Todėl papasakosiu, kas vyksta pas mus – Italijoje, pandemijos epicentre. Ko mes neturime ir ką dar turite jūs. Kad nesipiktintumėte! Kad dar spėtumėte pasidžiaugti! Ir kad pasiruoštumėte ne itin smagiems dalykams, kurie galbūt ištiks ir jus, nors linkiu, kad neištiktų.
Užpildau specialią leidimo vaikščioti formą – tai toks popierius su Italijos vidaus reikalų ministerijos logotipu, pasitikrinu, ar kišenėje turiu „Foreign Press“ pažymėjimą, ir pirmyn. Eime su manimi kartu, pasižiūrėsime, kaip atrodo Roma, jeigu ne maro, tai beveik dienomis.
Su pasivaikščiojimais yra taip: jie draudžiami. Nebent labai reikia. Tas reikalas gali būti nedidelis. Pavyzdžiui, poreikis nusipirkti cigarečių. Faktiškai visos prekybos formos yra uždraustos, bet tabakas yra svarbesnis už mirtį. Užsuku į kioską „Tabacchi“, kuriame retsykiais perku Toskanos cigarų ir klausiu savininko – darbuotojo Gianfranco: „Ciao Gianfranco, visi namuose, o tu dirbi. Ar esi patenkintas?“ Senukas nė nešypteli ir atšauna pasitelkęs tipišką romietišką humorą: „Kadangi mišios ir išpažintys uždraustos, lieka kas? Teisė į paskutinį dūmą. Tai aš ir užtikrinu šio pageidavimo vykdymą. Tau ko nors reikia? Jeigu ne, tai netrukdyk.“
Eime toliau. Visi keturiolika kvartalo kavos barų uždaryti. Bet „ferramenta“ veikia. Tai tokia gelžgalių, elektros laidų, klijų, atsuktuvų ir kitokių buities prekių parduotuvė. Užsuku ir čia: tuščia. Šiaip ar taip, manau, kad sprendimas neuždaryti tokių krautuvių yra teisingas: visi turime sėdėti namuose, vakarai ilgi, ir staiga virtuvėje lemputė – pokšt, perdegė. Maža to, kad į lauką negalima, tai dar ir tamsoje tektų sėdėti? Naudojuosi proga ir perku tris lemputes atsargai. Ką gali žinoti, gal sekančiu dekretu premjeras uždarys „ferramenta“ krautuves?
Na, bet namai turi būti švarūs! Pandemija ar pasiruošimas normalioms Velykoms – virtuvės grindys privalo spindėte spindėti! Todėl valiklių, skalbiklių, ploviklių, servetėlių, oro gaiviklių prekybai daroma išimtis. Jos veikia, norinčių į jas patekti – daugybė! Daugiausiai, žinoma, būriuojasi moterys. Taip, nes Italijos moterys pasaulyje garsėja maniakaliniu švaros sindromu.
Ką daryti vyrams vienišiams? Apie juos žiauriojo karantino dekretas irgi pagalvojo, numatė jų problemas. Rūbų valykloms leista valyti, skalbti, lyginti. Užmetu akį: čia, žinoma, daugiausiai būriuojasi vyrai, skalbyklių namuose neturintys emigrantai, namo nespėję sugrįžti studentai.
Jau pasakojau apie savo nuotykius prie banko. Finansų ir kredito įstaigos dirba, bet labai trumpai – tris–keturias valandas ryte. Panašiai ir draudimo agentūros. Paštas irgi dirba, nes žmonės šioje šalyje mokesčius internetu mokėti dar nelabai išmoko.
Kas dar? Laikraščių kioskai. Juos, manau, uždarys paskutinius, galbūt po cigarečių kioskų, o gal – prieš. Teisė į spausdintą žodį išlieka ir aš tuo džiaugiuosi, nes knygynai, velniai griebtų, uždaryti, o tipiškoje italų „edicola“ galima ir vieną kitą romaną pričiupti. Kita problema: laikraščių skaitymas internete baigiasi antraštėmis ir užsikrėtusiųjų – mirusiųjų statistika. Visas likęs turinys – mokamas, todėl vyresnio amžiaus skaitytojams, o būtent jie Italijoje yra aktyviausi žiniasklaidos vartotojai sunkiai techniškai prieinamas. Pasitikriname? Einu pas savo „istorinį“ kioskininką Marcello gerokai po pietų ir prašau man duoti „La Repubblica“. Atsakymas – nėra. Romos „Il Messaggero“? Irgi nėra. Dienraščių tiražai pandemijos laikais auga.
Kas mums liko? Degalinės (bet važiuoti negalima). Automobilių servisai (bet automobiliai ir taip nevažiuoja). Laidojimo kontoros (bet šitos įstaigos dirba visada, netgi per Kalėdas). Kas dar? Prekybos centrai ir vaistinės. Daugiau nieko.
Pateikiu žiauraus pandeminio karantino santrauką. Viskas uždaryta, išskyrus: vaistines, prekybos centrus (bet leidžiama tik maisto prekyba), autoservisus, degalines, bankus, draudimo kontoras, pašto paslaugas, chemines valyklas, buities prekių parduotuves, laikraščių kioskus, tabako kioskus. Stop. Taip ir gyvensime iki kovo 25. O gal ir ilgiau.