Pokalbis su V. Sinkevičiumi apie koronaviruso poveikį aplinkai ir ekonomikai, šalies vidaus aktualijas ir jo asmenines ambicijas – „Delfi Dėmesio centre“.

– Pasaulyje pagrindinė aktualija dabar yra koronavirusas, Europos Sąjunga irgi priima tam tikrus sprendimus. Kaip, jūsų manymu, Europai sekasi valdyti situaciją, tvarkytis su šiuo virusu?

– Akivaizdu, kad dabartiniai skaičiai kol kas rodo, kad susirgimų daugėja. Komisijos pozicija – kiekvienai šaliai narei yra duotos rekomendacijos iš penkių lygių, ir kiekvienai šaliai narei yra palikta sprendimo teisė, kaip reaguoti. Bet, aišku, komisija rekomenduoja reaguoti jautriai, nes gali praeiti labai trumpas laiko tarpas, kai šalis, esanti pirmame lygyje, kai susirgimų nėra daug, gali staiga atsidurti jau trečiame lygyje, kai susirgimų skaičius didėja.

Todėl kiekviena šalis narė priima skirtingus sprendimus. Komisija pasiruošusi visuomet konsultuoti, padėti, bet prašoma reaguoti pakankamai jautriai. Nes didžiausia grėsmė – kad simptomai dažnu atveju pasireiškia po 14-15 dienų, kartais – anksčiau. Virusas dar yra pakankamai nežinomas. Labai sunku nustatyti tikrąjį sergančiųjų skaičių. Situacija, kuri atrodė stabili prieš dvi savaites, gali kardinaliai pasikeisti.

Daiva Žeimytė, Virginijus Sinkevičius

Pozityvu tai, kad Kinijoje, panašu, situacija yra suvaldyta, tačiau priemonės, kurių buvo imtasi – labai stiprios. Susirinkę Europos Sąjungos ministrai diskutuos apie situaciją ir, aišku, bus ieškoma bendrų sprendimų, kaip sulaikyti virusą, ką padaryti šiame globaliame pasaulyje yra labai sudėtinga.

– Bet ar daug panikos yra? Jūs esate organizacijos viduje, viską matote. Ar labai panikuojama?

– Manau, kad daugiau panika yra jaučiama antraštėse. Žmonės tiesiogiai su ja nesusiduria, galbūt tik atskiri regionai, vadinami raudonieji regionai, kurie paveikti stipriau. Ir, kaip sakiau, vienos valstybės narės reaguoja pakankamai ramiai, kitos, pavyzdžiui, Italija, net uždaro mokyklas, matydamos, kad nepavyksta suvaldyti situacijos.

– Ką Europos Komisija kalba apie Italijos situaciją? Kaip teigiama, ten buvo padarytos klaidos, dėl kurių tas virusas taip stipriai išplito.

– Sunku kalbėti apie klaidas. Ir prie išvadų bus galima prieiti vėliau. Kol kas anksti ieškoti kaltų. Faktas, kad situaciją reikia suvaldyti. Reikia suprasti, kad Italijoje – labai didelė Kinijos piliečių populiacija, didelė diaspora, gyvenanti šioje šalyje. Ir Italijai buvo sudėtinga siekti, kad tas virusas ten nepatektų.

Tiesą sakant, Italija buvo pati pirmoji ES valstybė, kuri iškart skambino pavojaus varpais garsiausiai. Kokių konkrečių priemonių turėjo būti imamasi – tai ne mano sritis, negaliu jums komentuoti ir atsakyti, kokių priemonių Italija ėmėsi ar nesiėmė. Bet kai kuriuose regionuose gyvena per 300 tūkst. Kinijos piliečių, natūralu, kad tai padarė didžiulę įtaką, ir sulaikyti labai sunku. Net ir nutraukus skrydžius, žmonės grįžta namo, tiesiogiai ar ne. Deja, bet kai kurie jų buvo užsikrėtę.

– Kaip šioje situacijoje vertinamos Lietuvos pastangos?

– Lietuvos pastangos vertinamos pozityviai, kadangi šiuo metu situacija stabili. Bet vėlgi, po poros savaičių situacija gali pasikeisti. Turbūt labai svarbu, kad ir toliau visuomenei būtų teikiama informacija, kad visuomenėje nesklistų panika, kad ji nesijaustų, jog nuo jos kažkas slepiama.

Antra, kad toliau vyktų maksimaliai efektyvus tikrinimas oro uostuose, ir, aišku, būtų pačių paprasčiausių dezinfekcinių priemonių, kurios padeda apsisaugoti. Šiandien priekaištų, kad Lietuva būtų tarp tų valstybių, kurios ėmėsi per daug priemonių – tikrai nėra.

Galiu pasakyti paprastą pavyzdį. Taryboje – du užsikrėtimo atvejai. Vienas žmogus buvo grįžęs iš Italijos, kartu su kitu žmogumi sėdėjo konferencijoje, kitą dieną paaiškėjo, kad abu užsikrėtę.

– Tad jums – irgi pavojingos darbo sąlygos?

– Sunku pasakyti. Blogiausia, kad užsikrėtę žmonės kai kuriais atvejais jaučiasi gerai, dėl to sunku nustatyti, kad jis serga. Virusas dar yra nepažįstamas, mokslininkai tiria. Vakcinos kūrimas užtrunka metus ar kelis, tad apie ją kalbėti dar anksti. Didžiausia problema – nežinomybė.

Virginijus Sinkevičius

– Visa ši situacija šiek tiek susijusi ir su jūsų kuruojama sritimi. NASA palydovų darytose nuotraukose netikėtai užfiksuoti drastiški pasikeitimai tose Kinijos teritorijose, kuriose yra vadinamieji viruso židiniai. Tuos pasikeitimus lėmė priimti sprendimai stabdyti Kinijos pramonę ir kelionių sektorių. Ten yra labai stipriai sumažėjusi tarša, tai – jau jūsų sritis. Visos šalys išleidžia milijardines sumas, siekdamos mažinti taršos sukeltus nuostolius. Pasirodo, reikia visai nedaug – tik sustabdyti vartojimą.

– Deja, šiandien džiaugtis negalime. Vis dėlto žmogaus gyvybė yra brangiausia. Ir visos priemonės, kuriomis siekiama mažinti klimato kaitos padarinius, yra tam, kad būtų išsaugotos žmonių gyvybės. Šiuo atveju yra vienkartinis taršos sumažėjimas, bet tai nėra tvarios, ilgalaikės priemonės, kurias reikėtų akcentuoti. Akivaizdu, kad aviacija, Kinijos pramonė yra teršėjas. Ir jau seniai žinoma, kad oro kokybė Kinijoje yra viena prasčiausių. Bet manau, kad pasirinktas žaliojo kurso kelias ir pačios pramonės, energetikos, transporto sričių pertvarkos, vadinamos tranzicijos, yra teisingas kelias.

O šis padarinys, apie kurį kalbate, deja, turės didelės įtakos ekonomikai. Šio viruso aš nenuvertinčiau. Labai tikiuosi, kad kuo greičiau rasime būdų jį sustabdyti, kad susirgimų skaičius mažėtų. Bet padarinius jausime dar ilgai ir ekonomikoje. Nes sutrikusi veikla, sutrikusios paslaugos Kinijoje, be jokios abejonės, turės didelę įtaką valstybėms, kurios yra smarkiai integravusios savo ekonomiką su Kinija, JAV.

Kalbant apie ES, Vokietijoje jau yra patiriami labai ženklūs nuostoliai. O lėtėjanti Vokietijos ekonomika, be jokios abejonės, paveiks ir Lietuvos ekonomiką. Tad padarinius dar pajusime. Labai tikiuosi, kad pavojų žmonių sveikatai pavyks suvaldyti kuo greičiau, tačiau ekonomikos sulėtėjimui tai tikrai turės įtakos. Bijau, kad tai nebus vadinama V raidės kreivė, bijau, kad tai gali būti geriausiu atveju U raidė, kai matysime sulėtėjimą, ir vėliau galbūt atsistatymą, bet tam prireiks laiko.

– O mes net neturime jūsų įpėdinio, ekonomikos ir inovacijų ministro. Net nėra žmogaus, kuris imtųsi kažkokių iniciatyvų ar, stebėdamas situaciją, ją bandytų spręsti. Kaip vertinate šią situaciją?

– Už makroekonomiką valstybėje atsakinga pirmiausia finansų ministerija. Bet kuriuo atveju, manau, kad ministerijai reikia lyderio. Kalbant apie esamą situaciją, yra pradėta eilė projektų, strateginių pokyčių toje pačioje inovacijų politikoje, kuri turi labai didelę įtaką mūsų šalies įmonių konkurencingumui. Visa tai reikėtų spėti užbaigti šioje kadencijoje, kad vėliau mūsų įmonėms būtų juntami pozityvūs padariniai.

– Bet šis klausimas dėl ministro iškilęs ne dėl to, kad nėra žmogaus, čia yra principinis klausimas. Tai – įvykęs konfliktas tarp premjero ir prezidento. Kaip vertinate tą situaciją?

– Manau, kad reikia visus klausimus, kurie liečia visuomenę, vertinti valstybės mastu, o ne per asmenines prizmes. Nuo to visuomet laimi valstybė. Šiuo atveju reikėtų kuo greičiau žiūrėti į priekį ir ieškoti sprendimo.

– Koks tas sprendimas turėtų būti? Vienas iš variantų – ministerijų sujungimas. Toks sprendimas būtų tinkamas, jūsų nuomone?

– Bijau, kad tai vyksta ne pačiu geriausiu laiku, ir kad tai gali kainuoti labai brangiai, kalbant apie žmogiškąjį kapitalą. Taip pat tai gali kainuoti labai brangiai, kalbant apie prioritetus. Pavyzdžiui, sujungus ministerijas, net neabejoju, kad inovacijos ar informacinės technologijos liktų tarp prioritetų.

Bet turizmas ir taip sunkiai randa vietą įvairiu laikotarpiu. Sujungus dvi ministerijas ir pridėjus papildomų klausimų, bijau, kad tai taptų užmiršta sritis. Ministrui būtų labai sunku, nes prioritetų sąrašas būtų labai ilgas, suvaldyti visus juos būtų labai sudėtinga. Jei norime ne matematinio veiksmo sujungiant dvi ministerijas, o rezultato, kuris valstybei būtų naudingas, manau, reikėtų analizės, funkcijų palyginimo, ir jau tuomet daryti vienus ar kitus veiksmus.

Virginijus Sinkevičius

– Kad jau prabilome apie mūsų politinius reikalus – partijos dėliojasi sąrašus ir programas, aiškėja lyderiai, kurie ves partijas į rinkimus, pvz., Ingrida Šimonytė ves TS-LKD, Gintautas Paluckas kalba, kad bus socialdemokratų lyderis. „Valstiečiai“ iki šiol dvejoja, neranda, ar nesulaukia atsakymo iš premjero, ką jis ketina daryti. Nėra labai maloni ir gera situacija, žinant, kad laikas eina, ir kažkokio aiškumo visuomenei norėtųsi.

– Kadangi esu atsistatydinęs iš visų pareigų ir suspendavęs narystę partijoje, negaliu pasakyti, kokie sprendimai partijoje priimami. Bet akivaizdu, kad valdančioji dauguma turi ir kitų rūpesčių, ne tik galvoti apie dalyvavimą rinkimuose. Tas pats premjeras, matome, turi savo kieme ir koronaviruso situaciją, kurią reikia valdyti, turi ir kitus klausimus. Tai – viena.

Antra, nesakyčiau, kad tas traukinys nuvažiavęs, jei kelios partijos paskelbė, kas ves jų sąrašus. Gerai, kažkas rinkiminę kampaniją nori pradėti anksčiau. Kalbant apie rinkimus bendrai, valdantiesiems nėra poreikio anksti pradėti rinkiminę kampaniją, nes jie vis tiek pakankamai matomi, vyksta vienokie ar kitokie darbai. Tad tai – strateginiai klausimai.

Svarbiausia, manau, kad partija privalės turėti labai stiprią programą, nes programa jau bus ne apie kritiką buvusioms vyriausybėms, bet reikės kalbėti apie savo nuveiktus ar iki galo nenuveiktus darbus. Antra, reikės turėti labai stiprią dalį, pristatant visuomenei savo nuveiktus darbus, kurių yra, bet bijau, kad jie dažnai buvo užgožti mažareikšmių skandalų, kurie visuomenei paliko didesnį įspūdį ir atmintyje įsirėžė gerokai labiau, nei padaryti darbai.

– Užsiminėte apie padarytus ir nepadarytus darbus. Europos Komisija pristato šalies ataskaitas. Kalbant apie Lietuvą, jums reikės tą ataskaitą pristatinėti. Esate nepavydėtinoje padėtyje, nes ataskaitoje turėtumėte kritikuoti dabartinius valdančiuosius dėl nepadarytų darbų. Nes Europos Komisija kalba apie tai, kad yra šiek tiek nuveiktų dalykų, bet bendras paveikslas visgi nėra labai geras. Ką ketinate daryti? Esate nelabai dėkingoje situacijoje.

– Pateiksiu situaciją taip, kaip yra. Ataskaita ir yra tam, kad situacija būtų pateikta, kokia yra. Ir tikiuosi, kad tiek valdančiosios partijos, tiek partijos opozicijoje išgirs tai ir pasidarys tam tikras išvadas.

Kalbant apie ataskaitą, ten minima ir apie pozityvius pokyčius, ir, aišku, kalbama apie problemas, kurių nepavyko išspręsti. Kaip didžiausia problema yra įvardijamas švietimas, sveikatos apsauga. Svarbu suprasti, kad daugeliu atveju net iki galo įgyvendintų pokyčių rezultatą komisija galės įvertinti daug vėliau.

Komisija gali įvertinti atskiras priemones. Pvz., vaiko pinigai vertinami kaip efektyvi priemonė skurdui mažinti, ypač – gaunančių žemiausias pajamas. Kaip įdomi priemonė, tačiau labai sunkiai įvertinama, yra įvardijama šeimos kortelė. Nustatyti, kokį efektą tos priemonės turėjo, bus galima daug vėliau.

Akivaizdu, kad tas sritis, kuriose nepavyko užbaigti reformų, pvz., automobilių apmokestinimo, apie kurį buvo labai plačiai kalbėta, – komisija mato tai kaip riziką. CO2 išmetimas iš transporto srities didėja, ir tai gali nulemti, kad 2030 m. tikslai bus nepasiekti. Manau, į visa tai verta atkreipti dėmesį, nepriimti kažkaip jautriai. Yra Nacionalinė reformų darbotvarkės komisija Vyriausybėje, kuri nuolat susirenka, surenka visas ministerijas, ir kalba apie reikalingus įgyvendinti pokyčius, komisijos išvadas.

Manau, kad tai reikėtų įvertinti absoliučiai normaliai ir žiūrėti į sritis, kur reikalingi strateginiai susitarimai, dokumentai, ir dar šią kadenciją bandyti įgyvendinti darbus, kai kuriuos iš jų pasiimant į rinkimus ir bandant įgyvendinti vėliau.
Nes akivaizdu, kad švietimo sektoriaus problemų išspręsti per metus ar dvejus nepavyks. Lygiai taip pat ir sveikatos apsaugos srityje. Tai – labai sudėtingos reformos, liečiančios praktiškai kiekvieną šalies gyventoją, didelį skaičių žmonių. Dėl vienų ar kitų priežasčių, deja, jų nepavyko įgyvendinti iki galo.

– Aplinkosaugos srityje pastaraisiais mėnesiais kilo nemažai skandalų – „Grigeo“ skandalas, ir kiti mažesni – parodė, kad situacija yra labai prasta. Esate komisaras, atsakingas už aplinką, atvykote iš šalies, kuri absoliučiai nesusitvarko su šia problema.

– Jei tai kažką paguostų, galiu pasakyti, kad Lietuvos problemos nėra didžiausios. Bet tai neturėtų nieko guosti. Reikėtų visuomet žiūrėti savo kiemo ir jį tvarkyti pirmiausia.

Pirma, akivaizdu, jog išryškėjusios problemos rodo, kad sistema galimai valosi. Ir tai yra pozityvus pokytis. Nuo to ir reikėtų atsispirti ir pasidaryti labai aiškias išvadas, kodėl sistema neveikė iki tol, kokios buvo problemos. Kodėl Šiaulių aplinkosaugininkai turi važiuoti į Klaipėdą tikrinti įmonių, kodėl to negali eilę metų padaryti Klaipėdos aplinkosaugininkai, ir pan.

Kiek man tenka iš šalies stebėti Lietuvos spaudą, matau, kad ministras labai aktyviai to ėmėsi, žiūrėsime, ką jam pavyks padaryti ir tuomet bus galima vertinti.

– Ar tai, jūsų manymu, mažos valstybės problema? Dėl to, kad visi vieni kitus per daug pažįsta? Esate naujos kartos politikas, galbūt turite kitokį matymą?

– Manau, kad pirmiausia tai – požiūrio į savo darbą klausimas. Ir čia reikėtų bendrai kalbėti apie valstybės tarnybą. Ar valstybės tarnyboje žmonės gauna orų atlyginimą, kad galėtų atlikti savo pareigas, ar yra užtikrinama jų pakankama socialinė apsauga ir pan. Pirmiausia tai yra požiūris į valstybės tarnybą. Manau, jis su laiku labai smarkiai krito.

Vėliau, aišku, reikia žiūrėti į sistemą, galbūt ji yra pakankamai nusistovėjusi, pakankamai sena. Galbūt reikia rotacijos. Manau, kad atsakingos ministerijos turėtų atlikti vieno ar kito sektoriaus analizę, pamatyti skaudulius ir tuomet juos bandyti spręsti. Prišokamai reaguojant į vieną ar kitą problemą – tai neišspręs, o paliks dar didesnį chaosą.

– Pone Sinkevičiau, jūs ir esate tam, kad pirštu bestumėte į tas problemas, ir diplomatija čia jau nebepadės.

– Komisija prižiūri ES teisės aktų įgyvendinimą šalyse narėse, bet tikrai neužsiims tuo, kas priklauso šalims narėms, t.y., jų agentūrų veikla ir pan. Komisija vėliau galės įvertinti rezultatą. Jei reikalinga techninė pagalba iš komisijos pusės, mano pavaldume esantys direktoratai visuomet pasiruošę padėti ir džiaugiasi atvira komunikacija iš visų 27 šalių narių.

– Gal kiek ankstyvas klausimas, bet ar jūsų ambicijos šiuo eurokomisaro postu ir pasibaigia? Nes turime pavyzdžių istorijoje, kai buvę eurokomisarai vėliau pretendavo į aukštus postus valstybės tarnyboje Lietuvoje.

– Kol kas manau, kad turiu labai ilgą darbų sąrašą ir labai didelius iššūkius ateinančius penkerius metus. Jei neįgyvendinsiu tų darbų, galėsiu apie jokią poziciją negalvoti. Jei man pavyks įgyvendinti darbus sėkmingai, galbūt bus galima apie kažką kalbėti ar galvoti.

Politikoje yra taip, kad tave įvertins žmonės. Gali apie save galvoti labai gerai ar labai blogai, bet ateina rinkėjas ir nusprendžia, ko esi vertas. Šiandien aš ir mano komanda fokusuojamės į darbus, o ne į kažkokius kitus postus, pozicijas. Manau, kad valstybė man suteikė tikrai unikalų šansą ir turiu įrodyti, kad buvau jo vertas. O antra, turiu tai padaryti darbais, kad Lietuva, maža valstybė, būtų linksniuojama kaip delegavusi komisarą, kuris padarė labai pozityvius pokyčius aplinkosaugos srityje ES, o galbūt ir pasaulyje.