Laidoje – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
– Pone Šimašiau, kaip miestas tvarkosi šios krizės akivaizdoje, kokie esminiai sprendimai padaryti ir kur daugiausiai problemų kyla, jūsų nuomone?
R. Šimašius: Dabar prasideda šešta savaitė. Kalbant apie sprendimus, reikia prisiminti, kokia buvo diskusija prieš penkias savaites ir kelias dienas – lyg ir pasišpilkavimas vyko, ar dviem, ar penkioms savaitėms reikėtų karantiną skelbti. Kai mes moksleivių nuotolinį mokymą paskelbėme penkias savaites, atrodė per ilgai. O štai žiūrime, kad, duok Dieve, artimiausiu metu galėtume pradėti išeidinėti iš to karantino.
Iš tiesų galiu pasakyti, kad per tą laiką daug problemų, kurios buvo aktualios pirmą, antrą savaitę, ačiū Dievui, yra išspręstos. Prieš pusantro mėnesio labiausiai akcentavau testavimą. Ačiū Dievui, jau dvi savaites testavimo dalykai juda daugmaž normaliai.
Asmeninių apsaugos priemonių klausimas – vasario mėnesį rašinėjomės ir klausinėjomės, koks tas valstybės rezervas, buvo daug dūmų uždangų. Per tą laiką atėjo valstybės valanda, paaiškėjo, kad valstybės rezervas – tuščias, patys prisipirkome asmeninės apsaugos priemonių. Aišku, gaila, kad strimgalviais teko tai daryti – dvylika milijonų eurų iš viso išleista plaučių ventiliatoriams, apsauginėms priemonėms ir kitiems dalykams, kurie susiję koronavirusu.
Tas didžiąsias kovos su koronavirusu bėdas, atrodo, išsisrėbėme, ir dabar pagrindinė našta tenka gydytojams, kuriems tikrai labai reikia emocinės, organizacinės ir kitokios pagalbos. Dabar klausimas, jei daugelis iš mūsų nemirsime nuo koronaviruso, o tikrai nemirsime, ką padaryti, kad mūsų gyvenimas vis dėlto ateityje dar turėtų spalvų, visi turėtų, ką valgyti, mūsų ekonomika nesužlugtų ir mūsų išgelbėti seneliai turėtų už ką sviesto nusipirkti, kai ateis ruduo.
– Pone Matijošaiti, kaip jūs vertinate svarbiausius sprendimus, kurie yra padaryti ir kur daugiausiai problemų kyla?
V. Matijošaitis: Svarbiausius sprendimus, kurie padaryti Vilniuje, ministerijoje, ar Klaipėdoje, man sunku vertinti. Mes ruošėmės šiai pandemijos krizei prieš paskelbiant karantiną, planavome, kur guldysime susirgusius. Matėme, kas darėsi Europoje, matėme, kas vyko Azijos šalyse, ir supratome, kad gali būti daug sergančių žmonių, todėl, kad nevežtume sergančių žmonių į miesto centrą ir nenaudotume ligoninės, kaip šiuo atveju turime ligonius senukus Klaipėdoje, kurių 40 ar kiek užkrėsta, – mes ruošėme bazę, paėmę apleistą teritoriją, kurios nenaudojome, ją susitvarkėme ir buvome pasiruošę priimti didelį kiekį žmonių. To nei afišavome, nei lindome į eterius. Ruošėmės, darėme savo darbą.
Padarėme keturis patikros punktus, kur galima tirti 600 žmonių per dieną, atsakymus gauti per kelias valandas. Tokie paprasti dalykai. Kauniečiai niekada nedirba spaudai ar eteriui, dirba žmonėms. Kad visi būtų užtikrinti ir saugūs. Labiausiai džiaugiuosi Kauno medikais. Jei būčiau prezidentas ar premjeras, tikrai jiems visiems ordinus išdalinčiau, kad saugo ne tik žmones, bet ir savo darbuotojus. Tai yra pagrindų pagrindas. Nes koks karas, jei kareivių neliks.
– Pone Grubliauskai, kaip jūs vertinate svarbiausius sprendimus ir kokių įžvelgiate problemų?
V. Grubliauskas: Turbūt yra keletas aspektų, kurie yra bendri visiems, sprendimai, kuriuos teko įgyvendinti visiems – kalbu apie mobiliuosius patikros punktus ir karščiavimo klinikas. Vienuose miestuose tai buvo padaryta sėkmingiau, greičiau, kituose – su šiokiais tokiais strigimais, bet tai buvo padaryta. Dar pabrėžčiau Klaipėdos regioninę specifiką, kalbant apie keleivių pasitikimą, priėmimą centriniame Klaipėdos terminale pasitinkant keltus iš Švedijos ir Vokietijos.
Jeigu visas kitas Lietuvos vietas, pro kurias galima patekti ar išvykti iš Lietuvos tarsi apribota iki minimumo, tai per Klaipėdos uostą keltais grįžo ir tebegrįžta pakankamai nemažas kiekis žmonių. Tad šitas suderinimas, juo labiau, kad šis punktas aptarnauja ir Palangos oro uostą, ir Butingės sienos praėjimo punktą – yra specifinė Klaipėdos problema, kurią teko spręsti ir išspręsti.
Kita problema, kurią teko spręsti būtent Klaipėdai – teisės atlikti tyrimus Klaipėdos universitetinės ligoninės laboratorijoje suteikimas, kad tyrimai nebūtų vežami į Vilnių ar Kauną. Tai – irgi ilga epopėja. Atsimename, kiek buvo derinimo aspektų, bet ir tai buvo padaryta. Šiandien Klaipėdos universitetinės ligoninės laboritorija visus tyrimus atlieka vietoje, su ta gerąja, naująja technika.
Ir šioje vietoje Klaipėda gali pasigirti, nors labai dažnai minima ir įvairiuose kituose kontekstuose, kad būtent Klaipėdos universitetinė ligoninė kažkuriuo metu, ilgą laiką, buvo vienintelė ir pirmoji ligoninė Lietuvoje, kurioje visi medikai buvo testuoti, visų medikų mėginiai buvo paimti ir ištirti. Galbūt vienas iš niuansų, kodėl užsikrėtusių medikų skaičiai Klaipėdoje yra tokie dideli – buvo tikrinama kiek įmanoma daugiau.
Dar vienas pastebėjimas – gal kam ir susidarė įspūdis, kad kažkas labiau veržiasi į eterį, norėdamas rodyti kažkokias pastangas. Kartais vienos ar kitos abejonės, pastebėjimo išsakymas jokiu būdu nereiškia veržimosi į eterį. Šioje vietoje galiu nuraminti tuos, kuriems susidaro toks įspūdis – jei yra galimybė patylėti, bent jau aš stengiuosi jos niekada nepraleisti.
– Pone Grubliauskai, valdžia po truputį lengvina karantino sąlygas, nors karantiną žada tęsti toliau. Vis tik atsidarė parduotuvės, turinčios atskirą įėjimą, prie jų nusidriekė eilės. Apskritai, žmonių gatvėse jau kur kas daugiau nei pirmosiomis karantino savaitėmis. Šią savaitę bus sprendžiama dėl antrojo karantino švelninimo etapo, kas turbūt reikštų dar didesnę laisvę, galbūt atsidarytų bibliotekos, muziejai, sveikatos įstaigos, atliekančios planines procedūras, galbūt kirpyklos, svarstoma dėl lauko kavinių, turgaviečių. Kaip matote tolimesnį karantiną savo mieste?
V. Grubliauskas: Vis tik labiau būčiau linkęs neskubėti nei kad kuo daugiau ir kuo greičiau apribojimų atleisti. Vis tik, kalbant Klaipėdos kontekste, matau pakankamai drausmingą ir, sakyčiau, gerą šių apribojimų laikymąsi, bent jau taip buvo iki šiol. Nebuvo čia tokių didelių susibūrimų ar situacijų, kuriose tektų policijos pareigūnams labai kištis, sklaidyti.
Tačiau vis tik vertinant situaciją, matant židinius, kurie kyla visiškai nenumatytoje vietoje, tarkime, privačioje teritorijoje, kaip buvo su Klaipėdos hospisu – vis tik manyčiau, kad tie palengvinimai, atlaisvinimai turėtų būti labai labai pamatuoti. Taip, kas liečia verslą, ekonomikos varžtų atlaisvinimo procesą – taip, tai turėtų būti daroma, tačiau dar kartą noriu pabrėžti vieną aspektą. Jeigu kam susidaro įspūdis, kad blogiausia jau praeityje, manau, kad tai yra per ankstyvas džiaugsmas.
– Pone Matijošaiti, kaip jūs manote, kokie turėtų būti tolimesni veiksmai, kas turėtų būti atlaisvinta?
V. Matijošaitis: Visi veiksmai turi būti neskuboti, lėti ir protingi, atsargūs. Nežinome tos ligos poveikio ateities kartoms, pirma turime ją ištirti, atsirasti skiepai ir t.t. Žmonėmis reikia rūpintis. Aš pats verslininkas, ir manau, kad ar anksčiau restoranai atsidarys, ar vėliau, niekas nuo to nepasikeis, čia nei verslas uždirbs pinigų... Pažiūrėkime į Kiniją, žmonės ir į kavines, ir į parduotuves eina labai atsargiai, nesigrūda eilėmis. Pažiūrėkime statybinių medžiagų parduotuves – žmonės kas du metrus eilėse ilgose stovėjo nusipirkti tai, kas būtina. Atlaisvinti reikia, bet atsargiai ir protingai.
– Pone Šimašiau, kokia jūsų nuomonė?
R. Šimašius: Pirmiausiai tai yra Vyriausybės sprendimas, šiuo atveju mes, visi merai, esame kareiviai, vykdome sprendimus. Bet tikrai labai noriu pasidžiaugti, kad Vyriausybė pradėjo tartis ir su savivaldybėmis, tai duoda tikrai gerus rezultatus. Dėl karantino iki šiol noriu pastebėti keletą dalykų – visų pirma, mes, lietuviai, manau, labai gerai laikomės tų priemonių, kurios yra nustatytos, su retomis išimtimis. Manau, kad čia pasiteisino tai, kad bent jau mes labai anksti pradėjome intensyvią edukacinę kampaniją apie higieną, rankų plovimą, patalpų vėdinimą, ir tai davė teigiamą rezultatą, žmonės klausosi ir reaguoja.
Taip pat tikrai noriu padėkoti daugybei savanorių, ypač – šaulių sąjungai – kurie leidžia užtikrinti saugumą, ir ta savanoriška veikla labai įkvepia ir kitus žmones, kurie dirba už atlyginimą. Ir noriu pasidžiaugti, kad karantino priemonių laikymasis yra normalus – keliame dronus į miestą ir matome situaciją.
O dėl ateities, labai sunku pasakyti, nes vis dar turime vieną bėdą su krizės valdymu visoje Lietuvoje. Vilniuje esame paskelbę visus duomenis, kokius tik gauname, juos galima rasti viename ekrane, karantinas.lt. Bet šiaip Lietuvoje yra maždaug pusantro tūkstančio apsikrėtusių asmenų ir mes nežinome, kaip kiek žmonių apsikrėtė, kaip jie sveiksta, kur visa tai vyksta. Kai neturime duomenų, negalime priimti duomenimis paremtų sprendimų. Vis dėlto labai linkėčiau, kad Vyriausybė ir valstybės lygmens operacijų centras tuos duomenis sutvarkytų ir tada galėtų priimti duomenimis paremtus sprendimus. Nes dabar šaudome iš intuicijos, taip galima ir labai smarkiai prašauti. Vien tik pasitikėti žmonių geranoriškumu tikrai nepakanka.
– Sakote, kad esate kareiviai, bet iš tiesų nesate vien kareiviai. Jei būtų nutarta kažką atidaryti, savivaldybė gali laikyti tokius draudimus kurį laiką. Vargu ar ji gali nuspręsti kažką atidaryti, kol nacionalinė valdžia ar operacijų centro vadovas neleido, bet papildomus ribojimus savivaldybė įvesti tikrai gali. Bet, pone Šimašiau, šiek tiek kitas klausimas – darželiai. Turbūt daug kam dėl jų kyla klausimų. Kada jie, jūsų nuomone, turėtų būti atidaryti? Nes kol jie nedirba, akivaizdu, kad vienas iš tėvų nedirba arba tie, kas gali, dirba iš namų. Bet daugeliu atvejų bent vienas šeimoje, turinčioje darželinuką, lieka namuose ir negali dirbti. Kokia jūsų pozicija?
R. Šimašius: Trumpai grįžtant prie nurodymų vykdymo ir galvojimo, manau, kad karą galima laimėti, jei kiekvienas kareivis yra galvojantis kartu. Čia tikrai, ačiū Dievui, pradedame turėti vis daugiau protingos laisvės. Pradedant nuo pirmų žingsnių – pvz., Vilniuje, bent jau medikų vaikams visada sudarėme galimybę bent jau mažose darželio grupėse rinktis. Lygiai taip pat buvo paliktas apsisprendimas, ar apriboti apgyvendinimo paslaugų teikimą. Žinau, kad kurortiniai miestai uždraudė šiuos dalykus, o Vilniuje to neuždraudėme dėl elementarios priežasties – matėme, kad daug žmonių nori apsigyventi Airbnb paslaugų teikėjų namuose vien dėl saviizoliacijos, atskirai nuo šeimų, jei turi tokias galimybes. Tad mums būtų buvę nelogiška tai apriboti. Tad galvoti reikia.
O dėl darželių – taip, iš tiesų galvojame apie praplėtimą, kad tokia galimybė būtų ne tik medikų vaikams. Bet kokiu atveju, šiandien tai yra draudžiama. Manau, iš darželių draudimo reikėtų išeiti palaipsniui – reikia neužmiršti, dėl ko darželiai pirmiausia buvo draudžiami. Dvi priežastys: pirma, mažamečiams vaikams nepapasakosi, kad reikia laikytis fizinės distancijos – jie išdykaus, apsikabins vienas kitą, bučiuosis, pasistumdys, jie – tobuli viruso pernešėjai.
Antra, neslėpkime, mūsų darželių personalo labai nemaža dalis priklauso rizikos grupei, todėl, iš vienos pusės, rizikos grupės žmonėms kol kas tikrai nereikia leisti eiti į darbą. O kam galima leisti, manau, pradžioje daugiausiai – penktadaliui žmonių. Labai mažose, tarkime, penkis kartus mažesnėse grupėse. Būtent tų žmonių, kurie fiziškai turi eiti į darbą, vaikams. Manau, kad būtent taip, palaipsniui, tas atlaisvinimas turi būti daroma. Vėlgi, visa tai siejant su duomenimis, labai tiksliai žiūrint duomenis, kas ir kur užsikrečia, kad būtų galima labai lanksčiai visa tai tvarkyti, kad būtų galimybė užsidirbti žmonėms, nebankrutuoti ir užtikrinti tai ne sveikatos sąskaita.
– Pone Šimašiau, kol miestas daugiau mažiau tuščias, kvietėte rangovus išnaudoti karantiną, remontuoti reikiamas Vilniaus gatves – suprantu, tuos, kurie turi sutartis. Sulaukėte reakcijos, jaučiate, kad didesnės darbų apimtys?
R. Šimašius: Tiesą sakant, kaip tik šiandien tuos duomenis susižiūrėjome. Trečiadienį yra priimtas sprendimas, kad mes neimame karantino metu rinkliavos už perkasimus ir aptvėrimus ir dvi savaites po karantino, ir galima dirbti ir piko valandomis, nes elementariai nėra piko valandų. Per tas dienas sulaukėme triskart daugiau prašymų nei įprasta ir tai traktuojame kaip labai gerą ženklą. Pirma, tai reiškia, kad ekonomika tikrai nesustojusi, žmonės turi planų ir juos realizuoja. Antra, tai reiškia, kad perkasimų ir užtvėrimų bus mažiau, kai karantinas pasibaigs.
Pagal visas priemones matome, kad žmonės atsiliepia į tas reakcijas, ir bent jau statybose veiksmas vyksta, ir tai džiugina.
– Pone Matijošaiti, karantinas – iš tiesų gera proga miesto išorei gerinti. Ar tai daroma Kaune daugiau, nei buvo planuota iki karantino?
V. Matijošaitis: Ne, daroma tiek, kiek buvo planuota iki karantino. Svarbu, nestabdoma. Bet aš – ne apaštalas ir ne Dievas, negaliu prognozuoti, kiek ateity bus įplaukų. Miestas iš esmės gyvena iš gyventojų pajamų mokesčio, ir protingai leisdamas gali išlaikyti miestą gražios formos, išvaizdos, geromis gatvėmis, parkais, vaikų darželiai ir mokyklomis. Negaliu garantuoti, jei karantinas ilgiau užsitęs, ar miesto iždas bus pastoviai papildomas, kad užtektų skolintis. Vyriausybė kol kas nėra pakeitusi galimybės padidinti skolinimosi sumą miestui. Kiek galėjau skolintis atėjęs dirbti meru 2015 m., tiek galiu ir dabar. Tad yra kvailų, užsispyrusių apribojimų – bet jų privaloma laikytis.
– Paradoksas, bet COVID-19 židiniai atsiranda ten, kur virusas yra pats pavojingiausias, kur didžiausia rizikos asmenų koncentracija – senelių namuose, ar, Klaipėdos atveju, hospise. Pone Grubliauskai, hospisas Klaipėdoje dabar yra karštas taškas, kur užsikrėtusiųjų pacientų procentas siekia 87, taip pat COVID-19 nustatytas beveik pusei hospiso darbuotojų. Sveikatos apsaugos ministras situaciją vadina skandalinga, žada kreiptis į teisėsaugą. Ar jums žinoma, kaip taip atsitiko, kad įstaiga, oficialiai turinti leidimą vienai lovai, tokių pacientų turi 38? Kaip apskritai vertinate situaciją?
V. Grubliauskas: Pirmiausia pradėsiu nuo esminių dalykų. Šias paslaugas teikianti įstaiga yra privati. Ir tikrai ne miesto savivaldybė suteikia jai licencijas, akreditacijas tai veiklai. Todėl atsakomybę už tai, kas vyko viduje, pirmiausia prisiima šių dviejų ten dirbančių bendrovių savininkai ir akcijai. Tai – viena.
Antra, aš beveik neabejoju, ir siūlyčiau ministrui nedvejojant jau rytoj ryte kreiptis į teisėsaugą ir visa tai atiduoti į teisėsaugos rankas, kad ji ištirtų visas aplinkybes nuo pat momento, kai buvo suteiktos akreditacijos, kuriam kiekiui, kurioms paslaugoms, iki pat šių dienų, kai pasirodo, kad neatitikimas yra milžiniškas.
Net neabejoju, kad kažkas nesitikėjo tokios situacijos ir kad šie dalykai iškils į paviršių, kas vyko uždaroje teritorijoje, privačiame hospise. Tačiau ši situacija parodė, kad ta pati jautriausia grupė, kuri tarsi turėjo vienas geriausių sąlygų, kiek teko girdėti – nors nebuvau šiame hospise, neteko matyti sąlygų – net ir ten rizikos, pasirodo, yra pakankamai didelės. Beveik visi pacientai, esantys ten, išskyrus 3 ar 4, kurių testas kol kas yra neigiamas, – duok Dieve, kad toks ir liktų, – kad visi jie užsikrėtė.
Klausimas, iš kur židinys – specialistai beveik nedvejodami nustatė, kad tai buvo viena iš ten dirbančių darbuotojų, kuri, beje, dirbo ir nacionalinio kraujo perpylimo Klaipėdos padalinyje tuo pat metu, ir greitosios medicinos pagalbos stotyje, – būtent iš ten atėjo tas virusas. Tačiau kadangi aplinka uždara, žmonės – išskirtinės rizikos grupėje, dėl to tas virusas išplito žaibiškai. Tačiau, kita vertus, ką pavyko padaryti vos sužinojus penktadienį vakare ar šeštadienį ryte – visiškai izoliuoti tą vietą, aptverti, ir jokio judėjimo nei pirmyn, nei atgal. Bent jau šios grėsmės plitimas į išorę buvo sustabdytas. Viduje tą dieną, kiek žinau, penki sveikieji žmonės buvo atskirti, nors rodos, kad vienas iš jų, kaip vėliau paaiškėjo, užsikrėtė. Tad tas židinys buvo suvaldytas.
Tačiau iššūkis dabar kitas – kaip vis tik užtikrinti aprūpinimą globos personalu, specialistais. Čia – iššūkis, kurį reikia spręsti miestui, kad ir privačioje teritorijoje. Pasakysiu vieną paprastą dalyką – svarbiausia yra žmonės, kurie ten gydosi, guli, kuriais rūpinasi. Ir čia negali būti svetimų, savų, privataus ar viešojo sektoriaus – privalome pasirūpinti žmonėmis. Manau, teisėsauga ten tikrai turės, ką veikti, šiais dalykais reikia užsiimti neatidėliojant, ir tyrimas turi būti pradėtas nedelsiant. Bet kalbant apie ten esančius pacientus, tai yra visų mūsų rūpestis, nepriklausomai nuo žinybiškumo.
– Taip, bet nebūtinai pats ministras turi kreiptis – ir jūs galite kreiptis, ir teisėsauga pagal faktą gali pradėti tyrimą. Bet, pone Grubliauskai, kaip ketinate keisti padėtį Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, kuriai Vincas Janušonis vadovauja keturis dešimtmečius, išskyrus trumpą laiką, kai buvo liberalų sveikatos apsaugos ministras prieš 20 metų? Situacija ten atrodo daugiau nei skandalinga.
V. Grubliauskas: Pirmiausia mano pavedimu yra suformuota, sakyčiau, komisija, kuriai pirmininkauja opozicijos atstovas, visiems pažįstamas buvęs uosto direktorius Arvydas Vaitkus, kurio kompetencija, nešališkumu noriu tikėti, tikime mes visi. Komisijoje yra tik keturi politikai, visų frakcijų atstovai, yra administracijos atstovai ir visų ten veikiančių profsąjungų atstovai tam, kad vietoje būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, kurios dabar yra įvardytos.
Galiu tik pasakyti: išvados, kurių kol kas laukiame – teisėsaugos institucijos, šiuo atveju STT Klaipėdos valdyba prokuratūros pavedimu atlieka visų pateiktų dokumentų analizę ir vertinimus, – jeigu bus pareikšti įtarimai vyriausiajam gydytojui ar dar kažkam, sprendimas bus žaibiškas ir neabejotinas.
– Pone Matijošaiti, iš didžiųjų miestų, kaip ir kalbėjome pradžioje, iš visų didžiųjų miestų apie Kauną girdime mažiausiai. Čia – geras, blogas ženklas? Kai kurie Kauno žurnalistai sako, kad savivaldybė gal per mažai daro, jei apie ją per mažai girdima?
V. Matijošaitis: Kaune yra geri keliai ir pravažiavimo, ir miesto, tad vilniečiai labai greitai pravažiuoja į Klaipėdą ir dingsta. Iš tiesų tai komanda dirba, džiaugiuosi visais, nes komandoje turiu labai daug jaunimo.
Mano kabinetas persikėlė į mūsų didžiąją posėdžių salę, mes kalbamės ir bendraujame, tariamės apie dienos, savaitės planus sėdėdami bent jau 5 ar 6 metrų atstumu vienas nuo kito, nes gerbiu juos, jų šeimos narius, tėvus, ir esu dėkingas jiems už tai, kad rūpinasi manimi. Darbai vyksta, tik gal laikraščiuose mažiau parašoma, gal dėl to Kaunas taip atrodo. Kauniečiai visada yra sąmoningi žmonės, jie labiau save ir saugo. Kaune iš didžiųjų miestų yra mažiausiai diagnozuota, 74 apsikrėtę. Gaila, kad tarp jų yra ir 9 medicinos darbuotojai.
– Pone Matijošaiti, esate ne tik politikas, bet ir verslininkas, bent jau vienos didžiausių verslo grupių Lietuvoje bendrasavininkas, turite maisto pramonės gamyklas, nekilnojamojo turto, kavinių verslus. Jei apibendrintai, kaip jau dabar jaučiamas poveikis verslui, jūsų nuomone, ir kokių ilgalaikių pasekmių tai turės?
V. Matijošaitis: Kas liečia maisto pramonę, šiai dienai turėčiau pasakyti, kad jaučiasi labai mažai, bet bijau, kad ateityje gali pasijausti daugiau. Antras dalykas, darbuotojai, kadangi pas mus yra visi spec. Rūbai – pirškinės, kaukės, chalatai, temperatūras visiems matuoja dar nuo Kinijos laikų – mes visa tai pasidarėme savo gamyklose iškart. Ir, kaip patys darbuotojai sako, jie darbe jaučiasi saugiau nei mieste.
O dėl prognozių – nenoriu būti apaštalas. Visi bijo pasekmių. Jei pažiūrėsite į dangų, lėktuvų ore nėra. Anksčiau buvo vien lėktuvai, visi keliaudavo.
– Pone Šimašiau, daug lūkesčių iš verslo bendruomenės apie galimybes atsidaryti bent jau lauko kavinėms, kitoms įstaigoms. Jūsų nuomone, ar gegužės pirmosios dienos, tarkime, pirmas gegužės pirmadienis, jau būtų tas laikas, kada galima būtų esmingai atlaisvinti karantino sąlygas?
R. Šimašius: Labai norėčiau, kad atsidarytų kavinės ir daugybė kitų vietų, bet man yra labai neramu, kad, kaip minėjau, vis dar neturime tikslių duomenų. Iš tų gerokai per 1000 užsikrėtusių asmenų nežinome, kaip jie užsikrėtė, todėl apie viruso plitimą mūsų gamtinėmis ir socialinėmis sąlygomis mes negalime daug pasakyti. Nes jei galėtume pasakyti, atsakymas būtų labai aiškus: tas gali atsidaryti, o tas gal dar ne, dėl konkrečių argumentų. Dabar tų argumentų nėra.
Ką galiu pasakyti, kad esame labai pasiruošę tam atsidarymo sezonui, ir suprantame, kad viduje esančios kavinės patiria didžiausią naštą ir kaip tik praėjusią savaitę tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas, kad jos nuo rinkliavos už lauke esančius staliukus bus visiškai atleistos, jokios rinkliavos nebus.
Lygiai taip pat kitų nedidelių, bet svarbių ekonominių priemonių paketą esame priėmę – jei kas nuomojasi savivaldybės patalpas, nuoma, aišku, neskaičiuojama per tą laiką, nekilnojamojo turto mokesčio taip pat neskaičiuojame ir pan. Tad atsidarymo sezono laukiame, bet tai bus galima padaryti tik tada, kai bus saugu. O kad būtų galima užtikrintai pasakyti, kad saugu, tam reikia tikslių duomenų, kurių aš kol kas pasigendu iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir ministerijos.