Italijoje gyvenančiam lietuviui situacija priminė romaną apie zombius: dabar yra arba–arba

Tas išgertas espreso kavos puodelis, kurį aprašiau pirmajame reportaže iš karantinuotos Italijos, buvo paskutinis. Trečiadienį vakare feisbuke tautai pasirodė šalies vyriausybės vadovas Giuseppe Conte ir pasakė, kas bus toliau. Dekreto papildymai – drastiški: viskas uždaryta, išskyrus vieną kitą egzistencijai tęsti reikalingą veiklą. Apribojimų efekto reikėtų laukti po poros savaičių. Nes dabar yra taip: arba–arba.

„Arba – arba!“ Bandau įsiklausyti į šių dviejų žodžių skambesį, ir man kažkodėl iškyla visokie seniai skaitytų karo romanų viršeliai. „Arba – arba“: skamba įtaigiai. Primena Ernesto Hemingway prozą apie drąsius vyrus ir tragiškas meiles. O štai žinutė iš Lietuvos. Skaidriai ir dramatiškai pateiktas klausimas: „Ar tu nebijai?“ Motyvacija: esi šalyje, kurioje jau daugiau kaip 10 tūkstančių apsikrėtusių mirtina liga. Tūkstantis mirusių. Ir taip toliau.

Anapus lango – Judo medžių violetinis žydėjimas, mėlynas dangus, žuvėdros. Ar aš nebijau? Žvelgdamas per langą į visiškai normalų itališko pavasario sprogimą sakau: „Ne, nebijau.“ Panašiai nuteikia virtualioje erdvėje sklindantys anekdotai, kikenimai, pagąsdinimai, įvairių žanrų feisbukiniai bajeriai. Nieko naujo, todėl atsakau sau: „Ne. Aš nebijau.“

Paskui einu į banką. Reikia keisti kortelę, o Italija yra tokia šalis, kurioje internetu ne kažin ką nuveiksi. Reikia kažką pasirašyti, kažkam kažką įteikti. Prie įėjimo į banko filialą stovi žmonių būrelis. Saugiu – vieno–dviejų metrų atstumu, kaip pasakyta vyriausybės dekrete. Laukiame. Į vidų įleidžia tiek, kiek viduje yra darbuotojų. O darbuotojų yra vienas.

Dauguma laukiančių – su chirurginėmis kaukėmis, kiti veidus apsivynioję šalikais. Mergina su kauke pradeda kosėti. Vieną kartą. Du kartus. Po ketvirto kostelėjimo elegantišku juodu paltu vilkintis vyras rėžia: „Tu mus apkrėsi!“ Kosėjanti mergina mosuoja rankomis: „Nebijokite – aš nesu apsikrėtusi!“ Vyras išpučia krūtinę: „O iš kur man žinoti?“ Mergina teisinasi: „Persirgau gripu. Paprastu gripu. Galvojau, kad koronavirusas, iškviečiau medikus. Padarė gerklės tamponą. Atsakymas neigiamas. Bet kosulys dar nepraėjo.“

Elegantiško palto savininkas skelbia nuosprendį: „Turi pažymą? Raštišką patvirtinimą, kad tamponas nebuvo pozityvus?“ Mergina skėsteli rankomis. Finalas: „Arba rodai pažymą arba dingsti iš čia!“ Mergina apsisuka ir nueina.

Kurį laiką prie banko tvyro tyla. Stovime tarsi katinai atstatę veidus kaitriai kovo saulei. Laukiame. Staiga pasigirsta: „A-a-apčih!“ Čiaudėja merginą išvaręs vyras. Visi įdėmiai žiūri į jį. „Na, suprantate – čia saulė. Na, pašvietė į nosį ir taip atsitiko. Ir jums taip gali atsitikti.“ Audinių kailiniais vilkinti vyresnio amžiaus sinjora gergždžiančiu, prarūkytu balsu užduoda klausimą nusičiaudėjusiam vyrui: „O tu? Tu turi pažymą, kad nesergi? Neturi? Tai varyk iš čia.“ Tuo metu atsidaro automatinės banko apsaugos durys. Čiaudėjęs vyras smunka į banką.

Todėl dabar pasitaisysiu ir atsakysiu į tą patetišką klausimą: „Taip, aš bijau! Bijau zombių! Ir bijau pats tapti zombiu!“

1954 metais amerikiečių rašytojas Richardas Mathesonas parašė romaną „Aš esu legenda“ (I Am Legend), kuriame papasakojo apie žmoniją ištikusią pandemiją: virusas visus pavertė zombiais, išskyrus vieną. Vėliau ši tema buvo eksploatuojama režisieriaus George A. Romero, pastačiusio filmą garsųjį „Night of the Living Dead“. Taip atsirado zombiai – gyvi, bet mirę.

Grįžtu prie scenos, kurios liudininku tapau 2020 metų kovo 11 dieną pasaulinės pandemijos epicentre – Italijoje. Mūsų – kaukėtų ir apsivyniojusių veidus šalikais – buvo dešimt. Kuris iš mūsų apsikrėtęs? Kuris yra zombis: šiandien dar gyvas, bet po dviejų savaičių – jau lavonas, kurio nebus leista net palaidoti kapinėse kaip normalaus mirusio piliečio?

Bijau pasaulio, kuris po truputį dalijasi į dvi gyventojų dalis – sveiki ir nesveiki. Pasaulio, kuriame sveiki įtaria nesveikus, nors patys jau galbūt yra nesveiki, bet to dar nežino.

Paulius Jurkevičius

Na, kuris? Tas, kuris kosėja? Tas, kuris čiaudo? O gal ta, kuri nei kosėja, nei čiaudo? Gal nė vienas, gal visi – sveiki? O gal atvirkščiai – visi esame infekuoti, visi iki vieno, bet to dar nežinome, nes nekosėjame, neturime temperatūros, ir netgi nebuvome slidinėti Alpėse, nebuvome kinų restorane, nebuvome Raffaello Sanzio parodos atidaryme? Na, nebent prekybos centre makaronų pirkti buvome. Arba cigarečių kioske. O gal – vitaminų vaistinėje – stiprinti imuninei sistemai. Kažkur, velniai griebtų mes vis tiek buvome.

Aš bijau! Bijau vaikštančių zombių, bijau užsikrėsti, bijau mirties intensyvios terapijos vienatvėje, be artimųjų.

Ir dar bijau pasaulio, kuris po truputį dalijasi į dvi gyventojų dalis – sveiki ir nesveiki. Pasaulio, kuriame sveiki įtaria nesveikus, nors patys jau galbūt yra nesveiki, bet to dar nežino. Bijau totalios kaltumo prezumpcijos. Nes paskui lieka tik vieno tipo teisingumas: iš siaubo paklaikusios minios teisingumas. Linčo teismas. Bijau pasaulio, kuriame vaikšto dviejų tipų zombiai – a) sėjantys infekciją ir b) sėjantys pandeminę neapykantą ir globalų įtarumą.

Dabar turiu eiti. Yra žinia, kad vienoje Romos San Giovanni kvartalo vaistinėje padavė chirurginių kaukių. Nes jų nėra niekur. Grįždamas užsuksiu į Laterano baziliką ir pasimelsiu: Dieve, neleisk man tapti zombiu!