Taip pat velionės artimieji ir draugai buvo pakviesti į Šv. Mišias pasimelsti už mirusiosios sielą Bernardinų koplyčioje.
„Kaip gali būti pašlovintas Dievas per mirtį – ypač jauno žmogaus tragišką mirtį. Kai galvoju apie Gražiną, tegul būna pašlovintas Dievas <..> jaučiu tai visu gyliu. Ji sakė, kad Dievas jai leido viską atlikti ir net galima sakyti sulaukti jubiliejinės kovo 11-osios. Jos gyvenimas, jos istorija <…>, tebūna pašlovintas Dievas, nes per jos gyvenimą ir istoriją iš tikrųjų buvo pašlovinta meilė – vyro ir moters, meilė artimui. Kai ji jautė, kad iškeliaus, daug kalbėjo apie artimuosius, draugus, brolius, seseris, prisiminė mokytoją Lidiją.
Viskas taip šiurpulingai sutapo, kai viskas taip ištuštėjo, ir pati bažnyčia neteko savo iškilmingumo, per šią Gavėnią. <...>. Aš galvoju šiandien mažiau žodžių, mažiau triukšmo, per šią Gavėnią gal bus ir daugiau ramybės. Gražina, atrodo, buvo vėliavnešė, užtarianti tuos visus žmones, kurie kentėjo. Ji minkštino savo vyro širdį ir per daug griežtų žmonių širdis. Visi pajuto tą, ji norėjo minkštinti rytų Lietuvos vaikų likimą. <...> Nešiosime tą atminimą ir vardą, ir artimieji, ir tie, kurie buvo susiję ir pažinojo Gražiną, tegul pašlovintas jos gyvenimas“, – mišiose kalbėjo kun. Julius Sasnauskas.
Tremtinė ir aktyvi visuomenės veikėja
G. Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose ir augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji. Anykštėnų biografijų žinyne rašoma, kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras.
G. Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore. 1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje išbuvo 1949–1957 m. 1949-aisiais ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija). 1950–1952 m. mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau (1950–1954 m.) dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore.
1954–1957 m. studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbo akompaniatore. 1957 m. vasario 26 d., paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957–1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore. 1958–1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962–1966 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. – Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau – profesorė.
G. Landsbergienė surengė rečitalių su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.