– Pone Kasiulevičiau, kokia, jūsų nuomone, yra viruso plitimo stadija Lietuvoje šiuo metu?

V. Kasiulevičius: Dabar yra pradinė stadija, virusas pradėjo plisti. Kiek tuo virusu užsikrėtusių žmonių yra, sunku pasakyti. Bet tas skaičius didėja kasdien. Galime konstatuoti faktą, kad įvežtinių atvejų vis dar yra, bet prasideda ir plitimas užsikrečiant vienam nuo kito.

– Ar tas vienas užsikrėtimo tarpusavyje atvejis yra kažkokio naujo etapo pradžia, jūsų nuomone?

V. Kasiulevičius: Manau, kad taip. Sunku pasakyti tiksliai. Registruoti atvejai atspindi tik tam tikrą dalį realiai užsikrėtusių žmonių. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad užsikrėtusių gali būti 40 ar 50 proc. daugiau, kai kurie sako, kad tokių gali būti net 10 kartų daugiau. Visgi, vertinant bendrą skaičių, jis dar nėra toks didelis, kad darytų reikšmingą poveikį sveikatos apsaugos sistemai.

– Skelbiamos vietos, kuriose lankėsi žmonės iki jiems diagnozuojant virusą. Jei žmogus, kuriam vėliau nustatytas koronavirusas, lankėsi, pavyzdžiui, parduotuvėje X, kiek šansų užsikrėsti toje pačioje parduotuvėje besilankiusiam žmogui?

V. Kasiulevičius: Labai nedaug.

– Jūsų nuomone, tie vietų skelbimai iš esmės labiau susiję su viešu transportu, kitomis vietomis, galbūt kavinėmis, jei tai vyko iki karantino paskelbimo?

V. Kasiulevičius: Jei keliavote su tuo žmogumi autobusu ilgą laiką, pvz., tai truko ilgiau nei penkiolika minučių, ir sėdėjote šalia to žmogaus, eilėje už jo ar priešais jį, mažiau nei metro atstumu penkiolikos minučių laikotarpyje, tai galima traktuoti kaip didelės rizikos kontaktą, ir yra didelė tikimybė, kad jūs galėjote užsikrėsti.

O jei tik prasilenkėte su sergančiu žmogumi, kartu buvote parduotuvėje – tikimybė labai maža.

– Ar žmonės, persirgę koronavirusu, kažkuriam laikui įgauna imunitetą?

V. Kasiulevičius: Neabejotinai įgauna imunitetą, tik nežinome, kuriam laikui.

– Visur skelbiama, kad COVID-19 anksčiau ar vėliau persirgsime visi. Ar yra kažkoks algoritmas, kaip tai turėtų įvykti?

V. Kasiulevičius: Kad susiformuotų stabilus imunitetas, reikalinga, kad persirgtų bent 70 proc. populiacijos pasaulyje. Kaip bus šiuo atveju, sunku pasakyti. Be abejo, kad sirgsime dar ilgai ir ta banga pavasarį nebus paskutinė. Greičiausiai bus didelė banga rudenį, po to – vėl pavasarį, ir taip tęsis ilgą laiką. Gali būti ir pesimistiškesnis scenarijus, jei infekcija plis gana smarkiai net ir vasaros laikotarpiu, jei oro temperatūra neturės įtakos jos plėtrai.

– Ar, jūsų nuomone, dabar turėtų būti sugriežtintos priemonės? Judėjimo apribojimas tarp šalies miestų, draudimas išeiti iš namų ir pan.?

V. Kasiulevičius: Labai sunku pasakyti, kurios priemonės efektyviausios. Kol kas išimtinai remiamės patirtimi, kuri buvo Kinijoje. Kitos geros patirties neturime, ji kaupiasi. Italijos patirtis, to liberalesnio varianto, bus matoma, kai pradės mažėti sergančiųjų skaičius. Bet kol kas Italijoje situacija labai sudėtinga. Kol kas labai sunku daryti kažkokias preliminarias išvadas. Efektas paprastai vertinamas nuo priemonių įdiegimo praėjus dviem savaitėms. Jei per dvi savaites nuo priemonių įdiegimo situacija pradeda gerėti, mažėja užsikrėtusiųjų, tada galime sakyti, kad priemonės veikia.

Bet paprastai veikia priemonių kompleksas, labai įvairūs faktoriai. Pasakyti, kurios priemonės efektyviausios, yra tikrai sudėtinga. Bet labai svarbu, kiek įmanoma, mažinti krūvį sveikatos apsaugai. Nes Italijos pavyzdys rodo, kad sveikatos apsauga palūžo ir jau nebesusitvarko su esamu pacientų skaičiumi. Tas pats jau vyksta ir Ispanijoje. Prancūzija kol kas dar laikosi, bet irgi artėja prie ribos. Todėl reikia suvokti vieną dalyką – kad vadinama viruso plitimo supresija yra labai svarbi. Kuo labiau žmonės izoliuoti, tuo mažesnis krūvis sveikatos apsaugai, tuo daugiau išgelbėtų pacientų.

– Ko medikams, be poilsio, dabar trūksta labiausiai?

V. Kasiulevičius: Be abejo, trūksta apsauginių priemonių, respiratorių, vienkartinių chalatų, pirštinių – daugybės dalykų reikia. Viskas eikvojasi labai greitai. Sukaupti rezervai tirpsta. Jų yra, bet jie po truputį senka. Mes žinome, kad tai nesibaigs rytoj, nesibaigs po savaitės, ir greičiausiai nesibaigs netgi po mėnesio. Todėl reikia šių priemonių ir psichologinio palaikymo. Reikia visuomenės palaikymo, supratimo, kad tie, kurie šiandien penkiose ligoninėse, kurios yra patvirtintos ministro įsakymu, ir infekcinių ligų centruose – jie iš tikrųjų didvyriškai kaunasi. Ir jiems reikia moralinio, visapusiško palaikymo.

– Esate sakęs, kad karantinas gali tęstis iki maždaug gegužės 15-osios. Pagal šios dienos situaciją, nematote galimybių, kad jis trumpėtų?

V. Kasiulevičius: Manau, kad tam tikros izoliacinės priemonės turės būti naudojamos. Žmonių atsipalaidavimas ir prisitaikymas nėra pats geriausias variantas. Žmonės turėtų suprasti, kad tai daroma ne šiaip sau, nes tokių eksperimentų su ekonomika ir valstybe niekas nevykdytų, jei nematytų labai rimtos grėsmės. Reikia suvokti, kad, esant pesimistiškiausiam scenarijui, galime susidurti su tūkstančiais papildomų mirčių. Tai – labai rimtas iššūkis mūsų visuomenei. Todėl kuo labiau būsime pilietiški ir atsakingi, tuo labiau gerinsime situaciją.
Vytautas Kasiulevičius

– Pone Požėla, pradėkime nuo jūsų pranešimo apie karantino nesilaikančius žmones. Skaičiai auga kasdien, vakar tokių pranešimų buvo pusketvirto šimto. Kaip reaguojama?

R. Požėla: Turime pasitvirtinę tam tikrą algoritmą ir stengiamės paaiškinti žmonėms – su jais susisiekėme ryšio priemonėmis – kodėl jie vis tik turėtų laikytis to draudimo reikalavimo. Paprastai absoliučia dauguma atvejų mums pavyksta žmones įtikinti ir jie grįžta į saviizoliacijos vietas.

– Kokia yra tipinė situacija, kodėl nesilaikoma saviizoliacijos?

R. Požėla: Žmonės turi įvairių paaiškinimų – tai jiems reikia kažkur išeiti, tai jie kažką ne taip suprato. Galbūt jie įsivaizduoja, kad jie savo išėjimu iš gyvenamosios vietos nekelia grėsmių. Kaip minėjau, tokių piktybinių atvejų, kad žmonės atvirai siųstų mus toliau, man neteko girdėti. Po pokalbio su mūsų budėtojais žmonės paprastai grįžta į savo buveinę.

– Suprantu, kad tipinė situacija yra tokia – kaimynas, žinodamas, kad jo kaimynas grįžo iš užsienio ir turėtų būti saviizoliacijoje, mato, kad tas gastroliuoja po kiemą ar miestą, skambina į policiją, ar ne?

R. Požėla: Taip, skambina 112, bendrasis pagalbos centras sujungia su mūsų budėtoju ir paskui pradedame savo darbą su tuo žmogumi.

– Yra pranešimų, kad tas pats žmogus vėl, nepaisant įspėjimų, nutraukia saviizoliaciją?

R. Požėla: Tokios informacijos dabar neturiu.

– Šiandieną paskelbta, kad parkuose ir viešose vietose bus draudžiami žmonių susibūrimai, didesni nei penki asmenys. Pranešėte, kad bus papildomai skiriami šimtai policininkų patruliuoti gatvėse. Kaip tai bus kontroliuojama, galite paaiškinti pačią metodiką?

R. Požėla: Policija jau dabar pakeitė darbo organizavimą, dėl to mums pavyko į gatves išleisti žymiai daugiau ekipažų. Paminėtas skaičius – apie 800 policijos ekipažų, vadinasi, pareigūnų – maždaug dvigubai daugiau. Tikrai suprantame savo veiklos prioritetus – mūsų matomumas, viešosios tvarkos užtikrinimas ir reagavimas į įvairaus pobūdžio skambučius dėl galimo draudimų nesilaikymo.

Šis draudimas, tiesą sakant, brendo. Ir ryte apie tai kalbėjau. Tai, ką mes matome, yra netoleruotina. Policija šiuo metu neturėjo įrankių paveikti žmones ir juos pašalinti iš viešų vietų. Dabar, esant tam tikriems draudimams, perorganizuosime savo veiklą, įtrauksime į patruliavimo maršrutus būtent tas viešąsias vietas ir bandysime užtikrinti draudimo įgyvendinimą.

– Ar policija turi reikiamų priemonių apsaugoti pareigūnus, kurie kontaktuoja su asmenimis?

R. Požėla: Situacija tikrai gerėja. Esame pasitvirtinę tvarką, kad pareigūnai, kurie dėl kažkokių priežasčių teoriškai gali neturėti priemonių, nebūtų siunčiami į įvykius. Bet iš tikrųjų policijos pareigūnai – nuolat tikriname, komunikuojame, tiksliname informaciją – reikiamas priemones turi. Tik žiūrime, ką galėtume papildomai įsigyti. Pvz., akinius ar kt. Šiaip dėl priemonių turėjimo situacija šiandien yra pakankamai normali.

– Nėra tokių problemų, kad kai kurie pareigūnai vengia nešioti priemones? Daugiausia vyriškame kolektyve turbūt gali būti įvairių sampratų apie tai, kaip reikia saugoti save?

R. Požėla: Absoliuti dauguma mūsų pareigūnų ir pareigūnių yra pakankamai sąmoningi žmonės ir suvokia, kad tai būtų žaidimas su savo sveikata, o galbūt ir gyvybe.

– Profesoriau Čaplinskai, kaip vertinate naujus apribojimus, net ir parkuose ar kitose viešose vietose drausti burtis žmonėms į didesnius nei penkių žmonių būrelius?

S. Čaplinskas: Epidemiologine prasme šie draudimai yra visiškai suprantami ir logiški. Noriu pastebėti, kad būtų labai gerai, kad kuo daugiau piliečių suprastų ir rodytų tą pilietinį sąmoningumą. Ačiū tiems, kurie praneša, kad nepilietiškai elgiasi jų kaimynai ar artimieji.
Saulius Čaplinskas

Juk prie kiekvieno nepastatysime po policininką ar po pilietišką kaimyną. Reikia suprasti, kodėl taip darome. Ta fizinė socialinė distancija yra tiesiog būtina, būtina iškentėti tas dvi savaites, kaip yra prašoma, rekomenduojama, netgi įpareigojama teisės aktais. Taip reikia daryti vardan visų mūsų. Žmonės turi suprasti, kad visų pirma taip reikia elgtis vardan jų artimųjų, vaikų, tėvelių, senelių saugumo ir galbūt net gyvybės.

– Pone Čaplinskai, ar, jūsų nuomone, reikėtų griežtinti karantino sąlygas dar labiau?

S. Čaplinskas: Šito nesiimu spręsti. Medicinine prasme aišku, kad reikia laikytis karantino sąlygų. Vis dėl to aš labai drįsčiau abejoti, kad vien tik griežtinimo priemonėmis, vien policinėmis priemonėmis galėtume išspręsti šią problemą. Be abejo, jos reikalingos, jei žmonės šito nesupranta. Bet vis tik labai apeliuočiau į tai, kad visi kartu pakalbėtume. Ačiū žiniasklaidai, kuri tikrai daug dėmesio tam skiria. Bet galbūt galėtų ir kaimynai, žinodami, kad kaimynas turi būti saviizoliacijoje, paprasčiausiai paskambinti jam, pasidomėti, kaip jam sekasi – išlaikydam fizinę socialinę distanciją vis tik nepraleiskime tos dvasinės socialinės distancijos.

– Profesoriau, pagal aplinką už jūsų matau, kad esate darbe, o ne namuose. Važiuodamas į darbą pastebite, kad šiandien yra daugiau automobilių gatvėse nei prieš dvi dienas, pavyzdžiui?

S. Čaplinskas: Tiesą sakant, važiuodamas iš ryto nepastebėjau, kad jų būtų daugiau. Gana tuščia buvo. Pastebiu, kad važiuojant per senamiestį, nėra pristatyta tiek daug automobilių, kaip anksčiau. Mano manymu, miestas yra patuštėjęs. Lyginant su kitomis dienomis – sunku pasakyti.

– Turiu omeny, ar jaučiate tam tikrą visuomenės atsipalaidavimą praėjus kelioms dienoms nuo karantino pradžios? Nejaučiate, kad įvyko pirmas šokas – visi užsidarė, o dabar gyvenimas tarsi palengvėjęs?

S. Čaplinskas: Čia yra didelis apgaulingas pavojus. Galima pritaikyti sparnuotą frazę „tyla prieš audrą" ar pan. Ir jei nesuprasime, kodėl reikia laikytis būtent tokių sąlygų, jei pamiršome, kaip stebėjome tas tuščias gatves Kinijoje ar Italijoje ir pan., paskui mokėsime labai brangiai. Ir, kad ir kaip stengtųsi mūsų medikai, paprasčiausiai mūsų sveikatos sistema gali „nepavežti", jei bus labai didelis sunkių ligonių antplūdis vienu metu.

– Pone Požėla, ar yra pradėtas bent vienas ikiteisminis tyrimas dėl saviizoliacijos režimo pažeidimo?

R. Požėla: Dėl saviizoliacijos režimo pažeidimo ikiteisminiai tyrimai iš principo negali būti pradėti. Kalbame tik apie administracines nuobaudas. Apie ikiteisminius tyrimus kalbame, kai yra galimai nustatyta liga, žmogui taikomas priverstinis izoliavimas ar hospitalizavimas, ir jis nevykdo tų reikalavimų, savavališkai pasišalina iš savo gyvenamos vietos, jei pagal įstatymą jam tai yra numatyta kaip gydymosi ir buvimo vieta, ar iš sveikatos priežiūros įstaigos.

Tokių atvejų, kai žmonės savavališkai pasišalino, tikrai buvo. Lietuvoje dėl to yra pradėti keli ikiteisminiai tyrimai. Čia žaidimo taisyklės visiems yra labai aiškios – medikų reikalavimai, hospitalizavimo sąlygos yra būtinos vykdyti. Ir, jei tai nebus vykdoma, baudžiamoji atsakomybė gresia kiekvienam tokiam asmeniui.

– O kalbant apie saviizoliaciją grįžus iš užsienio, ar yra nubausta administracinėmis nuobaudomis žmonių, ar vis dar taikote pokalbį, grąžinimą atgal į namus?

R. Požėla: Iš esmės yra taikomas pokalbis. Teoriškai tą informaciją galime ir turime perduoti Visuomenės sveikatos centrui, nes ši institucija gali surašyti administracinio nusižengimo protokolus. Bet vėlgi, teoriškai žiūrint, mes irgi galime taikyti administracinę atsakomybę tokiems asmenims už policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą. Nes formaliai mes konstatuojame, kad jis yra pažeidęs tam tikrą reikalavimą, pakartojame tą reikalavimą, kad jį privaloma vykdyti. Ir jei asmuo atsisako vykdyti, teoriškai policijos pareigūnai gali surašyti tokiam asmeniui protokolus. Bet kol kas, kaip minėta, yra apsiribojama profilaktiniais pokalbiais, ir jie šiandien veikia.
Renatas Požėla

– Kaip manote elgtis ateityje? Ar turėsite kažkokių nurodymų savo pareigūnams, kaip vertinti tokius atvejus? Ypač, jei susirgimų skaičius didės, ar net drastiškai didės?

R. Požėla: Policija kasdien priima tam tikrus sprendimus organizacijos viduje, vykdo vidinę komunikaciją. Kasdien turime pasitarimus per video tiltus, gauname labai daug informacijos apie galimus pokyčius, naujas grėsmes. Ir tikrai bandome užbėgti įvykiams už akių. Esame vieni iš tų, kurie ir valstybės mastu sako, kad reikalinga aiški valstybės ir institucijų strategija, kas bus, jei situacija taps kitokia nei yra dabar ir galbūt valstybei teks gyventi ir dirbti „karantino plius" sąlygomis.

– Ar tokie planai jau ruošiami, kurie įtrauktų visas institucijas? Kai kuriose institucijose jūs ir pats esate tarnavęs, pvz., Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.

R. Požėla: Policija pati rengia tokius planus, bando nuspėti galimas grėsmes. Rytoj Vyriausybėje bus pasitarimas, kur dalyvaus suinteresuotų institucijų vadovai. Bandysime kalbėti apie artimiausio laikmečio strategiją, pasidalinsime grėsmėmis, kurias matome, galbūt gims kažkokie sprendimų projektai.

– Pvz., jei būtų priimti sprendimai nejudėti tarp miestų, užtikrinti tam tikrų regionų izoliavimą, policija ar kariuomenė, kitos organizacijos būtų pajėgios tai užtikrinti?

R. Požėla: Policija turi savo pajėgumus, savo funkcijas. Kalbame ir apie kariuomenės priemonių taikos salygomis taikymo pasitelkimą. Manau, valstybė turi rasti resursų, pajėgumų, kad maksimaliai užtikrintų savo gyventojų saugumą.

– Profesoriau Čaplinskai, kaip jūs manote, kokioje fazėje šiuo metu yra koronavirusas Lietuvoje ir kokios galimybės, kad jis augtų ypatingai greitai, geometrine progresija, kasdien? Ar vis tik situacija nėra tokia grėsminga?

S. Čaplinskas: Vienareikšmiškai esame augimo stadijoje. Kada pasieksime tą piką, ir ar jis bus aukštesnis, ar žemesnis, dabar jau priklauso ne nuo medikų, o nuo visuomenės. Būtent nuo tų piliečių, kurie nesuvokia, kokią grėsmę kelia savo aplinkiniams ir artimiesiems, visai visuomenei. Jei jie nesisaugos, nesaugos kitų ir platins virusą, jis ir plis. Labai nesinorėtų, kad būtų būtinybė pereiti prie tokio scenarijaus, apie kurį ką tik kalbėjote.