„Kalbu apie išsiskyrusius žmones, kurie turi teismo nustatytą bendravimo tvarką, o vaiko tėtis arba mama gyvena atskirai. Pirmas kreipimasis buvo toks, kad mama gyvena su mergaite. Mergaitei reikėtų važiuoti pas tėtį, kuris gyvena kitame rajone. Klausia: „ar aš galiu nebevykdyti teismo sprendimo?“. Tai situacija yra tokia, kad teismo sprendimų niekas neatšaukė“, – pasakojo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Kontrolierė pasakojo, kad tarnyba sulaukė ir įvairių kitų istorijų, pavyzdžiui – tėtis sugrįžo iš užsienio, ir, gyvendamas Lietuvoje, reiškia norą bendrauti su savo vaiku.
„Dar turėjome vieną tėčio kreipimąsi, kur jis sako, kad „aš einu į darbą, bet aš ten kontaktuoju su dviem žmonėmis, o vaiko mama neduoda man vaiko tik todėl, kad aš einu į darbą“. Ir tokie skundai – vienas po kito.
Šiandien (ketvirtadienį – „Delfi“) vėl viena moteris parašė, klausia: „turiu du mažus vaikus, tėtis reikalauja, aš nenoriu, nes aš bijau. Aš nežinau į kokią aplinką jis juos nusiveš“.
Dar viena moteris parašė, kad ji prašo padėti jai susitikti, nes tėtis mano, kad vaikai niekur negalėtų išeiti iš savo gyvenamojo ploto. Mama sako: „aš atostogauju, nes prastova darbe, ir aš norėčiau bendrauti su savo vaikais. Aš turiu sąlygas, kur juos pasiimčiau“. Tėtis bijo ir neleidžia“, – pasakojo E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pasakojo, kad dalis tų tėvų griežtai reikalauja leidimo nevykdyti teismo sprendimo. Kiti bando diplomatiškiau prašyti tarpininkauti sudėtingoje situacijoje.
Tarnyba sulaukė ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Valerijaus Simuliko kreipimosi su paklausimu, ar būtų įmanoma greitai pakeisti teismų sprendimų vykdymo tvarką. Jis svarstė, kad „galbūt galėtų jie „Skype“ arba kitaip bendrauti“.
„Teismo sprendimo, žinoma, niekas dabar nepakeis. Apie tai nėra kalbos. Nepaprastoji padėtis nėra įvesta. Mes apeliuojame į tėvų geranoriškumą.
Jie turi susitarti. Nes dabar mėnesį-kitą visai nebendrauti su skyrium gyvenančiu tėčiu arba mama (yra neišeitis). Kai kur tai yra baimė, kai kur užsispyrimas, kai kur noras eliminuoti tą žmogų iš vaiko gyvenimo“, – sakė E. Žiobienė.
Kontrolierė sakė, kad šiuo laikotarpiu dar negavo skundų apie tai, bet akivaizdu, kad kita – su tuo susijusi tema yra vaikų išlaikymas.
„Svarbu, kad tėvai, atsižvelgdami į vienas kito galimybes, nenutrauktų vaikams išlaikymo, kuris yra labai svarbus“, – akcentavo E. Žiobienė.
Reikės ieškoti iš naujo būdų bendrauti
Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė, psichologė-psichoterapeutė Aušra Kurienė pastebėjo, kad tokiais atvejais gali pasitaikyti įvairių situacijų – tiek piktavališkų, kai galbūt naudodamiesi proga žmonės vaikų neduoda. Taip pat – ir tokių, kai mamai arba tėčiui kyla rūpestis, ar tikrai tas kitas laikosi karantino taisyklių, ar jis paiso draudimų.
„Aš manau, kad, jeigu taip atsitinka, kad šitos krizės akivaizdoje tėvai dar mažiau gali kooperuotis vaikų gerovei, tai atvejo vadybininkai, vaiko teisių specialistai, turi atidžiau ir jautriau reaguoti į tas situacijas“, – sakė A. Kurienė.
Ji kvietė specialistus tokioje situacijoje įstrigusiems tėvams „padėti ieškoti naujos kalbos“.
„Galbūt iki tol jau buvo rasta kažkokia kalba – teisinė arba kažkokia „nekalbėjimo kalba“, bet dabar reikės naujos kalbos. Krizėje reikės vėl pradėti naujai suvokti, kas yra vaiko poreikis.
O vaiko poreikis yra žinoti, kad mama ir tėtis (abu) yra sveiki, kad mama ir tėtis neguli ligoninėje su respiratoriais, ir, kad mama ir tėtis vis dar myli jį, nepaisant visko“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, geriausia vaikui būtų išlaikyti maksimalų stabilumą.
„Bet tai reiškia, kad abi pusės maksimaliai atsakingai laikosi nurodytų taisyklių, kurias, visų pirma, valstybė nustato, o jau paskui ateina „aš noriu/nenoriu“, – pabrėžė A. Kurienė.
Psichologė sutiko, kad sprendimų paieška yra sudėtingas klausimas.
„Tikiu, kad tas skaudulys gali naujai atsiverti, ir naujai sukelti vaikui kančią. Kviesčiau tėvus nepasimiršti, kad yra ir mažesnių, kuriems reikia jų pagalbos“, – sakė A. Kurienė.
Vaikams aktualizuojasi senos problemos
Psichologė paaiškino, kad vaikui, kai girdi, kaip pešasi tėvai, vėl aktualizuojasi per skyrybas išgyventos problemos.
„Vienas rimčiausių dalykų, kas ištinka vaikus per tėvų skyrybas, yra lojalumo konfliktas, kuris žmonių kalba reiškia: „Ar aš galiu juos abu mylėti? Nepaisant to, kad vienas nuskriaudė kitą, arba vienas pyksta ant kito – ar aš galiu juos abu mylėti, nes man abu jie yra svarbūs ir reikalingi?“.
Kai vaikas mato, kad tėvai pykstasi arba kažko neleidžia, tai jam darosi neaišku, ar čia galima supykti ant ko nors, ar galima vis dar mylėti tą, pas kurį jam neleidžia eiti? Kyla daugybė klausimų, ir, jei nesame jautrūs, emociškai išprusę, tai mes ir nematome tų dalykų, mes vaikus sužalojame pakeliui, bespręsdami savo tikrai dideles suaugusių žmonių nuoskaudas“, – sakė A. Kurienė.
Kritiniu atveju kviečia pasitelkti į pagalbą specialistus
Suaugusiems žmonėms, jeigu jie nepasitiki kitu tėvu, jei jiems tai kelia nerimą, psichologė siūlo ieškoti pagalbos.
„Kviesčiau pasvarstyti – „galbūt aš galiu kreiptis į atvejo vadybą ir paklausti?“. Gali būti, kad man kita pusė nesako. Aš jo klausiu: „ar tu dėvi kaukę?“. Sako: „ne tavo reikalas“. Klausiu: „ar tu eini į darbą, susitinki su žmonėmis?“. Sako: „ne tavo reikalas, atsiknisk“. Tada „man tikrai yra neramu, ir gal aš galiu tada paprašyti atvejo vadybininko arba kažkokių kitų žmonių (galbūt senelių), kad jie pasiteirautų“.
Galbūt, jis daro viską teisingai, tik nekomunikuoja. Tada turi pasitikėti kitais žmonėmis. Negali nepasitikėti visu pasauliu, ir įtarti, kad visi yra sąmoksle prieš tavo vaiką“, – sakė A. Kurienė.
Psichologė teigė, kad šito pasirinkimo tikrai negalima „numesti“ vaikui.
„Tikrai – ne. Paauglystėje galima su vaiku šnekėtis ir aptarti visokias aplinkybes, kad „gali būti, kad šiuo metu tikrai nėra galimybių matytis su tėvu arba mama“. Tai gali būti, pavyzdžiui, medikas, kuris kiekvieną dieną eina į ligoninę, grįžta, ir gal tikrai jam šiuo metu tikrai nereikia matytis su vaiku gyvai.
Galbūt asmuo buvo kontakte su sergančiu, galbūt turi būti saviizoliacijoje, yra žmonių, kurie kiekvieną dieną eina į darbą ir negali pasirūpinti. Yra tėvų ir mamų, kurie neturi kompiuterio, o kita pusė turi ir gali pasirūpinti nuotoliniu mokymu. Tada galbūt užtektų pasikalbėti per „Skype“ arba telefonu. Bet tam reikia bendradarbiauti, ir sudaryti sąlygas kitai pusei turėti ryšį“, – sakė A. Kurienė.
Psichologė pabrėžė, kad vaikams labai svarbu šiuo metu žinoti, kad jų svarbiausi suaugusieji yra sveiki.
„Čia jie turi labai daug nerimo, jeigu jie negali ilgai matytis. Tada turi patikinti, kad „man viskas gerai, aš sveikas. Nešioju kaukę“, – kalbėjo A. Kurienė.
Vaikams irgi nėra lengva per krizę
Psichologė pastebėjo, kad šią krizę išgyvena ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.
„Jie tai išgyvena įvairiai. (…) Mes tai galime suprasti, nes jie kaip nors elgiasi. Yra mažų vaikų, kurie tikrai džiaugiasi galimybe būti su mama ir tėčiu. Bet tai nereiškia, kad tai yra tik tai, nes fone vis tiek jie mato ir kaukes, ir pasikeitusį gyvenimą, ir brolį arba sesę, kurie neina į mokyklą, ir tėvus, kurie vaikšto kaip kosmonautai, įsitempę, ir girdi kalbas. Tai, kad jie nesupranta, kas darosi, nepadaro jų mažiau nerimastingais arba nepažeidžiamais“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, vaikai irgi išgyvena nerimą, jiems reikia labai paprastais būdais paaiškinti.
„O labiausiai juos reikia patikinti, kad „mes tikrai būsime gyvi ir sveiki, ir susitiksime su seneliais. Tikrai eisi į darželį“, – patarė A. Kurienė.
Pasak psichologės, kokie dešimtmečiai jau atvirai kalba, kaip jiems neramu ir liūdna, kad nėra draugų, ir pikta. Jie jaučiasi labai pavargę dėl nuotolinio mokymo, nugarą ir akis skauda, ir draugų trūksta.
„Jie neturi mažiau jausmų, jie turi mažiau resursų su tais jausmais tvarkytis. Jų pagrindiniai resursai yra mama ir tėtis. O, jeigu mama ir tėtis iš baimės nieko kito neveikia tik klausosi žinių, tai čia yra labai prastas resursas“, – sakė A. Kurienė.