Dalijamės jo paviešintomis mintimis asmeninėje feisbuko paskyroje.

Šiuo metu įžengiame į tokią viruso plitimo stadiją, kai didžioji dalis visuomenės jau suvokia grėsmes ir savo pareigas, o mes medikai ir dėstytojai irgi turime daug pareigų. Todėl vis mažiau laiko viešiems komentarams žiniasklaidoje. Aš labai gerbiu žurnalistus ir visuomenės teisę žinoti, bet laikas tampa aukso vertės preke, kai vietoj kalbų reikia tiesiog tirti, gydyti pacientus bei konsultuoti kolegas.

Iš esmės per tuos daugiau kaip du mėnesius pasakėme viską, kas bus ir ko reikia, kad to nebūtų kiek galėjome anksčiau. Kai ką valdžia ar bent jau jos dalis išgirdo. Prognostinius modelius pateikėme netgi labai artimus vis garsiau ir dažniau prabylančių matematikų ir epidemiologų skaičiavimams. Dabar labai noriu tik vieno, kad kuo daugiau išgelbėtume mūsų žmonių.

Yra tokių, kurie ranka moja į vyresnio amžiaus žmonių mirtis – vis tiek numirs. O man atrodo, kad kiekvieno mūsų mirtis, nepaisant amžiaus grupės, yra dalelė ir mūsų civilizacijos mirties. Kokie mes išliksime po šio balandžio ir gegužės mėnesių, kokias užkardas suręsime vėlesnėms viruso bangoms, apspręs mūsų Europos civilizacijos likimą. Turbūt ne vieną jūsų apimdavo neviltis, kad mūsų Europos tarsi neliko, o vietoje galingiausių pasaulio ekonomikų šeimos liko didelė viską naikinanti iš Kinijos atkeliavusio viruso metastazė. Mūsų visų Europos vadovai ir sistemos buvo silpni ir nepasirengę grėsmei. Bet ar mes to nenujautėme migrantų krizės ir kitų „nevaldomų“ krizių akivaizdoje? Gal Kinijos virusas ir yra ta tikroji pamoka norint išlikti?

Rektorius, istorikas, profesorius Rimvydas Petrauskas savo straipsnyje apie Europos Unijos prasmę šiomis dienomis užduoda vieną klausimą: „Kokia mūsų civilizacijos trajektorija ir kokioje draugijoje, kokiame kultūriniame bei politiniame lauke norime būti?“. Tai klausimas, kurį mums reikia nuolat prisiminti, kai vis dar nesuvokiame, kad pasaulis per šiuos du mėnesius pasikeitė. Prisiminti, kad prieš reikalaujant pagalbos ir solidarumo iš kitų pirmiausia turime pasirūpinti savimi ir savo artimais žmonėmis. Ir pagaliau prisiminti, kad teks viską atkurti, kai tai baigsis. Šį kartą teks sukonstruoti kažką tikro“, – tikino jis.