Jo teigimu, sukaupta patirtis valdant kitų ligų – „Ebolos“, „Zikos“ ir panašias krizes, parodė, jog visuomenės informavimo strategija užima itin svarbią vietą.

„Sukaupta patirtis leidžia teigti, jog mokslu pagrįsti sprendimai ir taikomos priemonės bei koordinuota komunikacijos strategija galiausiai paima viršų, o ypač, kai po pirmųjų informacinių ir skambių žiniasklaidos antraščių apie kažką tokio artėjančio baisaus, vėliau pradeda įsivyrauti supratimas, kad situacijas galima suvaldyti. O dar po kiek laiko ima ryškėti jau teigiami krizių suvaldymo rezultatai ir galiausiai žmonės įsitikina, kad „Ebolos“ ar „Zikos“ grėsmė praėjo“, – pastebėjimais dalinasi V. Andriukaitis.

Savo pranešime jis primena ir PSO paskelbtus keturis scenarijus, pagal kuriuos šalys narės turi veikti: pirmasis – kai protrūkis tik prasideda, antrasis – kai šalyse atsiranda įvežtiniai atvejai, trečiasis – kai sporadiniai (įvežtiniai) atvejai ima plisti tarp kontaktavusių ir artimųjų žmonių bei ketvirtasis – kai virusas išplinta plačiai vienoje ar keliose savivaldybėse, bendruomenėse.

Šiuo metu Lietuva yra antrojo PSO paskelbto scenarijaus eigoje.

„Labai svarbu, kad į sporadinių atvejų valdymą būtų įtraukti sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo, transporto, ekonomikos ir turizmo, užsienio reikalų ministrai, taip pat savivaldybių pareigūnai bei svarbiausi verslo segmentai – transporto, turizmo ir viešojo maitinimo, prekybos centrai, degalinės, rekreacinės industrijos atstovai.

Turi būti sukurti ir koordinaciniai komitetai tose savivaldybėse, kur yra nustatyti sporadiniai atvejai. Lietuvos atveju tokie aktyvūs veiksmai, mano įsitikinimu, turėjo būti atlikti arba atliekami Šiaulių, Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus savivaldybių teritorijose. Turėjo būti sudaromi teritoriniai rizikų žemėlapiai, konkrečių objektų, kur lankėsi užsikrėtusieji, dezinfekcija, aplink tas vietas įvestos karantinavimo zonos ir t. t.“, – rašo V. Andriukaitis.

Jo teigimu, Lietuva turėjo atsižvelgti į skirtingus rizikų mastus atskirose teritorijose.

„Juk ne tas pats yra Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių miestai ir Zarasų, Rokiškio , Utenos ar Kupiškio savivaldybės. Rizikų mastai atskirose teritorijose tikrai skirtingi. Ir į tai jau reikėjo atsižvelgti. Suprantama, yra bendrieji higieniniai reikalavimai, suprantama, jog žymiai anksčiau galėjo būti išleistos instrukcijos, kaip reikia plauti rankas, kada dėvėti kaukes, kada – respiratorius, veikti karštoji linija. Suprantama ir tai, kad reikėjo ir reikia skatinti žmones skiepytis nuo sezoninio gripo. Suprantama, jog kai kurie apribojimai ir reikalavimai viešajam transportui, supermarketams, degalinėms, sveikatos ir socialinėms įstaigoms galėjo būti diegiami koordinuotai ir anksčiau“, – teigia PSO specialusis pasiuntinys Europai.

V. Andriukaičio tvirtinimu, komunikacinė strategija turėjo būti aptarta su žiniasklaida iš anksto, nes, pabrėžia jis, psichologines ar psichines negalias turinčius žmones labai neigiamai veikia „perteklinė ir bauginanti informacija“.

„Dar viena akivaizdi informacinės komunikacijos problema – menkai pabrėžiamos ES šalių narių pastangos koordinuoti savo veiksmus. Būtų gerai žinoti Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos bendrų koordinavimo komitetų veiklą. Kol kas premjerai tik telefonais gal pasikalba. Bet ar tikrai to užtenka? Juk Šengeno erdvė viena, juk vieninga rinka negali būti sutrikdyta, juk maisto prekių, vaistų tranzitas vaidina svarbų vaidmenį žmonių gyvenime. Tad būtų gerai žinoti apie tokio koordinacinių veiksmų plano egzistavimą. Jei mes plačiau apie tuos scenarijus kalbėtumėme, gal tada ir panikos, ir baimės, taip pat kartais ir ne visai proporcingų ar nesavalaikių sprendimų bei neapgalvotos komunikacijos galėtume išvengti“, – rašo V. Andriukaitis.