Ar NATO pajėgios užtikrinti savo sąjungininkų, ypač Baltijos šalių saugumą? O kaip Pietų Korėja, Japonija, kitos Pietryčių Azijos šalys, kurios įspėjo apie Kinijos karinės galios augimą – ar jos spės pasiruošti galimiems konfliktams regione?
Pastaruosius kelerius metus šie klausimai vieni aktualiausių saugumo bendruomenėje. Įvairios krizių simuliacijos, pratybos ir karinių pajėgų perdislokavimas, svarstymai kaip, kur ir kada gali vykti konfliktai, kaip jiems užkirsti kelią – visa tai, atrodo, nuplaukė į antrą planą, pasauliui smogus koronaviruso pandemijai. Atsirado rimtesnis, apčiuopiamesnis priešininkas.
Didžiausias per pastaruosius du dešimtmečius karines pratybas Europoje ilgai planavusios JAV turėjo pripažinti – visus planus sujaukė koronavirusas. Sustojo ne tik civilių, bet ir karių judėjimas. Tarp sąjungininkių Europoje ir anapus Atlanto tvyrojusi ginčų bei įtampos atmosfera, nepaisant skambių frazių apie susitelkimą, ne tik neatslūgo, bet ir dar labiau išryškino trūkumus: apsaugos priemonių trūksta net labiausiai išsivysčiusioms valstybėms, dėl jų verda kova pasienyje ar virtualiojoj erdvėje, o nematomas priešas gali paralyžiuoti net JAV galios simbolius – lėktuvnešius.
Ne Rusijos ar Kinijos grėsmė, o koronavirusas privertė kelti klausimus: jeigu net galingiausia Aljanso narė – JAV, lėtai reaguoja šios krizės metu, ko galima tikėtis karinio konflikto atveju?
Ir kas, jei dėl viruso kilę vidiniai nesutarimai paskatins kitas šalis imtis veiksmų, apie kuriuos nesyk įspėjo ekspertai? Jau dabar kalbama, kad pandemija atslūgs, bet kas bus po jos? Ar į ekonominę duobę įkritusios ir vidinių problemų kamuojamos šalys sugebės pasiruošti scenarijams, kurių gali griebtis nuo koronaviruso krizės taip pat nukentėjusios, tačiau į pavojingas karines avantiūras tokiais atvejais linkusios šalys, tokios, kaip Rusija ir Kinija?
Ambicingus planus teko atidėti į šalį
Antroji balandžio savaitė Europoje turėjo priminti Šaltojo karo laikus: įprastą eismą pagrindiniuose Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Lenkijos, Baltijos valstybių ir kitų šalių greitkeliuose galėjo trikdyti nebent masinės karinės technikos kolonos.
Velykų švęsti ar pavasarį atostogauti skubančius vairuotojus turėjo stebinti jų dydis, nematytas dešimtmečius: taip turėjo atrodyti tik dalis JAV vadovaujamų pratybų „Gynėjas 2020“ („Defender 2020“) paveikslo. Tūkstančiai šarvuotosios ir kitos technikos vienetų, dešimtys tūkstančių karių – per 20 tūkst. amerikiečių ir 17 tūkst. NATO ir sąjungininkų šalių karių, tarp jų ir lietuvių, judančių iš pradžių laivais, vėliau iš uostų – geležinkeliais, keliais, orlaiviais.
Dar daugiau, Lietuva turėjo tapti viena pratybų ašių – čia suplanuota sąjungininkų sausumos operacija bei masinis amerikiečių desantininkų išsilaipinimas. Tokių pratybų JAV nerengė jau ketvirtį amžiaus, o „Gynėjas 2020“ planuotas kelerius metus. Be to, šios pratybos turėjo tapti viena sudėtinių dalių keliems ypač svarbiems ir jau prasidėjusiems mokymams ne tik sausumoje, bet ir ore bei vandenynuose.
Viena didžiausių Europoje Ramšteino oro pajėgų bazė turėjo tapti naikintuvų, transporto aviacijos ir kitų orlaivių mazgu, o Atlanto vandenyne vasario pabaigoje ir kovo pradžioje jau sukiojosi JAV lėktuvnešio „USS Dwight D. Eisenhower“ smogiamoji grupė, kuri išvalė kelią nuo potencialių priešininko laivų ir turėjo atlaikyti simuliuojamas priešininko aviacijos atakas. Kelių karo laivų lydimų milžiniškų krovinių laivų konvojus per pratybas sėkmingai pasiekė tikslą – uostus Europoje.
Tokių konvojavimo pratybų, anot pratyboms vadovavusio komondoro Troy Denisono, JAV laivynas nerengė nuo 1986-ųjų. Jei Antrojo pasaulinio karo laikais naciai sugebėjo nuskandinti tūkstančius sąjungininkų prekinių laivų, tai sąjungininkai turėjo galimybių greitai pastatyti naujų laivų, apmokyti įgulas.
Šiandien tokios prabangos nei JAV, nei jų sąjungininkai neturi ir kiekvienas techniką, įrangą ar kitas pratyboms arba realiam konfliktui skirtas priemones gabenantis laivas yra aukso vertės. Be to, kaip ir anksčiau, apie 90 proc. į Europą gabenamos technikos, įrangos ir kitų būtinų priemonių atkeliauja būtent jūros keliais.
O jie vėl nėra saugūs. JAV generolai ir admirolai jau kelerius metus kartoja: per pastaruosius du dešimtmečius padėčiai Atlanto vandenyne pasikeitus dramatiškai – suaktyvėjus Rusijos povandeniniams laivams ir aviacijai, į pratybas įtraukiama daugiau realistiškų šiuolaikinio mūšio elementų – simuliuojamos modernių priešlaivinių raketų atakos, kibernetiniai išpuoliai.
Dar prieš įsibėgėjant koronaviruso krizei Europoje, JAV pajėgų Europoje vado pavaduotojas, generolas Andrew Rohlingas Delfi patikino, kad tuo metu į Europą keturiais laivais buvo atgabenta apie 2,7 tūkst. iš 18 tūkst. numatytų technikos priemonių – tankų, šarvuočių, savaeigės artilerijos ir kitų transporto priemonių.
Iš viso į Europą buvo atvykę apie 6 tūkst. iš 17 tūkst. planuotų permesti JAV karių. Dar keli tūkst. JAV karių su 1,4 tūkst. karinės technikos vienetų, jau dislokuotų Europoje turėjo prisijungti susitelkimo rajonuose.
Ir visa tai per kelias savaites, iš pirmo žvilgsnio, nuėjo šuniui ant uodegos: iš pradžių paskelbta apie pratybų „pakoregavimą“ – pajėgų perkėlimas į Europą sustabdytas, kelios pratybos atšauktos, vėliau savo pajėgų dalyvavimą atšaukė kelios sienas Europoje užvėrusios šalys, o galiausiai „didžiausios Europoje pratybos“ virto užsidarymu ir karantinavimu bazėse bei stalo pratybomis.
Dar daugiau, net JAV pasaulinės karinės galios simboliai – lėktuvnešiai ir jų vadovaujamos smogiamosios grupės pasirodė esantys nepajėgūs atsilaikyti prieš virusą.
JAV kilo nemenkas skandalas po to, kai Pietryčių Azijos regione dislokuotas lėktuvnešis „USS Theodore Roosevelt“ tapo iš esmės paralyžiuotu fiziškai ir morališkai – 400 jūreivių užsikrėtus koronavirusu iš pareigų buvo atleistas laivo kapitonas Brettas Crozieras, kuris pats užsikrėtė virusu ir nutarė neslėpti tikrosios dramatiškos padėties, prašydamas pagalbos.
Jį atleidęs laivyno sekretorius Thomas B. Modly sukėlė JAV laivyne tarnaujančiųjų pasipiktinimą ir pats neteko pareigų. Visa ši netikėta krizė pakenkė JAV laivyno moralei ir atskleidė daugiau, nei būtų parodžiusios pratybos.
Krizė parodė – reikia kliautis savimi
Kaip tik tuo metu visai kitoje pasaulio dalyje – Estijoje įsikūrusiame Tarptautiniame gynybos ir saugumo studijų centre (ICDS) buvo pristatyta ataskaita apie potencialią krizę Baltijos jūros regione. Kaip reaguotų sąjungininkai?
Ko trūktų? Supratę, kad 40 puslapių dokumentas rašytas dar prieš prasidedant koronaviruso pandemijai, jos autoriai bei sumanytojai sutiko pasidalinti įžvalgomis su Delfi.
Ne tik pačiu turiniu, bet ir mintimis – kaip dabartinė koronaviruso krizė būtų atsiliepusi pačios ataskaitos rašymui, kokios priežastys, veiksmai ir pasekmės keistų padėtį, kuri aprašyta dokumente? Pasirodo, jog įvardyti iššūkiai, spragos ir rekomendacijos negalėjo būti pristatytos geresniu laiku – jie esą ypač aktualūs dabartinės krizės akivaizdoje.
Pavyzdžiui, ataskaitoje teigiama, kad nepaisant kelerių metų pasiruošimo, pažangos ir atsižvelgimo į ankstesnes rekomendacijas, NATO vis dar turi akivaizdžių trūkumų ypač Baltijos jūros regione, kur, jei tik įvyktų rimtesnė krizė, kurį laiką tikrai reikėtų labiau kliautis savo jėgomis.
„Jei šią ataskaitą būtume rašę šiomis dienomis, didelių pakitimų gal ir nebūtų, tačiau aš dėčiau akcentą ant žodžio „atsparumas“. Negalima pasikliauti laiku ir logistika. Atsparumas reiškia, kad šalys pačios turi būti pasiruošusios krizėms, logistinių srautų sustojimui, nėra pagalbinių logistinių procesų. Karinių judėjimų metu juk taip pat būtų didelės apkrovos keliams, geležinkeliams.
NATO padarė didelį darbą, bet akivaizdu, jog nutikus realiai krizei pasimato daug sumišimo“, – teigė vienas ataskaitos autorių Tony Lawrence'as. Jis pažymėjo, kad ypač svarbiu ir kiek primirštu veiksniu Europoje galima įvardyti geležinkelių eismą – konflikto atveju NATO privalėtų juo kliautis ypač smarkiai, mat gabenimas jūra ne tik ilgiau užtrunka, bet ir nėra saugus.
Be to, net jei geležinkeliai yra tokie pat ar net labiau pažeidžiami, nei laivai, yra psichologinis skirtumas, kai ir jei NATO praranda vieną traukinį ir vieną laivą.
Tankų laukti tektų ilgiau nei kaukių
Kita vertus dabar, dar neatslūgus koronaviruso pandemijai, logistiniai ryšiai jau braška dėl menkiausių siuntų. O ką reiškia gerokai didesnės operacijos, kai dideliu atstumu tenka gabenti ne kaukes, respiratorius ir kitas iš esmės lengvai orlaiviais transportuojamas priemones, o tankus, kurių vienas sveria 70 tonų?
Skaičiuojama, kad šarvuotosios brigados perkėlimas iš JAV, Kanzaso valstijos į Žaganę, Lenkijoje trunka apie 2 mėnesius. Iki Lietuvos tokia brigada keliautų dar ilgiau.
Visa vienos šarvuotosios brigados sunkioji technika užima 17 traukinių , iškrauti Mockavoje vieną tanką gali trukti ir 20 minučių, o tai reiškia dviejų traukinių iškrovą per dieną. NATO ypač greitojo reagavimo pajėgų reikalavimas – 8 iškrauti traukiniai per dieną.
Karinės krizės metu būtų stengiamasi apsisukti greičiau, tačiau tik patirtis parodo, kur ir kaip galima sutaupyti laiko. Tačiau kai kurie veiksniai nesikeičia: JAV teturi 60 didelių transporto laivų, kuriais per Atlantą gali perkelti techniką – Šaltojo karo laikais tokių transporto pajėgumams priskirtų laivų buvo šimtai. Naujų geležinkelių Lietuvoje greitai nenutiesi, tankų greičiau neiškrausi.
O Lietuvoje kariškiai ir civiliai pareigūnai, anot amerikiečių dar ir gali itin greitai suktis, šalindami visas biurokratines kliūtis vietoje, kai tuo metu Lenkijoje ir net Vokietijoje kyla didesnių komplikacijų. Kita vertus, per 2017-ųjų pratybas Lietuvoje įvardytas ir kitas trūkumas: neužteko karo policininkų, kurie galėtų palydėti JAV konvojus: vietoje 10 konvojų tipiniam NATO batalionui lietuviai galėjo pasirūpinti tik 5-siais per dieną.
Kada Rusija ir Kinija rizikuos?
Kita vertus, galimi priešininkai tokių problemų neturi. Net jei oficialia susirgimų, mirčių ar pasveikusiųjų statistika iš Kinijoje ir Rusijos abejojama, akivaizdu, kad pastarosios šalys linkusios aukoti daugiau ir imtis ryžtingesnių priemonių – tiek krizei suvaldyti, tiek rizikuoti ją sukelti.
Kinija koronaviruso pandemijos metu ne tik užsiiminėjo kaukių diplomatija – siuntė lėktuvus su apsaugos priemonėmis į Europos šalis, bet ir ypač jautriai reagavo į bet kokią kritiką dėl nekokybiškų prekių, neva melagingos statistikos ar pernelyg vėlyvos reakcijos į koronaviruso protrūkį.
Tuo metu potencialia agresore jau atvirai įvardijama Rusija iš pradžių atrodė visai nepaveiki virusui – rengė karines pratybas, kurių metu ypač didelį dėmesį skyrė žvalgybai ir kovai su priešininko laivais. Balandžio pradžioje Rusijos žvalgybiniai lėktuvai ypač dažnai ėmė lankytis virš Baltijos jūros ir Aliaskos krantų.
Būtent Rusijos karo aviacija pastaruoju metu buvo suaktyvėjusi iki senokai matyto lygio. Vengdami pastaraisiais metais besikartojusių incidentų ore su JAV ir kitų NATO bei sąjungininkų šalių aviacija, rusai pamažu atkūrė bent jau dalį tos įprastos Šaltojo karo laikais taktikos.
Dar kovo pradžioje, kai į Europą plaukė bandomasis JAV konvojus, virš Barenco, vėliau – virš Norvegijos, dar vėliau – virš Šiaurės jūrų, o galiausia ir tolėliau nei įprastai į vakarus pasirodė naikintuvų lydimi orlaiviai Tu-142. Prieš 30-40 metų tai buvo įprasti vaizdai, o dabar – visiška retenybė.
Šie milžiniški, iš legendinio bombonešio Tu-95 perdaryti ir Rusijos laivynui prieš kelis dešimtmečius perduoti lėktuvai skirti ne šiaip patruliavimui aukštai ir toli nuo Rusijos krantų.
Atskridę prie Jungtinės Karalystės, vėliau – Prancūzijos ir Ispanijos krantų šie lėktuvai galėjo keistis informacija koduotu ryšiu su Rusijos povandeniniais laivais – tai pagrindinė jų funkcija. Net pratybų metu medžioti potencialaus priešininko prekybinius ir karo laivus pasiruošę Rusijos povandenininkai privalo žinoti tikslią priešininko buvimo vietą.
Arčiau Lietuvos Rusijos karo aviacija rengė skrydžius virš Baltijos jūros – ramesnės vasario mėnesio savaitės, kai NATO Oro policijos naikintuvams iš Lietuvos ir Estijos nereikėjo net kilti perimti rusų orlaivių baigėsi. ICDS centro parengtoje ataskaitoje neatsitiktinai pažymima, kad Rusija „mėgaujasi laiko ir erdvės, o taip pat pajėgų santykio pranašumais“.
Kitaip sakant, Rusija regione turi daug erdvės manevruoti ir, panorusi elgtis agresyviai, gali tai padaryti žaibiškai, mat turi sutelkusi užtektinai pajėgumų, kurie pastaraisiais metais ne tik intensyviai treniravosi milžiniškose bei netikėtose pratybose, bet ir karo veiksmuose Sirijoje. Čia Rusija ne tik išbandė savo seną, naują, modernizuotą ginkluotę bei techniką, bet ir įvaldė naujausias mūšio valdymo ir vadovavimo sistemas, mokėsi iš klaidų.
Naftos kainų įtaka sprendimams
Tačiau yra ir dar vienas veiksnys: nafta. Kovą prasidėjęs Rusijos ir Saudo Arabijos naftos karas dar labiau nusmukdė šios žaliavos kainas. Net ir penktadienį pasiektas trapus susitarimas nėra patikima garantija, kad naftos, vienos pagrindinių Rusijos eksporto žaliavų kainos nesmuks ir toliau.
Net 60 proc. nuo metų pradžios smukimas buvo nemalonus ir neplanuotas siurprizas Rusijai, kuri planavo 42 dolerių už barelį kainą šiemet, tačiau kainoms nusiritus iki 27 dolerių už barelį Rusija vien per pirmuosius mėnesius neteko 39 mlrd. dolerių pajamų.
Tokie nuostoliai bent jau oficialiai Maskvos nebaugina: tiek ekspertai, tiek Rusija pripažįsta, kad įprastomis sąlygomis milžiniškus rezervus per pastaruosius metus sukaupusi Rusija gali dar kelerius metus ramiai išgyventi ir naftos kainoms siekiant 25 dolerius už barelį.
Tačiau dabar jau visi pripažįsta – tai nėra įprasti laikai. Nemažai nuostolių dėl sankcijų patyrusi Rusija tikėjosi, kad pastaraisiais mėnesiais Europai ir JAV smogusi koronaviruso pandemija privers peržiūrėti sankcijas Kremliui, kurių šis susilaukė dėl 2014-ųjų agresijos prieš Ukrainą.
Kol kas Rusijos pastangos priversti europiečius bei amerikiečius atšaukti sankcijas, nepaisant pavienių ar koordinuotų Kremliaus rėmėjų balsų tiek Briuselyje, tiek kitose Europos sostinėse, tiek anapus Atlanto neduoda norimų rezultatų.
Dar daugiau, koronaviruso pandemija skaudžiai smogė ir pačiai Rusijai, kuri priversta šalyje taikyti ne tik griežtas karantino priemones, kaip ir kitur kenkenčias ekonomikai, bet ir laikytis pažadų mokėti atlyginimus priverstinių atostogų išleistiems šalies piliečiams.
Tokia našta, kai BVP smunka ir nesukuriamas kaip anksčiau, o nuostolių patiriama vis daugiau Rusijai žinoma iš istorijos – ilgai kaupti rezervai gali greitai išgaruoti. O kartu kilti ir nepasitenkinimas valdžia – iš pradžių vietos, o vėliau ir nacionaline. Tokiais atvejais Kremliui įprasta griebtis radikalių priemonių, pavyzdžiui, siekiant sutelkti šalies gyventojus, dairomasi ir greitai randama priešų. Tokiais Rusijoje įvardijamos NATO šalys, ypač Baltijos valstybės.
Be to, naftos kainos itin jautrios būtent kariniams konfliktams. Rusija tokiems atvejams ruošėsi intensyviai jau kelerius metus, tačiau daugelis ekspertų pripažino: kol kas sąlygoms agresijai prieš Aljansą nėra palankios, NATO yra stipresnė, budri ir pasiruošusi bet kokioms Rusijos provokacijoms. O būtent tada smogė koronaviruso pandemija, privertusi sutelkti daugiau dėmesio į visai kitus dalykus.
Prarasto budrumo kaina gali būti baisi
Žinoma, NATO, nesėdi ir nesėdėjo rankų sudėjusi. Tačiau nepaisant visų veiksmų, Aljansui ataskaitos autoriai rekomenduoja padaryti daugiau sprendžiant procedūrinius, teisinius bei infrastruktūrinius klausimus.
Pavyzdžiui, kaip greitai įveikti pasienį, sutvarkant procedūras taip, kaip jos veikia Lietuvoje – per kelias dienas ar valandas, o ne per mėnesį, kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje.
Kokiais keliais saugiai, koordinuotai ir maksimaliai greitai permesti sunkiąją techniką į Baltijos šalis iš uostų Vakarų Vokietijoje? Kaip palengvinti ne tik planuotojų, bet ir vadovaujančių karininkų darbą, kad jie matytų visą vaizdą, o ne jo nuotrupas, kaip vis dar pasitaiko šiuo metu.
Kaip išspręsti atgrasymo problemą: jei yra noras pamatyti, kaip Europoje šiandien, o ne 1986-siais veikia Baltijos šalims apginti būtinos pajėgos – JAV korpusas iš trijų šarvuotųjų divizijų ir dar vienas europietiškas korpusas iš prancūzų, vokiečių ir britų divizijų – ar tai galima suplanuoti teoriškai, stumdant pajėgas stalo pratybose? Ir kiek tai trunka – teoriškai JAV vieną mažesnį vienetą – desantininkų brigadą laiko 96 val. parengtyje. O jei krizė klostosi greičiau ir dislokuoti reikia daugiau karių, neįvertinus visų kaštų tiksliai?
Pavyzdžiui, 2018 m. vykusios NATO pratybos „Trident juncture“ Norvegijoje parodė, jog Aljanso šalių poreikiai – didesni, nei planuoti, o paramą priimančioms šalims našta taip pat yra didesnė, nei ta, su kuria jos yra susidūrusios per pastaruosius dešimtmečius – norvegai suplojo beveik 160 mln. eurų už paslaugas sąjungininkams.
Galiausiai išvada skambėjo aiški: norint įveikti šiuos ir kitus iššūkius nėra kito kelio, kaip tik praktiškai dar didesnėse pratybose išbandyti masinį pajėgų judėjimą Europoje.
Ironiška, jog tokiomis pratybomis ir turėjo tapti „Gynėjas 2020“. Tačiau šiam sumanymui žlugus, liko ne tik klausimai – kas bus dabar, bet kartu ir pamokos. Koronavirusas parodė, jog būtent minėtieji iššūkiai, kai trūksta koordinacijos, aiškių lyderių, iš anksto paruoštų planų bei priemonių, yra signalas sąjungininkams, kad krizei – kad ir kokia ji būta, ruoštasi nepakankamai.
Tačiau būta ir gerų žinių. Anot buvusio JAV pajėgų vado Europoje, generolo Beno Hodgeso, dalis parengiamųjų darbų pratyboms „Gynėjas 2020“ tikrai nenuėjo veltui – perkelta ne tik dalis karių ir technikos, bet ir suspėta pasimokyti iš šio proceso.
„Žinoma, nuvilia tai, kas įvyko su „Gynėju 2020“, tačiau judėjimas vyko, nuveikta daug darbo, išleista nemažai pinigų, mes išmokome vertingų pamokų ir pasiuntėme aiškų signalą sąjungininkams, kad pasiruošę rengti tokio dydžio pratybas“, – vylėsi B. Hodgesas.
Kita vertus, kitas ataskaitos rengėjas T. Lawrence'as pripažino, jog nesurengtos pratybos – tai ne šiaip praleista proga ir kliūtis kelyje į geresnį sąjungininkų pasirengimą. Vien jau todėl, kad Rusija tokio didelio masto pratybas per pastaruosius kelerius metus surengė ne kartą ir įgijo tam tikrų pranašumų prieš Aljansą, kurio gebėjimai kautis prieš lygiavertį priešininką vis dar yra teoriškai geresni, bet praktiškai neišbandyti didelėse pratybose.
Be to, tokių pratybų nauda galėjo tapti gera treniruote Aljanso šalims nugludinti savo ryšių, koordinavimo įgūdžius, logistikos sistemų darbą.
„Karinis mobilumas nėra skirtas vien karinėms pajėgoms – puikiai kelių, geležinkelių, uostų ir kitos transporto infrastruktūros kokybei visada bus poreikis civiliniame gyvenime, tai būtina sąlyga ekonomikos augimui“, – teigė B. Hodgesas.
Prabilus apie ekonominės krizės grėsmę Europoje jis palygino padėtį su Didžiosios depresijos laikais ir ypač vėlesniais –atsigavimo laikais, kai JAV daug investavo į infrastruktūrinius projektus, o tai buvo naudinga tiek karinėms pajėgoms, tiek civiliams, mat atsivėrė daug darbo vietų. Jo teigimu, Europiečiai jau dabar turėtų žiūrėti į ateitį dėl kelių priežasčių.
„Turime suvokti, kad ši pandemija baigsis ir privalėsime galvoti strategiškai ne tik apie mobilumą krizės metu, ne tik apie išteklių perkėlimą per valstybių sienas, bet ir kitus dalykus. Mūsų šalių lyderiai turi galvoti apie tai, kas bus toliau, ko galima pasimokyti.
Pirmiausiai, žinoma, turėsime daugiau dėmesio skirti sveikatos apsaugos sistemai: jokia ligoninė negali sau daug leisti, ypač daug intensyvios terapijos lovų – kai krizės nėra, administracija nenori viršyti biudžeto ir išlaikyti šių brangių skyrių. O pasirodo, jų prireikia.
Kitas dalykas – priklausomybė nuo medicinos ir apsaugos priemonių iš Kinijos. Žinoma, patys sukuriame daug, tačiau gamybos linijos yra Kinijoje, nes taip pigiau. Nesu tikras ar galime su tokiu pažeidžiamumu gyventi toliau, ypač turint omeny Kinijos režimą“, – sakė B. Hodgesas.
Jo teigimu, būtent dabar reikėtų nepamiršti, kokios vis dėlto yra valstybės Kinija ir Rusija, kurios kėlė ir tebekelia grėsmę kaimynėms. Koronaviruso akivaizdoje šios grėsmės tik paūmėjo, o Vakarams dabar, anot generolo, dar kurį laiką rūpės visai kitos problemos – ekonominė krizė, jos suvaldymo priemonės, galimai atsiliepsiančios gynybos išlaidoms.
Tuo metu rezervus sukaupusios Rusija ir Kinija galėtų ryžtis avantiūroms, pasinaudoti pagaliau atsivėrusia proga, kol priešininkai laikinai susilpnėję.
„Aš lengvai galiu įsivaizduoti scenarijų, kai šiuo metu, kol mūsų šalys sutelkusios daug dėmesio į koronaviruso suvaldymą, Kremlius gali pasinaudoti situacija ir įgyvendinti vieną tų scenarijų, apie kuriuos aš įspėjau jau anksčiau: ribotas karinis konfliktas Baltijos šalyse, grasinant panaudoti branduolinį ginklą.
Jei Aljansas dėl kokių nors priežasčių neatsako, jo patikimumas dramatiškai sumenksta. Aš nesakau, kad išaugo tokio konflikto rizika, tačiau, mūsų budrumas tikrai sumažėjo, ypač kalbant apie mūsų šalių civilinę vadovybę, parlamentus. Tas pats galioja ir Kinijos komunistams – pažiūrėkite, ar daug dabar kalbame apie protestus Honkonge?“, – įspėjo B. Hodgesas.