Artimieji ir draugai šiandien atėjo atsisveikinti į Kompozitorių namus su šviesaus atminimo profesore.

„Ji man perdavė, kad viską jau padarė, o tu dar ne viską – saugok save. Privalau vykdyti. Viskas, toks buvo jos rūpestis, nes ji jau nebegalės“, – trumpai komentavo paskutines žmonos mintis V. Landsbergis.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą šeimai.

„Vedantieji buvo mūsų kelrodžiai ir tai labai sunku. Tikrai didžiulė užuojauta visai šeimai ir profesoriui, nes jam tai didžiulė drama, jie vienas kitam daug padėjo“, – žurnalistams sakė prezidentė.

Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras prisiminė, kad dar neseniai pas jį lankėsi velionė. Jiems pašnekėjus ir išsiskyrė. Taip pat išreiškė gailestį ir liūdesį.

Šeimos draugas Česlovas Stankevičius G. Ručytę-Landsbergienę minėjo tik geru žodžiu.

„Prisimenu ją kaip nuolatinę Vytauto Landsbergio gyvenimo palydovę ir pirmiausia kaip malonų šeimos žmogų, nes yra tekę lankytis jų namuose. Taip pat kaip veiklią visuomenės veikėją, profesorę, nors aš toje srityje mažiau galiu ką prisiminti, bet studentai ir jos mokiniai prisimena.

Ji taip pat buvo aktyvi fondo darbuotoja, kuris teikė pagalbą jauniems muzikams ir šeimoms, kurioms reikėjo paramos. Mano žmona kelerius metus padėjo jai dirbti su šia veikla. Buvo tikrai pareigingas, darbštus žmogus“, – teigė jis.

G. Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose ir augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji.

Anykštėnų biografijų žinyne rašoma, kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras. Gražina Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje.

1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore. 1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje išbuvo 1949–1957 m. 1949-aisiais ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija). 1950–1952 m. mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau (1950–1954 m.) dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore.

1954–1957 m. studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbo akompaniatore. 1957 m. vasario 26 d., paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957–1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore. 1958–1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962–1966 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. – Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau – profesorė.

G. Landsbergienė surengė rečitalių su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.

Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje. Inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės bei politinės vergovės.