitas Seime
Foto: Seimo nuotr.

Kita vertus, toks dėmesys neatsitiktinai sukėlė ir nerimo signalų Lietuvoje, nors pirmieji liko nepastebėti. Būtent 2019 metų Kinijos ir Lietuvos tarpusavio santykių dinamika atskleidžia ryškių pokyčių. Pavyzdžiui, pernai pavasarį Lietuvoje oficialaus vizito atvyko Kinijos Jungtinio fronto vadovas You Quanas. Kaip pažymima studijoje „Drakonas ir Vytis“, Jungtinio fronto veiklos departamentas yra ne eilinė Kinijos komunistų partijos struktūra.

Formaliai jos tikslas – ryšiai su kitomis politinėmis partijomis, siekiant plėsti savo įtaką tiek Kinijoje, tiek ir už jos ribų. Pavyzdžiui, Latvijoje Jungtinis frontas su socialdemokratų partija „Santarvė“ bendradarbiauja nuo 2011-ųjų.

Tačiau realus šios struktūros tikslas – stiprinti ryšius su kinų diasporomis užsienyje. Pasaulyje už Kinijos ribų gyvenančių kinų priskaičiuojama iki 40 mln., didelė dalis jų – glaudžiose bendruomenėse.

Tad nors You Quano vizitas atrodė formalus – gegužės 30-ąją susitiko Seime su Seimo Pirmininko pavaduotoju Gediminu Kirkilu, šis džiaugėsi, kad „ekonominiai Lietuvos ir Kinijos santykiai suteikia ypač daug galimybių“, – realus šio Kinijos veikėjo vizito tikslas, kaip spėjama, buvo visai kitas – susitikti su diasporos atstovais.

Diaspora nėra didelė ir siekia apie 500 žmonių, tačiau neatsitiktinai būtent pernai ji atkreipė į save dėmesį per rugpjūčio 23-iosios demonstraciją Katedros aikštėje, kai Honkongo protestuotojus palaikantį mitingą užpuolė agresyviai nusiteikusių Kinijos piliečių grupelė. Visa tai iš šalies koordinavo ir Kinijos ambasados darbuotojai, o po šio įvykio griežtai sureagavusi Lietuvos užsienio reikalų ministerija „ant kilimėlio“ išsikvietė Kinijos ambasadorių ir jam įteikė protesto notą.

Be to, nemaloniai nuskambėjo ir Kryžių kalno istorija, kai Kinijos piliečiai suniokojo kryžių, skirtą Honkongo protestuotojams. Toks agresyvus kinų – tiek oficialių ambasados darbuotojų, tiek eilinių piliečių arba turistų – elgesys rodo aukščiausios Kinijos valdžios nubrėžtas nacionalistines gaires.

Ką apie Kiniją turi suprasti lietuviai

Pernai 70-ąjį komunistų valdžios gimtadienį šventusi valstybė aiškiai ir simboliškai rodė pasauliui savo ambicijas: tai jau nebėra atsilikusi, pigios darbo jėgos ir žemės ūkio šalis su milžinišku gyventojų skaičiumi, šlovinga istorija ir autoritarine valdžia, tai yra didelių ambicijų ateities istorijos puslapiuose turinti valstybė, kuri yra viena svarbiausių pasaulio ekonomikų, pramonės ir prekybos centrų, galinti varžytis su JAV. Kinijos komunistų partija yra didžiausia pasaulyje su 90 mln. narių ir vedama ne šiaip autoritarinio, bet ir kadencijų skaičiaus nesuvaržyto Xi Jinpingo, kurio vienas iš pagrindinių tikslų – „Vienos juostos, vieno kelio iniciatyva“ – be atvangos stumiamas į priekį.

Į Lietuvą atvyko pašto traukinys iš Kinijos
Foto: Lietuvos geležinkeliai

„Tradiciškai Kinija nepasitiki tarptautinėmis iniciatyvomis ir saugumo aljansais, ypač vakarietiškais. Kinija buvo kaltinama kaip ES ir NATO šalyse skaldymo taktiką naudojanti valstybė, o Lietuvos geografinė pozicija bei narystė, kalbant apie galingiausias Vakarų struktūras bei vis svarbesnes Šiaurės ir Baltijos šalių iniciatyvas, rodo Kinijos ekonominį ir politinį interesą“, – pažymima studijoje. Išteklių, produktų ir technologijų paieška net ir mažoje Lietuvos rinkoje kinus gali dominti ne mažiau, nei jautrūs tarptautinės politikos klausimai.

Studijos „Drakonas ir Vytis“ rekomendacijose pabrėžiama, kad „Kinijos ilgalaikiai interesai Lietuvoje yra logiški ir ilgalaikiai“. Tad, nors, žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, Lietuva pernelyg neišsiskiria iš kitų panašių savo dydžio valstybių, Kinijos apetitas ir globalios ambicijos reiškia, kad „Kinija norės įtvirtinti savo buvimą net ir tolimoje bei mažoje valstybėje. Ji čia liks, ir šį paprastą, bet neįvertintą faktą reikia suprasti“. Be to, esą nereikia stebėtis ir atkaklesne bei hibridine Kinijos įtaka, juo labiau kad Rusijos hibridiniams veiksmams pastaruosius 5 metus aktyviai besiruošusi Lietuva – tiek visuomenė, tiek politinės struktūros – yra atsparesnė.

Lietuvai – unikali galimybė

Vis dėlto būtent dabar susidaro unikali padėtis, kuri netgi gali būti palanki Lietuvai. Mat, anot K. Andrijausko, mūsų šalies patirtis su komunistiniais režimais, o ir demokratinis valdymo modelis sunkina Kinijos įtakos bei populiarumo augimą Lietuvoje.

Koronaviruso pandemijos nuplikytame pasaulyje, pasak pašnekovo, Kinijos populiarumas gali augti nebent autoritarinėse ar su demokratijos iššūkiais susiduriančiose valstybėse.

„Tendencijos panašios ir matomos mūsų regione: aišku, kas gali atsisakyti pagalbos, negalime sau to leisti, tačiau pastarųjų kelių mėnesių ar savaičių naujienos iš Vengrijos ar Serbijos rodo, kad vietos politinis elitas ne tik linkęs priimti Kinijos pagalbą, bet ir tuo neapsiriboja – pasirodė keistų istorijų apie vėliavų bučiavimą, Kinijos šlovinimą“, – sakė K. Andrijauskas, išskyręs aiškią tendenciją: kuo stipresnė autoritarinė politinė sistema, tuo santykis su Kinija yra didesnis, tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje buvo akivaizdus santykių su Kinija blogėjimo lūžis, pastebimas nuo pernai.

Padėka Xi Jinping už medicinines pagalbos priemones / Belgradas, 2020 balandis

„Dėl Kinijos tolesnio elgesio: ten, kur jos nebuvo, jiems reikės atsitraukti, tai natūralu, nes jos ištekliai riboti, turės juos perskirstyti, ir aiškiau pamatysime pjūvius bei lūžius, kurie regionai ir valstybės Kinijai išties yra prioritetiniai, o kurie – ne. Jei Serbijoje ir Vengrijoje Kinija galės stiprinti savo vaidmenį, tai kitose šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje, bus priešingai, ypač jei nebus nepaprastai gilios ekonominės krizės, likusi pasaulio dalis bus skanesnis kąsnelis. Kitas veiksnys – laikotarpio klausimas: jei Kinija sugebės išsivaduoti iš krizės be tokių neigiamų pasekmių kaip Vakarai, vidutiniu laikotarpiu prielaidos Kinijos įtakai sklisti bus didesnes“, – pažymėjo K. Andrijauskas.

Jis taip pat pripažino, kad Kinija naudoja efektyvesnes skaldymo priemones nei, pavyzdžiui, Rusija, tačiau jau dabar tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir JAV aiškiai išsako abejones dėl Kinijos pagalbos ar dėl viruso kilmės, tad Lietuvai esą neverta skubėti. Juo labiau dabar, kai yra kitų prioritetų, – sveikatos apsauga ar ekonomikos gelbėjimas.

Galiausiai, pasak K. Andrijausko, nors Lietuva pernelyg ir neišsiskiria, pernykščiai įvykiai galėjo įtikinti kinus, kad Lietuva jiems yra problemiška šalis, čia stiprus antikomunistinis kontekstas, sunku plėsti savo įtaką, o yra kitų Europos šalių, kur tai daryti lengviau. Tačiau tai nereiškia, kad Kinija nesiims žygių koronaviruso pandemijai slūgstant ir siekdama pagerinti savo įvaizdį, – tiek viešosios diplomatijos kanalais per užsakytus straipsnius žiniasklaidoje, kur bus šlovinama Kinijos kova su virusu ir pagalba pasauliui, tiek per verslą; pirmosios pastangos esą jau matomos.

„Jei kas iš politikų ar verslininkų lįstų iš apkasų ir atvirai stotų į Kinijos pusę, tai būtų rimtas pokytis, kuris primintų tendencijas Vengrijoje, Čekijoje, kur tokie procesai vyksta apie dešimtmetį.

Bet net jei yra signalų, nebūčiau linkęs tų žmonių vienareikšmiškai vadinti Kinijos agentais vien todėl, kad jie suinteresuoti gerais santykiais su Kinija ir jau dabar pasiruošę paaukoti savo ar savo įmonių įvaizdį dėl tų santykių. Čia yra didysis klausimas, kaip toliau elgsis tos įmonės, bet, priešingai nei Rusijos vadinamosios „humanitarinės pagalbos“ atveju, kalbant apie santykius su Kinija, tikriausiai dar nereikėtų pradėti raganų medžioklės. Sprendžiant krizę, glaudesnė sąveika su Azijos milžine gali mums išties praversti“, – pažymėjo ekspertas.

Vis dėlto, jei Kinijos diplomatai ir toliau vadovausis nuo pernai skiepijama agresyvios Kinijos Užsienio reikalų ministerijos informacijos departamento vadovės H. Chunying linija, o Lietuvoje Kinijos ambasada imsis panašių priemonių, kaip pernai rugpjūtį Vilniuje per protestus dėl Honkongo, labai svarbu, pasak K. Andrijausko, bus suvokti du dalykus.

Protesto akcija Katedros aikštėje

Pirmiausia – Lietuvoje neišvengiami vieši debatai dėl Kinijos įtakos ir veiksmų, ypač tų, kurie nepažeidžia įstatymų, tačiau gali rodyti minėtos agresyvios Kinijos diplomatijos braižą. Atviroje, laisvoje ir demokratinėje visuomenėje tokie žiniasklaidos, akademinės, politinės bendruomenės debatai yra privalumas ir tvirtybė, o ne trūkumas.

„Neslėpkime: jei duoną valgome iš Kinijos rinkos, esame nuo jos priklausomi, tai yra papildomas rizikos veiksnys, o tauta nusipelno žinoti savo herojus bei nubrėžti liniją tarp ekonominių ir nacionalinių interesų bei netgi moralinių imperatyvų. Pernykščiai įvykiai Kinijai Lietuvoje buvo kaip šalto vandens kibiras – suprato, kad čia taip lengva nebus.

Bet gali nutikti ir blogiau, jie gali stumti savo liniją, tik tikslą pasiekti bus sunkiau. Kitaip, nei daugelis nuo Kinijos ekonomiškai priklausomų didesnių mūsų partnerių, mes galime mažiau prarasti, tad turime papildomos erdvės ir galimybių veikti“, – pažymėjo K. Andrijauskas.

Jo teigimu, neatsitiktinai studijai pasirinkta ir simbolika: drakonas atspindi Kiniją, Vytis, suprantama, – Lietuvą. Tarsi dviejų ideologijų – komunistinio autoritarizmo ir liberalios demokratijos – susidūrimas.

„Tarptautinė politika, žinoma, nėra pasaka, būta daug pavyzdžių, kai visiškai skirtingi žaidėjai veikia dėl bendro gėrio. Tiek Kinijos, tiek Lietuvos interesas yra vadovautis būtent tokiais pavyzdžiais“, – pažymėjo K. Andrijauskas. Ir nors kinų ir Vakarų kultūroje drakonų vaidmuo skiriasi, kol kas, pasak jo, realybė rodo, jog vakarietiškas pesimizmas dėl Kinijos, kaip augančios supergalybės, labiau dominuoja.