Interviu naujienų agentūrai ELTA prezidentas teigė, kad visuomenė ir valdžia turėtų neatsitraukti nuo griežtų sprendimų tęsiant kovą su koronavirusu. Būtent griežtos taisyklės, pasak prezidento, leidžia tikėtis kur kas geresnių krizės suvaldymo rezultatų nei kitose valstybėse.
„Mes situaciją valdome“, – sako G. Nausėda ir pabrėžia manąs, kad nereikėtų skubėti iš karto po Velykų švelninti karantino sąlygų.
Nepaisant to, kad patį krizės suvaldymo procesą prezidentas vertina teigiamai, kai kurioms valdžios institucijoms kritikos negaili. Šiuo metu Seimas, įsitikinęs prezidentas, ne visiškai pagrįstai apleidžia savo turimas funkcijas. Tuo tarpu reaguodamas į viešojoje erdvėje reiškiamus komentarus, esą paties prezidento funkcija šios krizės suvaldyme nėra apibrėžta, G. Nausėda tikina, kad jis dėl nieko nesiskundžia ir diskomforto nejaučia.
„Kai tik man kyla kažkokių abejonių, aš atsiverčiu tokį gerą skaitinį – Lietuvos Respublikos Konstituciją ir stengiuosi suprasti bei įvertinti tai, kas yra darytina ir priimtina prezidentui“, – kritikams atsako šalies vadovas.
Prezidentas leidžia suprasti neturįs intereso šioje situacijoje kovoti dėl galios pozicijų.
„Kiekvienas turi užsiimti savo darbu“, – pabrėžia G. Nausėda ir teigia manąs, kad susiklostę santykiai tarp Prezidentūros ir kitų valdžios centrų yra sustyguoti tinkamai – net leidžiantys kuriam laikui į šalį padėti kai kuriuos anksčiau kilusius konfliktus.
Visgi prezidentas teigia išliekąs realistu. Nepaisant pokyčių, kuriuos lems per Lietuvą ir pasaulį persiritusi pandemija, įsitikinęs G. Nausėda, dar šiame Seime didesnio susitelkimo ar konstruktyvesnio darbo nereikėtų tikėtis.
Galiausiai G. Nausėda įvertino tai, kas, jo nuomone, laukia Europos Sąjungos (ES), kai koronaviruso krizė bus įveikta. Prezidentas šiuo klausimu viltingų scenarijų nepiešia. Jo įsitikinimu, ES institucijos krizės laikotarpiu buvo per lėtos ir pasyvios. Tai, pasak jo, tapo priežastimi to, kad jau netolimoje ateityje turėsime trijų ar dviejų valstybių grupių priešpriešą bendrijos viduje.
Prezidentas užsimena, kad Europos Sąjungoje gali keistis galių pasiskirstymas tarp viršnacionalinių institucijų ir nacionalinių valstybių. Jo teigimu, dėl pasyvios ES institucijų veiklos krizės metu, gali atsitikti taip, kad ilgainiui valstybės narės gali panorėti susigrąžinti ES struktūroms anksčiau perduotas veiklos atsakomybes. „Viskas priklausys nuo to, kokias pamokas mes išmoksime iš šios krizės“, – Eltai teigė prezidentas.
- Prezidente, savaitgalį švęsime ypatingas Šv. Velykas: judėjimas šalyje apribotas, tikintieji į bažnyčias eiti negalės, patruliuos daugybė policijos pareigūnų. Ar galima sakyti, kad tai yra Lietuvos visuomenę traumuojanti patirtis?
Nevadinčiau to traumine patirtimi, tai tiesiog kitokios Velykos. Turbūt kiekvienas linkime savo artimiesiems gyventi kuo ilgiau, būti sveikesniems. Dėl to mes turėtume vengti nereikalingų rizikos veiksnių, jei tik tokie kyla. Šios Velykos tiesiog pareikalaus dar didesnės valios. Tikiuosi, žmonės bus sąmoningi nerizikuoti susitinkant su artimaisiais. Pasirinkimas yra kaip niekad aiškus: reikia pakentėti truputį, kad vėliau galėtume normaliai gyventi.
Mano tėvukas šiuo metu guli ligos patale. Net jei ligos nebūtų, aš tikrai nevažiuočiau į Klaipėdą, nelankyčiau jo. Nes kad ir kaip ten būtų, jam devyniasdešimt pirmi metai, ir aš puikiai suprantu, kad jis, bendraudamas su žmonėmis, kurie yra aktyvūs... ką gali žinoti, juk tai gali pakenkti. Geriau jau pakentėti, nors ir nepaprastai jo pasiilgau. Ko gero, kelis mėnesius nemačiau. Tokio ilgo išsiskyrimo mūsų gyvenime turbūt net nebuvo. Todėl tenka visa tai kompensuoti telefono skambučiais.
- Prezidente, jūs sakote, kad epidemija gal ir nepaliks trauminio rando kolektyvinėje atmintyje, tačiau vis dėlto įvertinkime tai, kas vyksta: užsitęsęs krizės suvaldymo procesas, didėjantis aukų skaičius, apribotas ir suvaržytas gyvenimas, ekonominės pasekmės... Kokią Lietuvą matote išeinančią iš krizės. Ar visuomenė pasikeis? Ar ji bus kitokia?
Manau, kad jau dabar Lietuva keičiasi. Ji pradėjo keistis iš karto, kai tik mes konstatavome, kad virusas pasiekė mus. Šiandien aš matau Lietuvą, darančią vertybinius pasirinkimus. Daug žmonių nedvejojo ir iš karto stojo į savanorių gretas. Šiandien yra daug pilietiškumo bei noro tarnauti kitiems pavyzdžių, ir aš tai labai sveikinu. Taigi Lietuva šiuo metu keičiasi į gerąją pusę.
Ar mes pasikeisime ilgesniam laikui mentaliniu požiūriu, kai krizė baigsis? Šiam klausimui atsakymą diktuoja dvi teorijos, ir kol kas sunku pasakyti, kuri tendencija realizuosis.
Viena teorija sako, kad žmonės nėra linkę mokytis iš krizių ir labai dažnai grįžta prie įprastinių elgsenos standartų: jie nori gyventi laisvai, patogiai, jie nori vartoti, keliauti... Kiti gi sako, kad pokyčiai ir iššūkiai yra tokie dideli – vadinkime tai potraumine patirtimi – todėl keisis mūsų elgesys, nes atsiras paskatų permąstyti tam tikrus dalykus, aksiomų, kurių mes nekvestionavome anksčiau.
Aš, ko gero, labiau linkčiau prie antrosios teorijos, kad tam tikrų mūsų elgsenos pokyčių bus. Jei pokyčiai nepalies žmonių elgsenos, tai valdžia, be abejonės, turėtų pasimokyti iš šios krizės. Pirmiausia permąstyti institucijų tarpusavio santykius. Ne išimtis ir ES, ji turės permąstyti savo struktūrą ir narių bendradarbiavimo principus.
Šiame kontekste mes galime palyginti kai kurių koronaviruso užkluptų valstybių krizės suvaldymo strategijas. Lietuvoje kai kam gali susidaryti įspūdis, kad valdžia, mėgindama išsireikalauti iš visuomenės tam tikrų elgesio standartų, labiau imasi kalbų apie griežtesnes baudas, nuožmesnę ekonominę ir kitokią kontrolę, o štai Švedijoje bandyta kitaip – valdžia paprašė, o visuomenė suprasdama klausė. Nemanote, kad ši krizė kartu atidengė ir vieną įsisenėjusią problemą – Lietuvos visuomenė nepasitiki valdžia, ir dėl to pastaroji turi nebeprašyti, o priverstinai reikalauti iškėlus grasinantį kardą.
Mes galime ieškoti kažkokių aliuzijų: sakoma, kad finansinėje sistemoje skandinavai labiau pasitiki viešosiomis paslaugomis, todėl yra labiau pasirengę mokėti mokesčius. Tuo tarpu mūsų valstybėje, kur viešųjų paslaugų kokybė kartais šlubuoja, savo individuliai uždirbamomis pajamomis žmonės nėra linkę pasidalinti. Dėl to kenčia mūsų mokesčių mokėjimo disciplina. Tad ir krizės atžvilgiu būtų galima ieškoti analogijų: Skandinavijos valstybių valdžiai parekomendavus elgtis pagal tam tikrą elgsenos modelį, piliečiai mėgina taip daryti.
Tačiau mes matome, kad Švedijos vyriausybei teko permąstyti šį modelį. Ji suprato, kad jis neduoda rezultato, todėl reikia eiti arčiau tos sistemos, kurią taikome mes.
Šiandien Lietuva įveda griežtus reikalavimus. Iš dalies baimindamasi, kad dalis piliečių reikalavimų nesilaikys, tą užtikrinti mėginama didesnėmis baudomis, kartais net drastiškomis baudomis. Šiuo atveju tikimasi, kad šių baudų egzistavimas nulems ir tam tikrus visuomenės įpročius.
Pandemijos akivaizdoje negalima bravūriškai sakyti, kad mūsų tai neliečia, kad mes nesusirgsime. Mes einame pasirinktu keliu, mes jį nuosekliai ir pamažu griežtiname, atsižvelgdami į tai, kad situacija sparčiai komplikuojasi. Šia prasme mes buvome nuoseklūs ir aš tikiuosi, kad tokia politika duos daug geresnį rezultatą nei daugeliui ES valstybių. Sakau labai drąsiai, galite tai laikyti šiokia tokia panegirika, bet kol kas mūsų statistika leidžia teigti, kad mes situaciją valdome.
O kokių pasekmių turės konkretūs valdžios žingsniai: jūsų emocijas sukėlęs Seimo posėdis dėl medikų atlyginimo kėlimo, visuomenei įstrigti gali ir išsitęsę debatai dėl masiško medikų testavimo. Šiandien girdime, kad pastarąją savaitę išimties tvarka visi ministrai buvo patikrinti dėl koronaviruso. Visuomenė gali pamanyti, kad kai kuriais atvejais galioja dvigubi standartai.
Pirmuoju atveju suveikė ne dvigubi standartai, bet tai, kad atskiros politinės partijos norėjo įrodyti, jog myli rinkėjus labiau negu kitos. Dėl tokių ambicijų atsitiko taip, kad sprendimas nebuvo priimtas apskritai. Tačiau, kai partijos atsikvošėjo, ką jos padarė? Kaip matote, sprendimas buvo priimtas labai greitai ir jis jau mano pasirašytas.
O dėl testavimo... Manau, kad šioje vietoje iš tikrųjų gali pakvipti dvigubais standartais, nes yra labai aiškūs kriterijai, į kurias pirmiausia grupes reikia lygiuotis. Medikai yra būtent ta pirmoji fronto linija, kurios sveikata turėtų rūpėti. Ne tik dėl pačios medikų sveikatos, bet ir dėl to, kad nuo jų sveikumo priklauso daugybės kitų pacientų sveikata. Mes negalime rizikuoti ištisais (gydymo įstaigų – ELTA) skyriais, kurie nustoja dirbti, nes gydytojai turi karantinuotis.
Aš manau, kad mes turime apsibrėžti rizikos veiksnius. Todėl po sveikatos apsaugos ministro rekomendacijos testuotis prezidentui, ir įvertinę tai, kad mūsų aplinkoje nebuvo rizikos veiksnių, nusprendėme, jog testuotis nėra tikslinga. Tegu mano testą panaudoja kiti žmonės.
O žmonės šiuo metu tikriausiai labiausiai galvoja apie tai, kada baigsis karantinas. Tuo tarpu verslininkai – kada bus galima paleisti verslus. Šiuo metu kaip tik vyksta diskusija dėl to: atlaisvinti po Velykų karantiną smulkiajam verslui ar ne. Premjeras užsimena, kad po Velykų gal ir bus sudarytos sąlygos tam tikroms verslo sritimis veikti. Kaip, prezidente, surasti aukso vidurį: visiškai nesustabdyti ekonomikos, bet, kita vertus, nesudaryti prielaidų atsirasti dar vienai epidemijos bangai, kuri ir daugiau kainuotų ir dar daugiau gyvybių nusineštų?
Pas mus yra vidinis viruso plitimas. Turime aiškiai stabilizuoti vidinio užkrėtimo procesą. Jei (viruso stabdymo – ELTA) tendencijos bus tvarios tam tikrą dienų skaičių iš eilės, galime pamažu atpalaiduoti verslą ir, kaip jūs sakote, sumažinti ekonominius nuostolius.
Bet pirmiausia reikia susitvarkyti su pačiu virusu. Kol kas yra izoliacijos režimas, todėl mes turime kuo toliau pažengti įveikiant virusą ir tik tada kalbėti apie verslo atpalaidavimą. Kada ir kurią dieną tai turi atsitikti – tikrai ne artimiausiomis dienomis. Kada pasibaigs karantino pratęsimas, tada turėtume pradėti kalbėti apie tam tikrų verslų atpalaidavimą. Aš noriu priminti, kad šiuo metu tarp NB8 valstybių – aštuonių Baltijos ir Šiaurės Šalių valstybių – pagal visus kriterijus mes taikome griežčiausią politiką.
Tad jūs smulkųjį verslą dar ragintumėte pakentėti?
Manau, kad tai yra pačių dirbančiųjų interesas. Man atrodo, kad nė vienas žmogus nesirinktų didesnių pajamų sveikatos sąskaita. Ar yra tokių? Turbūt, kad ne.
Tačiau finansų ministras sako kad kiekviena savaitė nurėžia maždaug 0,5 proc. BVP nuo metinio augimo. Jums, kaip ekonomistui, neatgyja instinktai bent pasvarstyti apie prioritetą ekonomikai?
Aš niekados neturėjau tokios problemos, nors ir esu ekonomistas. Man daugelyje situacijų būdavo aišku, kad ne ekonomikos tikslai yra pirminiai. Šiandien mes turime situaciją, kai ne ekonomika yra pirmiausia. Šiandien, nesusitvarkę su pačia krize, mes galime sužlugdyti ekonomiką.
Tai, ką daro dabar valdžia gelbėdama ekonomiką, pasirinktų instrumentų taikymo greitis jus tenkina?
Aš matau, kad tai yra vertinama labai atsakingai, vyksta labai intensyvūs darbai, diskusijos, taip pat ir su mano patarėjų dalyvavimu darbo grupėse. Vien rimtas požiūris į klausimą leidžia tikėtis, kad mes priimsime optimalius sprendimus.
Pakalbėkime apie kai kurias diskusijas, keliančias valdančiųjų iniciatyvas. Ar politikos dėsniai, pavyzdžiui, siekis įsiklausyti į viešąją opiniją, ar visgi laisvos rinkos imperatyvai apspręs tai, ar vetuosite Seimo siūlymą esant ekstremaliai situacijai reguliuoti būtinųjų prekių ir paslaugų kainas?
Ponas Ramūnas Karbauskis sako, kad tik neatsakingas verslas nesupranta būtinybės reguliuoti kainų krizės metu ir kritikuoja verslo atstovus, prašančius jus vetuoti šį įstatymą. Bet jūs, kaip suprantu iš to, ką sakote, visgi vetuosite.
Aš noriu pasilikti laiko įvertinti visas aplinkybes, įstatymas ką tik atkeliavo pas mus.
Dar vienas, tačiau Seime kol kas įstrigęs projektas yra susijęs su siekiu griežtinti laisvės atėmimo bausmes. Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad visuomenėje yra tokių, kurie nesupranta ir nesupras, kad izoliacijos būtina laikytis. Todėl privalu griežtinti laisvės atėmimo bausmes. Jei valdantiesiems pavyks mobilizuotis ir pataisas priimti, koks bus jūsų sprendimas?
Pirmiausia noriu pamatyti įstatymą. Jei jis bus priimtas ir atkeliaus iki Prezidentūros, mes vertinsime pagal visas nuostatas ir atsižvelgsime į daugybę aspektų: ar ligos platinimas gali būti įrodomas, ar nebaudžiamumas nėra didesnė problema nei baudų sankcijų dydis. Kartais būna taip, kad baudos egzistuoja, tačiau nubaustų žmonių pagal tuos straipsnius nėra, nes neįmanoma įrodyti. Į visus šiuo aspektus reikia atsižvelgti ir šiandien sunku kalbėti apie dalyką, kurio nėra.
Žmogaus teisių aktyvistai, kalbėdami apie tokio pobūdžio įstatymus ir kitokias įvairių valdžių pasitelkiamas priemones krizėms spręsti, kelia klausimą, kad valdžios maksimizavimas gali būti pavojingas: krizė gali pasibaigti, o galios instrumentai likti.
Mes tą gerai žinome iš praeities. Aš pamenu 2009-ųjų krizę, kai buvo sakoma, kad pakentėkime, nes mokesčiai įvedami laikinai, baigsis krizė ir jie sugrįš į buvusį lygį. Tačiau taip neatsitiko. Tad ir su tam tikrais veiklos standartais, kuriuos mes dabar įvedinėjame – tartum ir kilniais sumetimais, nes siekiama efektyviau ir operatyviau kovoti su krize, gali būti taip, kad jie niekur nedings... Dabar daugelis tų veiksmų yra pagrįsti ekstremalia situacija. Aš manau, kad šioje vietoje Prezidentūros vaidmuo yra labai svarbus, nes pats vetavimo procesas juk nėra kažkoks formalus procesas, kai įstatymai atnešami ir automatiškai pasirašomi. Įstatymų patikra Prezidentūroje yra viena svarbiausių mūsų funkcijų ir mes žvelgiame į tai iš žmogaus teisių pozicijų.
Valdžiai mobilizuojantis spręsti krizės padarinius galima stebėti galios tranzitą iš Seimo į Vyriausybę. Kai kas sako, kad tai normalus dalykas, tačiau yra pasigendančių aktyvesnio Seimo ir jo parlamentinės kontrolės. Kaip visa tai atrodo iš Prezidentūros pozicijų?
Kai kas vyksta visiškai natūraliai. Kai kada galių atidavimas Vyriausybei yra skirtas tam, kad būtų galima operatyviau kovoti prieš šią krizę. Tačiau tai tik vienas aspektas. Yra ir kita reikalo pusė. Remiantis tuo, kad kilusi viruso grėsmė lemia mūsų veiklos pokyčius ir kad mes pereiname prie kitokių komunikavimo būdų, Seimas sako, kad parlamentas nebeturėtų posėdžiauti dideliu operatyvumu, kad turėtų pristabdyti savo veiklą, apsiriboti tik tam tikrų teisės aktų ir įstatymų priėmimu, kurie šiuo metu labiausiai reikalingi, kad turėtų pristabdyti ir tam tikrų pareigūnų skyrimą, esą tam nėra laiko...
Ši tendencija man kelia nerimą, nes aš nemanau, kad Seimo padėtis, lyginant jį su kitomis valdžios institucijomis, yra ypač privilegijuota. Jis turėtų ieškoti veiklos formų. Tad laikinas galių persiskirstymas, kad būtų galima operatyviau priimti sprendimus, yra vienas dalykas, antras dalykas yra paties Seimo valia atiduoti iniciatyvą. Mano požiūriu, tai yra netoleruotina.
Tiek politologai, tiek politikai kalba apie jūsų vietą suvaldant šią krizę. Kai kas sako, kad jums gana sudėtinga surasti vietą priimant ir įgyvendinant sprendimus?
Žinote, aš niekuo nesiskundžiu. Tiesą sakant, kai tik man kyla kažkokių abejonių, aš atsiverčiu tokį gerą skaitinį – Lietuvos Respublikos Konstituciją ir stengiuosi suprasti bei įvertinti tai, kas yra darytina ir priimtina prezidentui. Taigi dėl to nejaučiu jokio diskomforto.
Taip, prezidentas turi daug neformaliųjų galių, jis reiškiasi užsienio politikoje, nors šis politikos laukas šiuo metu yra kiek į antrą planą nustumtas, tačiau tai nereiškia, kad jis tapo mažiau svarbus. Yra taip pat įstatymų patikros modelis ir vertinimas, ar priimami įstatymai atitinka Konstituciją, žmogaus teisių aspektus. Taip kad aš ypatingo diskomforto nejaučiu. Galiu ir žinomą metaforą pakartoti, kad skrendant lėktuvu niekas nenorėtų matyti, kad prie vairalazdės grumiasi du pilotai stengdamiesi perimti lėktuvo valdymą. Kiekvienas turi užsiimti savo darbu, ir šia prasme, aš manau, kad mums pastaruoju metu pavyksta gana gerai styguoti savo veiklą su Vyriausybe ir kitomis institucijomis. Dėl to mes net esame linkę pamiršti kažkuriuos buvusius konfliktus... Bent jau kuriam laikui. Kai kurie konfliktai šiandien atrodo tiesiog nebeturintys reikšmės. Galbūt jie vėl atsiras, kai mes susitvarkysime su šia krize?
Tarp jų ir dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus klausimo?
Šis klausimas niekur nedingo. Aš savo pozicijos nepakeičiau ir Vyriausybė bei premjeras gerai tą žino. Viskas, kas buvo pasakyta, buvo pasakyta. Turime užsiimti tuo, kas yra labiausiai reikalinga. Be kita ko, prasideda ir Seimo rinkimų procesas, yra paskelbta Seimo rinkimų data. Kol kas nemažą laiko dalį užims mūsų veiksmai prieš koronavirusą. Bet aš visgi manau, kad iki rudens įvyks esminis lūžis į gerąją pusę ir galės vykti normali principinė kova rinkimuose.
Jūs tarsi sakote, kad tuo atveju, jei suvaldant epidemiją viskas klostysis gerai, rinkimai gali stipriai nesiskirti nuo ankstesnių. Tačiau dabartinis Seimas... Jūs kalbėjote apie lėktuvo kabiną ir du besirungiančius pilotus... Štai premjeras šią savaitę Seime kalbėjo ir dėkojo Gabrieliui Landsbergiui bei kitiems opozicijos lyderiams. Turint galvoje, kad ankstesni ministro pirmininko pasisakymai iš Seimo tribūnos, ypač minint Landsbergio vardą, būdavo visiškai kitokie... Jūsų nuomone, likusi šio Seimo kadencija bus kitokia nei buvo pastaruosius trejus metus? Gal krizė sukurs konstruktyvesnes opozicijos ir valdančiųjų bendravimo praktikas?
Aš labai norėčiau, kad taip būtų, bet kartu esu ir realistas. Manau, kad vienaip ar kitaip politinė kova nesiliaus. Galima prisiminti ir tą Seimo nepriimtą sprendimą dėl medikų atlyginimo didinimo. Tą vakarą viskas atrodė gana aštru ir gana aiškiai matėsi didelis partijų susipriešinimas. Galima, žinoma, surasti ir kitų pavyzdžių, kai deklaruojamas bendradarbiavimas tarp partijų... Visgi aš manu, kad niekur mes nedingsime, partijų kova yra viena iš demokratijos sudedamųjų dalių.
O politinės kovos išdava nėra tai, kad kai kurių institucijų vadovai nėra paskiriami: Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas, Valstybės kontrolierius. Kodėl šių dviejų pozicijų klausimas stringa?
Na, dėl Valstybės kontrolieriaus apskritai tą dieną (Seimo balsavimo – ELTA) procesas buvo ganėtinai stichiškas, matėme, kad klausimai painiojasi tarpusavyje, dalis Seimo narių išėjo į komitetus ir, kiek aš atsimenu, 5 balsų pritrūko. Reikia atkreipti dėmesį, kad tokia situacija nebūtų konstitucinė, jei prezidento dekretui nebūtų pritarta ir asmuo liktų tiesiog ilgesniam laikui, nors jis nebuvo skirtas ir sprendimas dėl jo skyrimo nebūtų priimtas. Aš manau, kad Seimo nariai šią aplinkybę turės įvertinti, nes kyla diskusijų, ar apskritai reikalingas toks atleidimo procesas. Šiuo atveju viskas galėtų vykti automatiškai, o diskusijos turėtų vykti dėl naujai skiriamo asmens. Tai yra laikinas klausimas, kuris išsispręs.
Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos... Šioje vietoje mūsų galimybės rasti tą kandidatą, kurį galėtume pavadinti optimaliu, yra ribotos. Kad ir kaip ten būtų, tokios svarbios ir atsakingos už didelių pinigų panaudojimą institucijos vadovas gali pretenduoti į atlyginimą, kurį aš pavadinčiau kukliu.
Nepaisant to, mes tokių kandidatūrų turime, mėginame su premjeru aptarti, ir tai yra laiko klausimas. Ne visada pavyksta greitai surasti gerą sprendimą.
Prezidente, išgyvename krizę, kokios nei Vakarų pasaulis, nei mes savo atmintyje neturėjome. Apie epidemijų protrūkius mes buvome įpratę tik girdėti, kad tai vyksta kažkur toli, už mūsų sienų, ar regėti katastrofų filmuose. Vakarai nebuvo tam pasirengę ir buvo sukrėsti. Tad pažvelkime į šio sukrėtimo reikšmę globaliame kontekste. Pasaulio lyderiai sako, kad pandemija yra didžiausia pasaulinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo. Pastarasis lėmė kardinalius pokyčius pasaulio tvarkoje: nusilpo senosios galybės, iškilo naujosios. Jūsų nuomone, virusas grasina priartinti kone šimtą metų pranašaujamą saulėlydį Vakarams?
Ko gero, ne visos Vakarų valstybės buvo pasirengusios iš karto imtis atsako ir priemonių šiai krizei įveikti. Iš dalies tai dėl pasaulėžiūros, kuria jos gyveno ganėtinai ilgą laiką. Ši pasaulėžiūra atspindi norą gyventi laisvai iš dalies vartotojiškai, leisti sau gyventi be ypatingų apribojimų. Pats virusas buvo iššūkis, kuris kartu su savimi atsinešė ir būtinų apribojimų poreikį. Tai buvo būtina sąlyga kovoti su juo.
Ne visos valstybės iš karto suvokė, kad štai dabar yra tas lemtingas momentas, kai reikia permąstyti visą savo pasaulėžiūrą, kuri iki tol ilgus dešimtmečius egzistavo, ir imtis veiksmų. Kai kurios tai padarė tik po kai kurio laikotarpio, kai suprato, kad kito kelio tiesiog nėra, o kai kurios dar iki šiol negali atsakyti į klausimą, ar ekonomikos tikslai yra svarbiau, ar pandemijos mastas svarbiau.
Bet kokie bus Vakarai, kai pasibaigs ši krizė?
To link ir suku, ne visos valstybės buvo pasiruošusios šiam iššūkiui, todėl dabar turi praeiti skausmingą etapą, kurio metu yra permąstomos visos vertybės ir apmąstomi veiksmai, kurių buvo imtasi arba, priešingai, iš viso nesiimta. Ar tai taps globaliu iššūkiu, ar tai lems kitokį pasaulio vaizdą? Aš manau, kad Europos Sąjungoje po šios krizės bus rengiama diskusija. Dabar (Europos Sąjungoje – ELTA) mes turime ne tik draugystės vienas kitam pavyzdžių, tačiau galima pateikti ir priešingų atvejų, kai buvo stokota solidarumo. Buvo daug trikdžių Europos Sąjungoje, kai, pavyzdžiui, reikėjo garantuoti laisvą koridorių piliečiams, prekėms.
Dabar mes pereiname į kitą lygmenį: atsiranda ekonomikos stabilizavimo planų ir finansinių injekcijų poreikis. Šiame kontekste mes matome valstybių ginčus: vienos nori didesnio solidarumo ir didesnio bendrijos įsitraukimo į jų problemų sprendimą, kitos sako, kad yra būtina finansinė disciplina ir kiekviena šalis pati atsakinga už tuos rezultatus, kuriuos sukelia jų vykdoma finansų politika. Šios diskusijos tik intensyvėja. Galima manyti, kad mes (ateityje – ELTA) turėsime jei ne trijų, tai bent dviejų valstybių grupių priešpriešą arba bent jau labai rimtą diskusiją.
Jūs kalbate apie diskusijas, kurių, pandemijos rizikas įveikusi, neišvengs Europos Sąjunga. Galima prisiminti ES istoriją: po kiekvienos krizės Europos valstybės išeidavo sukūrusios naujas bendras institucijas, taip bendradarbiavimo lygį pakeldavo į aukštesnį etapą. Ko tikėtis, kai epidemija bus suvaldyta? Regite jau konkretesnes krizės atidengtas spragas ES valdysenoje, kurias privalu artimiausioje ateityje užtaisyti?
Labiausiai šlubavo Europos Komisijos ir kitų ES institucijų reagavimo greitis į besiklostančius procesus. Aš pats puikiai pamenu, kad mes svarstėme, kaip užtikrinti laisvą Lietuvos piliečių grįžimą per Lenkijos teritoriją. Tai nebuvo lengva, nes Lenkija pasirinko sprendimą nepraleisti lengvųjų automobilių. Mes inicijavome Europos vadovų susitarimą, tačiau, kol jis buvo inicijuotas, praėjo kelios dienos ir per tą laiką mes viską išsprendėm. Patenkinamai ar ne, bet mes su Lenkija suradome sprendimo būdų. Tačiau ES atėjo per vėlai. Ir dabar aš matau tą patį, kai Ispanija ir Italija šaukte šaukia, kad reikia sprendimų.
Todėl turi keistis ES sprendimų priėmimo procesas, jų algoritmai turi keistis. O tai, kaip atrodys galių pasidalinimas, ar mes negrįšime atgalios ir nacionalinės valstybės vėl neperims didesnės atsakomybių dalių – viskas priklausys nuo to, kokias pamokas mes išmoksime iš šios krizės. Jei nacionalinės valstybės visgi supras, kad didžiąja dalimi jos pačios, pasitelkusios prieinamus svertus, susitvarkė su krize, o ES tuo tarpu buvo kažkur toli, tai, kaip jūs sakote, gali likti ne potrauminė patirtis, o institucinė atmintis. Kitaip tariant, bus įsitikinta, kad nacionalinės kompetencijos ne tik nemirė, bet atvirkščiai, davė efektyviausią rezultatą. O jei bus įvertinta, kad ES parama buvo lemiama įveikiant krizę – tada, žinoma, padarysime kitas išvadas. Šiandien aš nesiimu vertinti, kaip bus, tačiau kol kas panašu, kad didelė dalis iniciatyvos yra sutelkta būtent ties nacionaliniu lygiu.
Pabaigai, grįžkime prie Lietuvos pasienio: kokią informaciją apie bendradarbiavimo potencialą siunčia jūsų ir Baltarusijos prezidento apsikeitimas žinutėmis dėl pandemijos suvaldymo? Jūs Lukašenkos poziciją dėl pandemijos pavadinote bravūriška ir įtarimų keliančia, šis atkirto, kad turite „užsiimti savo virusu“. Šis komunikacinis precedentas jums yra informacija apie valstybę, su kuria, jūs sakėte, reikia bendradarbiauti?
Žiūrėkite, ši (Baltarusijos – ELTA) reakcija buvo papildyta tam tikrais veiksmais ir ji vėliau savo veiksmais patvirtino, kad problema egzistuoja: buvo kreiptasi į ES paramos, mėginama laimėti daugiau dėmesio koronaviruso protrūkiui pačioje Baltarusijoje. Pagaliau pasikeitė ir situacijos vertinimo retorika. Aš manau, kad buvo suprasta, jog toliau taip eiti negalima ir labai tikiuosi, kad elgesio pasikeitimas duos teigiamą rezultatą.