„Ar nebaisu?“, – traukdama vientiso sterilaus kombinezono užtrauktuką manęs klausia slaugytoja persirengimo kambaryje.
Klausimas suprantamas. Esu nepriklausomas ir vienintelis žurnalistas, gavęs leidimą savo akimis pamatyti ir užfiksuoti medikų, kovojančių su koronavirusu, darbą iš vidaus.
Elektroninėmis spynomis saugomas ypatingas skyrius
Infekcinis centras suskirstytas į dviejų kategorijų saugumo zonas.
Žalioji – čia galima būti su minimalia apsauga. Šiai zonai priklauso persirengimo, poilsio, administracinio ir kitos patalpos, kur tiesiogiai nekontaktuojama su COVID-19 virusu sergančiais žmonėmis. Žaliojoje zonoje taikomi lengviausi kūno apsaugos reikalavimai, bet jie būtini.
Raudonajai zonai priklauso Priėmimo bei Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai. Čia galioja patys griežčiausi kūno apsaugos reikalavimai.
Priėmimo skyrius – tai vieta, kur gyventojai ateina atlikti COVID-19 tyrimų ir izoliuoti laukia jų rezultatų. Ant kai kurių palatų durų užklijuoti geltoni, ant kitų – raudoni lipdukai.
Priėmimo skyrius Santaros klinikose
Geltona spalva reiškia, kad palatoje izoliuotas pacientas, laukiantis savo tyrimų rezultatų. Raudona – kad palata užimta gydytojų ir naudojama personalo reikmėms. Tokia improvizuota sistema sukurta, kad būtų greitai ir paprastai susiorientuojama, į kurias patalpas galima paguldyti naujus pacientus.
Į raudonąją zoną mane lydinti medikė riešu spusteli lifto iškvietimo mygtuką. Elektroninis raktas yra įmontuotas į apyrankę, todėl juo patogu naudotis net ir nelaikant nieko rankose.
Netrukus kylame į antrąjį aukštą. Link stiklinių sandarių durų, ant kurių kabo daugeliui grėsmingas užrašas „COVID-19 pagrindinis RITS“, veda ilgas koridorius ir kelerios durys. Visos jos užrakintos elektroninėmis spynomis.
Reanimacijos skyrius Santaros klinikose
Vienas atsakingiausių darbų – persirengti
Persirengimo patalpa – maždaug 10 kvadratinių metrų ploto kabinetas. Per jo langą matyti Santariškių gatvė. Joje – nė vieno automobilio. Neįprasta tyla ir ramybė. Ant staliukų skirtingose kartoninėse dėžėse guli respiratoriai, kombinezonai, akiniai, antveidžiai ir medicininės pirštinės.
Ant gretimos sienos kabančiame veidrodyje medikė vis pasitikrina, ar gerai laikosi reikiamos apsaugos. Kiekvienas centimetras turi būti uždengtas.
Ant viršutinių rūbų užsivelku kombinezoną su kapišonu. Tuomet apsiaunu vienkartinius batų apvalkalus – antbačius, po jų ateina eilė akiniams ir antveidžiui. Pačioje pabaigoje lieka užsimauti pirštines. Tai – standartinė apsauga einant į raudonąją zoną.
Dar viena darbuotojų gudrybė – antra medicininių pirštinių pora. Pirmoji saugo rankas, o antroji užmaunama ant kombinezono rankogalių. Ir užtvirtinama medicininiu pleistru. Taip uždengiami galintys apsinuoginti riešai.
Mažos smulkmenos, bet daug pasakančios apie profesionalumą ir atsakingumą.
Išnaudojama tik maža dalis pajėgumų
Vos prieš keletą mėnesių į naujas patalpas įsikėlę medikai džiaugiasi laimingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. COVID-19 ligoniams buvo greitai pritaikytas naujai įrengtas, bet dar neatidarytas tuberkuliozės korpusas.
Į šį pastatą skubiai suvežta reikiama įranga ir aparatūra. Paruoštos palatos ir lovos. Viskas pritaikyta esamai situacijai. Čia gali tilpti apie 150 koronavirusu sergančių ligonių. Šiuo metu jų užimta yra vos kelios dešimtys. Kol kas tokių pajėgumų dar neprireikė. Įprastai užimta būna maždaug 25–45 lovos.
Palatos dvivietės, tačiau, kol nėra didelio sergančiųjų skaičiaus, jose paprastai guli po vieną pacientą. Pačioje palatoje yra tualetas, dušas, kriauklė ir telefonas. Viskas, kas būtina izoliuotam gyvenimui. Patekti į palatą galima tik atrakinus elektroninę spyną.
Kol kas koronavirusas neįsismarkavo, medikams lieka laiko vis geriau pasiruošti galimam proveržiui. Per paskutines savaites kiekvienas vis atranda, ką galima padaryti geriau ir kaip dar labiau apsaugoti save bei padėti pacientams. Taip atsiranda nuorodos, įrengiami poilsio kambariukai, apmokomi nauji žmonės, sustyguojamas darbas skyriuje.
Be šio pusantro šimto vietų Vilniuje, paruošta rezervinių patalpų kitose ligoninėse. Panašios situacijos ir kituose didžiuosiuose miestuose. Kol kas pasiruošimas stipriai viršija esamus susirgimus. Reikia tikėtis, kad blogiau ir nebus. Geriau neišnaudoti pajėgumai negu perdegusi sveikatos apsaugos sistema.
Olimpinė medikų ramybė
Nuo pat pradžių manęs neapleidžia keistas jausmas. Skaitydamas žiniasklaidą ir vis perbėgdamas per socialinių tinklų žinutes susidarai įspūdį apie virusą, Lietuvą, stresą, baimę, kartais – net paniką. Daugybė patarimų, kaip išgyventi karantiną, išvengti psichologinių traumų, ką veikti ir kaip nenumirti, hipotezės, kad virusas dingo iš laboratorijos ir taip išplito, kad jį gali platinti šunys, kad kaukės padeda, kad kaukės nepadeda... Daug visko ir dažniausiai be jokių svarių argumentų ar įrodymų.
Įvykiai Lietuvoje iliustruojami nuotraukomis iš Italijos ir Ispanijos perkrautų ligoninių. Beveik visas informacinis laukas – vien žinios apie virusą. Stresas ir lengva panika kone ore juntami.
Ir staiga atsiduri pačių įvykių epicentre. Kur medikai priima ir gydo sunkiai sergančius COVID-19 ligonius. Vaikštai, bendrauji su medikais ir niekaip nesupranti. Jokio streso, jokios panikos, jokios baimės, niekam nieko netrūksta... Atvirkščiai – visur tvyro olimpinė ramybė. Ne baimė, ne tyla, bet ramybė.
Viena medikė tarsteli, kad čia turbūt dabar viena saugiausių vietų Lietuvoje. „Skyriuje eidamas pas covidinius pacientus ypač saugaisi. Rengiesi vienkartinius rūbus, skafandrus, dediesi akinius, mauniesi pirštines ir daugybę kartų dezinfekuoji rankas. O eidamas į parduotuvę geriausiu atveju būni su kauke ir nežinai, kada sutiksi viruso nešiotoją.“
Pabuvęs su medikais pas COVID-19 sergančius ligonius, grįžau namo ir vėl perverčiau žiniasklaidą. Tos šypsenos bei atsipalaidavimas raudonosios zonos koridoriuose ir transliuojamos žinios. Atrodo kaip du skirtingi pasauliai.
Raudonojoje zonoje stengiamasi būti ne ilgiau negu 4 valandas
Dieną raudonojoje zonoje dirba 8–10 žmonių komanda. Tai gydytojai, rezidentai, slaugytojai, jų padėjėjai ir savanoriai pagalbininkai. Dažniausiai – medicinos paskutiniųjų kursų studentai. Naktį personalo pasilieka mažiau. Dirbančiųjų skaičius gali keistis ir nuo ligonių kiekio.
Raudonojoje zonoje stengiamasi būti tik tiek, kiek reikia. Įprastai tai neviršija 4 valandų. Taip elgiamasi dėl keleto priežasčių. Viena jų – dirbdamas su visu apsaugos kostiumu žmogus greitai pavargsta dėl karščio ir prakaitavimo. Kuo daugiau apsaugos – tuo didesnis karštis, daugiau prakaito, greičiau pavargstama.
Antroji priežastis – stengiamasi neturėti ilgo kontakto su „užteršta“ patalpa ir sergančiais ligoniais. Kuo ilgiau būnama šalia paciento – tuo labiau didėja tikimybė „pasigauti“ virusą, todėl prie ligonių einama tik būtinais atvejais ir stengiamasi išbūti kuo trumpesnį laiką.
Kaskart keičiantis pamainomis senos apsauginės priemonės išmetamos, o naujos apsirengiamos. Antras pirštinių sluoksnis keičiamas arba dezinfekuojamas kaskart po sąlyčio su pacientu. Taip išlaikoma maksimali apsauga. Akiniai ir apsauginiai skydeliai dezinfekuojami ir vėl panaudojami. Chalatai, galvos, kojų apdangalai, pirštinės ir respiratoriai išmetami ir sunaikinami kaip medicininės atliekos.
Raudonoji zona Santaros klinikose
Sustyguota komanda gelbsti COVID-19 užsikrėtusius ligonius
Medikų komanda COVID-19 skyriuje, kaip ir kituose, sudaryta iš gydytojų, slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų. Jiems padeda rezidentai ir medicinos studentai.
Gydytojai paskiria tyrimus ir gavę rezultatus parenka tinkamiausią gydymo būdą. Reikia nepamiršti, kad COVID-19 virusu užsikrėtę pacientai dažniausiai serga ir kitomis lėtinėmis ligomis, tad gydymo procesui vadovaujantiems medikams reikia galvoti ne vien apie koronavirusą, bet ir apie tai, kaip gydyti kitas turimas ligas, pvz., širdies, kraujagyslių, inkstų, onkologines.
Slaugytojai COVID-19 skyriuje yra ypač svarbūs. Jie ima kraujo ar kitus reikiamus mėginius tyrimams atlikti, rūpinasi, kad ligoniai laiku išgertų paskirtus vaistus, daro lašelines ir atlieka būtinas medicinines procedūras.
Slaugytojų padėjėjos stengiasi dėl ligonių patogesnio gyvenimo – patiekia jiems šiltą maistą, rūpinasi švaria patalyne, negalintiems patiems savimi pasirūpinti nukerpa nagus ir plaukus, palaiko švarą palatoje. Be jų neišgyventų ne tik COVID-19 raudonosios zonos skyrius, bet ir bet kuris kitas ligoninės padalinys.
Iš nieko tapę didvyriais ir vėl pavirsiantys į nieką
Stipriai išaugus susirgimų skaičiui pritrūkti gali ne lovų ar įrangos, o medikų. Dalis jų turėtų karantinuotis, dalis susirgtų, o likusieji turėtų dirbti be poilsio. Šiek tiek keista, kaip staiga viskas pasikeitė. Dar visai neseniai medikai ir rezidentai su prašymais padidinti atlyginimus buvo kažkur anapus, o dabar per vieną savaitę staiga tapo didvyriais.
Herojais tampama tik tada, kai nutinka kas nors baisaus. Degė padangos Alytuje – garbinom ugniagesius. Gaisrą užgesino – visus pamiršo. Kelioms savaitėms virtualioje erdvėje užkabinama didvyrio sąvoka, o paskui vėl viskas grįžta į savo vėžes.
Dabar staiga visiems prisireikė infekcinių ligų gydytojų ir jų komandų. Ir jie tapo herojais. Atrodo, kad iki šiol šie žmonės nieko nedarė ir laukė, kol jų prireiks. Ir tik dabar pradėjo dirbti. Praeis ši banga ir juos vėl pamirš. Kaip dabar niekas neatsimena ugniagesių.
Medikai tai supranta ir daugumai darbas COVID-19 skyriuje yra tas pats kasdienis darbas. Tik staiga sulaukęs didelio dėmesio.