Visą praėjusią savaitę buvo kalbama, kad Ukmergė šiuo metu yra pavojingiausias miestas mūsų šalyje. Dėl šio miesto ligoninėje išplitusio koronaviruso net gi buvo svarstymų visiškai uždaryti miestą. Tai neįvyko, tačiau visų miesto gyventojų valdžia paprašė būti itin atsargiems ir nekišti nosies iš namų, jeigu tam nėra būtinybės.
Bet į devintą dešimtį įžengusi Ukmergės senbuvė Vanda tokių raginimų negirdėjo, todėl ji kaip ir eilinę dieną anksti atsikėlė, pavalgė savo kuklius pusryčius ir išpėdino pasidairyti po miestą, o tuo pačiu ir apsipirkti.
Vandą jau puola ligos, bet ji joms priešinasi, stengiasi gyventi sveikai ir nepasiduoti senatviniams skausmams. Vaikšto be lazdos, visa pasitempusi, o paskui save visuomet traukia nedidelį metalinį karutį su dviem guminiais ratais. Įprastą dieną ant jo susikrauna visus pirkinius, kurių prisirenka parduotuvėse ir turgelyje. Eiti apsipirkti – vienintelė šiai moteriai likusi pramoga. Ji įdėmiai apžiūrinėja prekes, analizuoja kainas, ir didžiuodamasi gali pasakyti, kad tiksliai žino, kurioje parduotuvėje mėsa pigesnė, o kurioje bulvės su nuolaida.
Tai buvo gražus, saulėtas šeštadienis, kelios valandos po vidurdienio. Kaip tik tuo metu telefone nuskambėjo pranešimas apie skelbiantis, kad Ukmergėje mirė jau ketvirta COVID-19 auka.
– Na va, mirė dar vienas žmogus, – susirūpinęs sakau Vandai, sutikęs ją pagrindinėje Ukmergės Kęstučio aikštėje.
– Kasdien kas nors miršta ir gimsta. Tegul Dievas duoda ramybės, – visai nesigąsdindama ramiu balsu atsako man ši moteris.
– Bet nuo to koronaviruso vis daugiau ir daugiau miršta. Labai baisu, kas darosi. Ar nebijote? – klausiu jos.
– Baik tu juokus, vaikeli. O ko man bijoti? Aš paprasta, sena moteris. Visko gyvenime turėjau, net karą pergyvenau, badas buvo, artimuosius palaidojau. Niekam nelinkėčiau, iki šiandien sapnuoju, negaliu ramiai miegoti, – sako ji.
– Kur čia vaikštote, juk pavojinga lįsti iš namų? – klausiu Vandos.
– Graži diena, nėra pavojaus. Aš visada einu apsipirkti, valgyti juk žmogui reikia, – paaiškina. Ir rodo į savo vežimėlį, ant kurio dar nieko nėra padėta.
– O tai, kur jūsų prekės? Juk iš parduotuvės einate.
– Aš nesuprantu, kas čia darosi. Visos krautuvės uždarytos, kur einu – niekas nedirba. Čia, šitoje „Iki“ mėsą perku, bet manęs neįleido, liepė slėptis namuose.
– Matote, rūpinasi jūsų sveikata. Jums tikrai reikėtų pasisaugoti, pabūti izoliacijoje.
– Senų žmonių tokios ligos neima, pas mus didesnių problemų yra. Čia jūs, jauni saugokitės ir bijokite. Karo nematėte, nežinote, kaip būna blogai.
– Bet ponia Vanda, šitas virusas, kuris dabar siaučia, labai pavojingas būtent vyresnių žmonių sveikatai. Ar girdėjote ką nors apie tai?
– Nepasakok man pasakų, vaikeli. Su kaimyne kalbėjome, kad jaunimas čia visas išsilakstė, slepiasi, mieste vien seneliai pasiliko. Jaunuolius guldo į patalą, o seni tai nebijo, atlaikys jie virusą.
– Ar žinias žiūrite? Per televiziją nuolat kartoja, kad labai reikia saugotis.
– Nežiūriu, neįdomios man tos kalbos. Galvą po to tik skauda, pastoviai visokias blogybes rodo.
– Tai iš kur naujienas sužinote?
– Su kaimynais pasikalbam, pasidaliname, kas ką žino. Ir viskas.
– O jaunų kaimynų ar turite? Niekas nesiūlė vietoj jūsų nueiti į parduotuvę, nupirkti prekių?
– Kas čia tau siūlys? Kam čia reikia? Aš pati kojas rankas turiu, nueiti galiu, bet, kad nedirba jos. Nežinau, kas čia bus, – susirūpinusi buvo Vanda, tačiau nepasidavė, sakė eis dar į dvi parduotuves, vis tiek ieškos to, ko jai reikia, nes buvo suplanavusi pietus gaminti. Ir taškas.
Dalelę tiesos ši moteris tikrai pasakė. Tądien Ukmergėje atrodė, kad jaunimas dingo – nė vieno vaiko, nė vieno jaunuolio. Gatvės visai tuščios, tik kelios mamytės su kūdikių vežimėliais ir pagyvenusi liaudis, matyt, kaip ir Vanda išėjo pirkti maisto.
„Duok Dieve sveikatos, duok Dieve sveikatos“, – šie Vandos pasakyti žodžiai man, šių eilučių autoriui, tegu būna skirti visiems, kas skaitėte, o ir jai pačiai, žinoma.
Šiuo, pasauliui itin sudėtingu laikotarpiu, kiekvieno žmogaus nuomonė, elgesys ir susitelkimas imtis atsargumo priemonių yra be galo svarbūs. Ne veltui piešiamos visokios diagramos ir piramidės, kur aiškiai parodoma, kiek daug gali duoti vieno sąmoningo piliečio elgesys. Vienas namuose pasilikęs ir karantinavęsis žmogus – daug sveikų žmonių aplinkui.
Todėl paskambinkite savo seneliams, paskambinkite močiutės sesei, kuri galbūt nėra jums labai artima, paskambinkite seniai matytai giminaitei, kuri yra rizikos grupėje. Perspėkite, kas dabar vyksta pasaulyje, paraginkite niekur neiti ir saugoti save. Vandai niekas nepasiūlė nupirkti prekių už ją, o jūs tą padarykite, apipirkite visus vyresnio amžiaus artimuosius ir kaimynus. Tai bus ne paprastas nuėjimas į parduotuvę, tai bus kur kas daugiau. Saugokime vieni kitų gyvybes.