Nuteisti du 35-erių ir 29-erių šiauliečiai bei 26-erių šilutiškė, verbavę žmones nelegaliam narkotikų gabenimui skrandžiuose ar lagaminuose. Bendrininkų grupė narkotikų gabenimu užsiėmė tarptautiniu mastu, kontroliavo visą procesą, o jei užverbuotieji nenorėdavo daryti nusikaltimo, prieš juos naudodavo smurtą – fizinį ir psichologinį.
Vienam nuteistųjų V. J. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. Ž. Ch., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų atvirojoje kolonijoje, 2018-ųjų gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams ir 617,35 eurų bauda.
Šilutiškei A. B. Panevėžio apygardos teismo 2018-ųjų spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, vėliau taikytas lygtinis paleidimas, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Į tinklą patekdavo sunkiai pragyvenantys
Tiriant baudžiamąją bylą paaiškėjo, jog nusikaltimo organizatoriai ieškodavo žmonių, kurie yra pažeidžiami, kurių materialinė ir socialinė padėtis itin prasta. Inesą (nukentėjusiųjų vardai pakeisti – aut. past.), bylos duomenimis, neteisėtam narkotinių, psichotropinių medžiagų įsigijimui, laikymui ir jų gabenimui nusikaltėliai užverbavo veikdami kartu su bendrininkais iš anksto susitarę.
Inesos, auginančios tris atžalas, piniginiai reikalai buvo prasti. Be to, jos sūnus buvo sulaikytas – reikėjo pinigų ne tik vaikų išlaikymui, bet ir advokatui. Nukentėjusiajai buvo užsakytas pasas – tai tik patvirtino įtarimus, kad ją buvo siekta išnaudoti nusikalstamai veiklai vykdyti.
Pagal tokią pačią schemą nusikaltėliai toliau tęsė veiklą verbuodami vis naujus asmenis. Į tinklą pateko ir sunkiai pragyvenantis Arvydas. Pagal nusikaltėlių suregztą planą Arvydas kartu su jau minėta nukentėjusiąja Inesa turėjo skristi į Bogotos miestą, Kolumbijoje.
Nuteistasis Žygimantas savo motinos name (pastarajai nieko neįtariant) apgyvendino Arvydą su Inesa, aprūpino reikalingais drabužiais, nupirko kelionės lagaminą, davė pinigų kelionės išlaidoms – ruošė nusikaltimui. Iš motinos namo Šiauliuose nugabeno nukentėjusiuosius į Vilniaus oro uostą, tačiau čia jo laukė akibrokštas – pora atsisakė vykdyti nusikaltimą ir neišskrido. Pasitarę abu nusprendė, kad tai per daug pavojinga, juolab kad Inesos namuose laukė maža dukrytė.
Tada prasidėjo šantažas: nusikaltėliai pripaišė tariamą 20 tūkst. eurų skolą, todėl įbaugintam, sumuštam Arvydui teko skristi į Nyderlandus „atidirbti“ už save ir Inesą. Buvo pagrasinta, jog namai gali sudegti – išlėkti į orą. Be to, nenorėjo, kad grupuotė gąsdintų Inesą ir jos vaikus, tad sutiko su iškeltomis sąlygomis.
Arvydas narkotikus turėdavo gabenti skrandyje, o maršrutas būdavo iš vienos Europos valstybės į kitą. Jis pasakojo, kad skrandyje į Italiją gabeno 78 vienetus įpakuotos narkotinės medžiagos, kurią prarijo.
Arvydas galėdavo praryti iki 120 kapsulių, tačiau už narkotikų pervežimą pinigų jam niekas nesumokėjo ir jokia skola nebuvo „nurašyta“. Per mėnesį nukentėjusysis galėdavo atlikti iki dviejų „reisų“ ir važinėdavo tik po Europą. Yra girdėjęs apie tai, jog kapsulės gali skrandyje „trūkti“, be to nuolat jautė baimę ir įtampą – bet kada galėjo būti suimtas. Atsisakyti vykdyti nurodymus – negalėjo. Todėl pateikė civilinį ieškinį, prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Narkotikus yra tekę gabenti ir Arvydo broliui.
Pas brolį gyvenantis Arvydas dažnai laiką leisdavo pas Inesą – pastovios gyvenamosios vietos neturi. Kaip, beje, ir pastovaus darbo – kartais pakapoja malkas ar imasi kitų laikinų darbų. Pašalpos negauna taip pat. Turi du vaikus, kurie gyvena Airijoje su mama.
Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis Žygimantas kaltu neprisipažino, teigė esą nukentėjusiųjų nepažįsta, tik leido kelioms dienoms apsistoti nuomojamame name, pasirūpino svečiais, prašant draugui Vaidui, su kuriuo kartu sportuodavo.
Nepilnametės meilė nusiklatėliui išvirto į bendrininkavimą
Aikštėn iškyla ne tik bendrininkas Vaidas, bet ir kiti nusikaltėliai. Kaltinamoji Agnė savo kaltę pripažino iš dalies – su kitu bendrininku Dariumi susipažino būdama nepilnametė, tuo metu jai tebuvo keturiolika metų. Ketino su juo vykti pas savo motiną į Ispaniją. Tačiau, kaip vėliau sužinojo, Darius ją norėjo išvežti prostitucijai. Jų bendravimas nutrūko, nes byla tuomet pateko į teismą. Darius buvo kaltinamasis, o Agnė – nukentėjusioji. Vykstant teismo procesui Darius ją susirado, prašė pakeisti parodymus. Nuo to laiko jie pradėjo susitikinėti, o po to ir gyventi kartu.
Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu Agnė nurodė, kad žinojo, jog Darius ieško žmonių narkotinių medžiagų gabenimui, tačiau esą tik po to, kai pradėjo gyventi kartu. Artėjant nuosprendžiui Darius stipriai „užgėrė“. Būdamas girtas prasitarė apie žmones, kurie gabena narkotikus. Ji niekada nežinodavo į kokią šalį turės vykti žmonės ir gabenti narkotikus. Yra tik abstrakčiai girdėjusi, kad yra vykstama kažkur į Kolumbiją, Braziliją.
Su Inesa Agnė susipažino dar vaikystėje, kurį laiką ji buvo apsistojusi jų su Dariumi namuose, nukentėjusiosios atžvilgiu blogų ketinimų neva nebuvo, moterys gan artimai bendravo. Gyveno tame pačiame kaime, lankydavosi viena pas kitą svečiuose.
Narkotikų kartelis, vadeivų moterys, meilės ryšiai – viso to netrūksta Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje byloje. Agnė aiškino, jog dėl jauno amžiaus, meilės ir susižavėjimo Darius buvo ją užvaldęs, todėl ir vykdžiusi visus mylimojo, vėliau sutuoktinio nurodymus. Tiesa, kiek anksčiau Agnė jau buvo teista už moterų prekybą...
Vis dėl to, Agnė ilgainiui susivokė – po nusikalstamų veikų padarymo, už kurias buvo teisiama – iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą: išsituokė su sutuoktiniu Dariumi, kuris galėjo daryti jai neigiamą įtaką. Ji augina ir rūpinasi mažamete dukra, susirado gyvenimo draugą, dirba. Nuspręsta, kad didesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali neigiamai paveikti kaltinamosios motyvaciją keistis.
Identifikuota ir daugiau nukentėjusiųjų
Inesa su Arvydu ne vienintėlės nusikaltėlių grupės aukos. Nukentėjusysis Sigitas taip pat sunkiai vertėsi, sudegė jo namas. Tuo metu niekur nedirbo, gaudavo socialinę pašalpą, iš kurios sunkiai pragyvendavo. Po gaisro padėjo draugai ir pažįstami, kurie suteikdavo nakvynę. Todėl ir sutiko už atlygį neteisėtai savo organizme gabenti narkotikus į Rusiją, Sankt Peterburgą. Buvo aprūpintas viza, skrydžio bilietu. Jis nurijo 33 vienetus piliulių. Piliulės, pasak Sigito, atrodė tarsi saldainiukai, „kaip barbarisinės bombonkės“. Jis suprato, jog gabens nelegalias medžiagas, nors ir buvo neadekvatus nuo besaikio gėrimo. Bijojo, kad jie nepraplyštų skrandyje, bet kadangi labai reikėjo pinigų, todėl rizikavo.
Sankt Peterburge Sigito kontrolę perėmė nenustatytas asmuo – grupuotė veikė organizuotai. Su Dariumi Sigitas susipažino Pravieniškėse, kai atliko laisvės atėmimo bausmę, dar 1985-aisiais.
Vaidas ir Žygimantas veikdami bendrininkų grupėje neteisėtam narkotinių medžiagų įsigijimui, laikymui ir jų gabenimui užverbavo ir kitas aukas: Aistę bei Gailę. Pasinaudodami šių abiejų moterų sunkia materialine padėtimi, žadėdami gerą piniginį atlygį įstūmė į narkotinklą.
Ir vėl ta pati schema: Žygimantas aukas apgyvendino motinos name, kur instruktavo apie nusikalstamos veiklos vykdymo mechanizmą. Vaidas nukentėjusiąsias nugabeno į Rygos oro uostą, esantį Marupe, Latvijoje. Iš kurio moterys išskrido į Bogotos miestą, Kolumbijoje su persėdimu Lisabonoje (Portugalija). Nusikaltėliai nuolat jas kontroliavo telefonu. Jau atvykusias į Kolumbiją jas savo kontrolėn perėmė asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą.
Kolumbijoje jos buvo ilgiau nei dvi savaites. Po trijų savaičių susikrovė bagažą – susiruošė skristi namo. Tačiau vos įėjus į oro uostą Aistę sulaikė policijos pareigūnai ir nuvedė į patikros patalpas.
Iš pradžių nieko nerado, bet likus 15 minučių iki skrydžio vėl atėjo pareigūnai ir ją išsivedė – šįkart rado Vaido įduotą saldainių dėžutę, kurioje buvo 400 gramų narkotikų. Už tai Kolumbijoje Aistė nuteista ketveriems metams. Realiai išbuvo kalėjime 30 mėnesių. Šioje byloje yra pateikusi civilinį ieškinį 70 tūkst. eurų sumai neturtinei žalai atlyginti. Kalėjime sąlygos buvo labai sunkios, iš pradžių kalėjo su vyrais, miegojo ant čiužinių. Neturėjo už ką nusipirkti valgyti. Jautėsi labai nesaugiai, nes tame kalėjime buvo vartojami narkotikai ir alkoholis, reikėjo nuo visko atsiriboti.
Byloje figūruoja dar vienas asmuo Evaldas (pravarde „Efkė“), veikęs pagal išankstinį susitarimą kartu su Vaidu ir Žygimantu.
Analogiška situacija pasikartoja: šįkart dar vienas žmogus – Aistis, iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį – net 2 kilogramus narkotinės medžiagos kokaino, kurią paslėpęs savo lagamine gabeno iš Eldorado oro uosto, esančio Kolumbijoje, į Paryžiaus oro uostą.
Eldorado... Kaip simboliška. Jau ne vieną šimtą metų pasaulyje gyvuoja pasakojimai apie klestintį miestą, kuriame slypi didžiuliai turtai ir viskas tviska auksu. Visgi tai tik legendos. Realybėje Aisčio „vojažas“ baigėsi Prancūzijoje – jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. O „nešvarus auksas“ – kokainas konfiskuotas.
Plona riba
„Yra patogu manipuliuoti žmogumi, kuris neturi į ką atsiremti, kuriuo nepasitikės tarnybos, net jei jis kreiptųsi su pagalbos prašymu. Ir čia ne taip svarbu, koks yra išnaudojimo tikslas – prekyba narkotikais, vergiškas darbas ar prostitucija“, – aiškino ji.
Anot KOPŽI vadovės, identifikuoti aukas, kurios atrodo, taip pat atliko nusikaltimus – sudėtinga. „Šiandien tai yra pagrindinis kliuvinys sėkmingiau atpažint prekybą žmonėmis. Neretai teisėsauga, socialinės tarnybos ieško „švarios“ reputacijos aukų, taip išpildydami nusikaltimų organizatorių pranašavimus, jog „skųstis beprasmiška, vis tiek niekas tavimi nepatikės“. Kitas aspektas, ir patys nukentėjusieji visiškai įsitikinę, jog bus nubausti už tai, kad ir ne sava valia vykdytus nusikaltimus“, – išskyrė probleminį aspektą K. Mišinienė ir pridūrė, jog minėtoje byloje visiems buvo milžiniškas iššūkis paaiškinti aukoms, įtikinti jas, jog jų nuoširdus bendradarbiavimas su teisėsauga, teismu padės įvykdyti teisingumą.
Pasak K. Mišinienės, didžiulės pagarbos verti Šiaulių kriminalistai ir apygardos prokurorė, sugebėję išnarplioti šį sudėtingą nusikaltimą, supratę patyrusios nusikaltėlių gaujos „modus operandi“ (veikimo būdą – aut. past.), atpažinę aukų pažeidžiamumą, perdavę jas KOPŽI centrui pagalbos teikimui.
Ar pasitaiko atvejų, kai aukos nukenčia dvigubai – stoja prieš teismą? „Šiuo metu nežinome tokių atvejų Lietuvoje, kai identifikuota prekybos žmonėmis auka yra teisiama dėl priverstinių nusikaltimų. Prieš kelis metus – taip, buvo, tačiau identifikuota“, – pabrėžė pašnekovė.
Ji įsitikinusi, jog gali būti daugybė atvejų, kai dėl įvairiausių aplinkybių nukentėjusieji prisiima ne savo kaltes, nesiryžta bendradarbiauti su teisėsauga. „Ši byla taip pat tą puikiai iliustruoja – prekybos žmonėmis aukos buvo nuteistos kalėti Pietų Amerikoje už narkotikų pervežimą“, – pastebėjo K. Mišinienė.
Aukos paniškai bijojo susidorojimo
KOPŽI centras net ketverius metus intensyviai teikė pagalbą šios bylos nukentėjusiesiems. „Tačiau net praėjus keliems metams matėme paniškas baimės reakcijas, žmonėms tiesiog protai iš siaubo aptemdavo, kai kalba pasisukdavo apie juos užverbavusius ir terorizavusius nusikaltėlius. Ne kartą tie patys nusikaltėliai ir jų parankiniai buvo atvykę į aukų namus juos „paprotinti“, tą suprasdavome iš keičiamų parodymų, staiga atsiradusio nenoro su mumis bendrauti“, – pasakojo K. Mišinienė.
Pasak pašnekovės, šioje byloje nukentėjusieji labai įvairiai reagavo į siūlomą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą. „Vienur radome sudegusius namus ir žmogų, nežinantį, ką rytoj valgys, kitur atsiskleidė priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje problemos. Džiaugiamės, kad suradome lėšų kvalifikuotai teisinei pagalbai“, – sakė ji.
Visgi, anot K. Mišinienės, nedidelėje savivaldybėje teikti pagalbą – nebuvo lengva. Bendruomenė esą buvo jau iš anksto pasmerkusi šiuos žmones. „Reikdavo ilgų įtikinėjimų, gėdinimų, kol kokį valdininką išjudindavome aktyvesniam veiksmui. Gaila, bet ne išimtis čia buvo ir vietinė katalikiška pagalbos organizacija – „žinome, tuos tinginius ir narkomanus“. Visa tai tik rodo, jog prekeiviai žmonėmis dar ilgai ras aukų, nes mūsų požiūris leidžia jiems tą daryti“, – konstatavo KOPŽI centro vadovė.
Šiandien paskelbtas tik pirmos instancijos teismo nuosprendis, aukos to laukė ilgus metus, tačiau jis apskųstas – teisinė kova keliasi į aukštesnes instancijas. „Galiu nuoširdžiai pasakyti – per 19 savo darbo metų nesu mačiusi tokių įbaugintų aukų, tokio nuolatinio jų terorizavimo net jau bylai pasiekus teismą“, – kalbėjo K. Mišinienė.