1990 kovo 11-ąją pagaliau nepriklausomoje Lietuvoje, po 50 okupacijos metų pasijutę žmonės buvo kupini romantiško optimizmo ir nežinios dėl ateities. Drąsesni negalvojo apie Kremliaus atsaką, o galvojo toliau: kaip atrodys gyvenimas po po metų, kelerių ar kelių dešimtmečių?

Tačiau nepaisant visų optimistinių gaidų, netrūksta ne tik kritikos valstybei bei jos vadovams dėl skurdo, socialinės atskirties ir kitų problemų, bet ir įspėjimų, jog Lietuvai labiausiai trūksta krypties pojūčio, aiškios vizijos ir tikslų. Ko vertos Lietuvos strategijos? Kaip atrodys kitas Nepriklausomybės trisdešimtmetis? Kaip gyvensime 2050-2060 metais, kaip mūsų gyvenimą keis technologijos, migracija, kiti veiksniai – ar tam dar ne per vėlu ruoštis?

Apie tai laidoje Delfi 11 trys pašnekovai audringoje diskusijoje sutarė dėl vieno: laikas senka ir artimiausi metai gali būti lemtingi.


Grėstų ilgalaikė stagnacija

Laidoje Delfi 11 kalbėjęs europarlamentaras Andrius Kubilius pripažino, kad tada, 1990-ųjų kovą, tuomet tik kuklus Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, jis buvo vienas romantikų, tikėjęs, kad jau greitai lietuviai gyvens, kaip skandinavai.

Tada jis dar neįsivaizdavo, kad po 30 metų jis, kaip Lietuvos atstovas kalbės tiesiogiai iš Briuselio su pašnekovais didžiausio lietuviško internetinio naujienų portalo studijoje per Estijoje sukurtą programėlę.

Andrius Kubilius. 1991 m.

Dabar šis politikas drąsiai naudojasi išmaniaisiais prietaisais, garsėja ne tik kaip buvęs krizių premjeras, bet ir kaip ilgametėmis vizijomis – ne tik lietuvius, bet ir likusius europiečius užkrėsti mėginantis politikas.

„Žvelgiant realistiškai mums pavyko pasiekti labai daug, ypač lyginant su šalia esančiais kaimynais, tos pačios buvusios SSRS dalimis mes matome kiek mums pavyko pasiekti“, – teigė A. Kubilius, tačiau neatsisakė savo minties, išsakytos dar 2016-siais ir pakartotos pernai, kad Lietuvos valstybės politiką esą yra ištikusi sunki idėjinės mažakraujystės liga.

„Labiausiai gąsdina tai, kad jei mes nerasime savyje jėgų keistis, tai kitas dešimtmetis bus tiek valstybės politikos, tiek ir ekonominės raidos stagnacijos dešimtmetis“, – tuomet rašė A. Kubilius.

Šių žodžių jis neatsisakė ir dabar – esą iki 2004 metų, iki narystės ES ir NATO lietuviai turėjo pakankamai aiškius tikslus, žinojo ką padaryti, ėjo tuo keliu nepaisant valdžių kaitų. Net ir po to, ypač po šalį sukrėtusios 2009-ųjų krizės, anot A. Kubiliaus, Lietuva gyveno intelektualiai tingų laikotarpį.

„Manėme, kad Briuselyje ir Vašingtone viską nuspręs, o mes būsime nuobodi provincija. Štai tie paskutiniai 15 metų, nepaisant augimo, per juos turime įvertinti, kad intelektualiai esame susilpnėję.

Ir kitas dešimtmetis mums gali būti ypatingas tuo, kad mus ištiks jau ne tik idėjinė, bet ir ekonominė ilgalaikė stagnacija“, – įspėjo europarlamentaras, įvardijęs Graikijos ir Portugalijos pavyzdžius – šios šalys, tik įstojusios į ES patyrė spartų pradinį augimą, bet vėliau įstrigo stagnacijoje.

„Esame toje pačioje kryžkelėje“, – pažymėjęs, kad iki šiol sunku įtikinti žmones, kurie nejaučia ateities problemų. Anot pašnekovo, šalies elitas turėtų atsakyti į paprastą klausimą: kaip reformuoti reformų darymą Lietuvoje.

„Reformos kaip žodis tapo keiksmažodžiu, nes atėjome prie tos situacijos, kai reikalingos reformos išties neįvyksta, dabar kalbame tik apie perskirstymo darbotvarkę – kur kam kokią išmoką ar pašalpą pridėti ir todėl reikia kelti labai ambicingus tikslus, būti tarp geriausiųjų.

Darbo jėgos ar pinigų kiekio pagausėjimo neverta tikėtis, belieka tik trečias veiksnys: produktyvumas, o tam reikalingi aukštos kvalifikacijos žmonės, moksliniai tyrimai, švietimas.

Kodėl nėra švietimo reformos? Mes švietimo reikaluose nebeturime intelektinio centro ir negalime suvokti kas vyksta pasaulyje. Norėdami būti tarp geriausiųjų turime nebijoti keistis ir atsikratyti intelektinio tingulio“, – pažymėjo A. Kubilius.

Iš strategijos liko biurokratinis rinkinys

Jam antrinęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, vienas prieš dešimtmetį kurtos Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ kūrėjų pripažino, kad ši strategija išsikvėpė – neliko nei entuziazmo, nei tikėjimo ambicinga strategija, kuri atrinko esmines idėjas iš tūkstančio pasiūlytų ir išskyrė tris pagrindines sritis: sumani visuomenė, sumani ekonomika, sumanus valdymas. Iš tokių tikslų formaliai pasiekta ar tebesiekiama tik dalis, tačiau iš esmės pati strategija, anot R. Dargio, tapo biurokratiniu rinkiniu.

Lietuva 2030

„O mums reikia tų tikslų, juos atšviežinti, nes gyvenimas nestovi vietoje – per tą laiką, kai sukurta Pažangos taryba, globalizacija pažengė didžiuliu žingsniu į priekį, technologijos pasikeitė, šiandien globalizacijos galimybėmis pasinaudoti galėtume labiau“, – teigė LPK vadovas.

Jis tikino esantis optimistas, ypač dėl visuomenės kaitos, jaunosios kartos požiūrio, atsiveriančių galimybių. Tačiau problema, anot pašnekovo yra kita: visuomenė, universitetai, kitos aukštosios mokyklos neva turi prigaminti darbuotojų darbdaviams – tai labai neteisingas naratyvas.

„Mes, kaip visuomenė, turime turėti idėjų kalvę, enterpreneystę, būtent enterpreneriai stumia pasaulį į priekį, mums jų reikia, kad jie paverstų savo idėjas kūnu. Technologinės galimybės tikrai leidžia paversti idėjas kūnu“, – teigė R. Dargis.

Ateitis: robotai ir kūrybiškumas

Jam prabilus apie technologijas sužibo ir kito laidos pašnekovo – profesoriaus Adolfo Laimučio Telksnio akys. Kibernetikas, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys jau ne vienerius metus, nepaisydamas garbaus amžiaus, dėsto studentams ir visiems, kas tik klausosi, kalba apie ateities perspektyvas. Joje svarbiausi du žodžiai: kūrybiškumas ir robotai.

„Aš esu optimistas ir realistas. Mums dar mokykloje įkalė į galvą: mažiau kalbų – daugiau darbų. Kas buvo prieš 30 metų, kai paskelbėme nepriklausomybę? Blogai, ryšio su pasaulio nebuvo, o mes per tris mėnesius atvedėme internetą į Lietuvą, o dabar per tris dešimtmečius stadiono nepastatome.

Bet norų nepakanka – reikia pirmiausiai ir kvalifikacijos, o lietuviai galvoje košės turi, tereikia ją kryptingai panaudoti. Kitas dalykas – kai ištrūkome į laisvę ir neturėjome pinigų, mums padėjo skandinavai, JAV, Stanfordo universitetas, Pasaulio bankas, UNSECO – su jais bendradarbiaudami ir rodydami kvalifikaciją padarėme taip, kad pagal plačiajuostį internetą esame pasaulio penketuke, tad apie pesimizmą nėra ko ir kalbėti.

O realiai problemos yra tokios: Lietuva sensta, darbo jėgos trūksta, senyvų žmonių dar nelabai kas nori prižiūrėti, migracija sukelia problemų, tad ką daryti? Žiūrint į ateitį po 30 metų, teks pasitelkti robotus.

Mes jau turime tokias technologijas, kurios leis kompiuteriams vaikščioti ir pasišnekėti, tai yra konkretūs dalykai, ne pliurpalai: šiemet universitete pradėjome humanoidų robotikos pagrindų kursą, jaunimas jį jau renkasi.

Nes žmonėms reikia pagalbininkų, paprastai kalbant tarnų“, – įsiaudrinęs kalbėjo A. L. Telksnys. Jis prieš 50 metų stebėtinai tiksliai nuspėjo ateities technologijas, gūdžiais stagnacijos laikais nuspėjo išmaniojo laikrodžio, išmaniojo telefono, paties interneto, „YouTube“, „Netflix“ ir net „Amazon“ atsiradimą.

Jo manymu, robotus tereikia tikslingai panaudoti. Pavyzdžiui, Utenos mokykloje viena kūrybinga mokytoja moksleivius išmokė naudotis robotu ir jis jau tapo labiau mėgiamas, nei pedagogai.

„Kai prieš 30 metų kalbėta apie plačiajuostį ryšį, net kai kuriuo profesionalai abejojo, manė, kad verslui trukdys, o dabar jei nebūtų tokio ryšio, tai mums būtų šakutės, juk jei tik išjungi interneto ryšį, kyla skandalas. Tai kaip dabar robotais naudotis?

Reikia pradėti nuo jaunimo – tie, kurie dabar sėdi pirmoje klasėje, po dar 30 metų bus rimti verslininkai, mokslininkai, bet jau dabar tuos vaikus pradedame mokyti“, – pridūrė akademikas. Vis dėlto tiek jis, tiek R. Dargis pripažino – tai geri, bet daugiau išimtiniai pavyzdžiai, o bendras fonas nedžiugina.

Juk artėjant rinkimams, tikėtina, užderės ir eilinis gelbėtojų pažadų derlius: politikai gal atvirai ir nesakys, bet leis suprasti, kad vėl ne laikas kalbėti apie dideles strategijas, esą reikia nusileisti ant žemės, žmonėms labiau rūpi žemiškesni dalykai – juk ant nosies, tikėtina, dar viena krizė.

Neįsiklausius laukia vegetacija

„Prieš tris metus juk kalbėjome, ko reikia: pertvarka ir mokytojų rengimas, jei norime sulaukti kitokio žmogaus iš mokyklos, reikia sutvarkyti mokytojų rengimą. Ar tai sutvarkyta? Drįstu teigti, kad ne, nes apjungus VDU su LEU ir Stulginskio universitetu nepasikeitė situacija.

Viskas nuėjo trumpalaikės distancijos keliu: mums trūksta idėjų, universitetai yra smegenų centrai, kurie turi generuoti visuomenės ateities idėjas, kryptis, kuriomis valstybė turėtų eiti, o jie šiandien gyvena išlikimo strategijoje: reikia pinigų išgyventi, pralaukti.

Pats dalyvavau universitetų jungimo grupėje – pusė metų diskusijų su ekspertais, universitetais, kaip turėtų judėti pertvarka. Kas gavosi? Nugalėjo smulkių šiandieninių išgyvenimo klausimų paketas. Ateitį paaukojome šiandienai“, – nusivylimo neslėpė R. Dargis.

Robertas Dargis, Adolfas Laimutis Telksnys

„Simptomiška – kalbame apie ateitį, ekonomiką grįstą robotais, technologijomis, o pusę metų neturime Ūkio ir inovacijų ministro, kuris turėtų dėlioti ateities strategiją – kur investuosime.

Mes net neturime su kuo kalbėti, o galiausiai nusprendžia, kad ai, gal ministerijos nereikia. Tai jei toks požiūris vyrauja mūsų aukščiausiame politiniame lygmenyje, apie kokią valstybę ateityje galime kalbėti?“, – retoriškai pridūrė jis. Vis dėlto jis pažymėjo esantis optimistas, nes šalyje jau susiformavęs vienoks ar kitos politikos, verslo, kultūros, akademijos elitas.

„Valstybė yra elitų susitarimas ir mums reikia sutarti, kad kūrybingas žmogus turi išeiti iš sistemos ir kurti ateitį. Šiandien mes neapsisprendę kokį vaiką norime matyti pabaigusį mokyklą – nebegalime pasakyti „mokykis būti spaustuvininku ar santechniku“, bet galime mokyti reikalingų įgūdžių, keičiantis technologijomis galėsi adaptuoti save pokyčiams.

Labiausiai trūksta lankstaus žmogaus, kuris galėtų pasikeitus situacijai adaptuotis ir varyti į priekį“, – teigė R. Dargis. A. L. Telksnys buvo lakoniškesnis.

„Turi būti idėja: rengti jaunąją kartą keliems dešimtmečiams į priekį, būti kūrybingiems ir tai kalt į galvas. Reikia nešnekėti, o dirbti, o ne verkšlenti. Žiūrėkite, prieš 30 metų šioje vietoje stovėjo skaičiavimo centro pastato karkasas. Vieną dieną jį susprogdino, pastatė Vilniaus vartus, mums irgi reikia kai ką sprogdinti ir statyti tai, ką reikia“, – nukirto jis.

„Politinis elitas turėtų jausti atsakomybę ir jų sutarimas prieš rinkimus turėtų būti kertinis. Jeigu sutars, tai sutars dėl pagrindinio valstybės klausimo.

O jeigu nesutarsime, liksime vegetuojančia valstybe, kuri bus išlaikoma ES, bet ateities ta visuomenė neturės. Kitas dalykas – pasaulis nemiega, aktyviausios valstybės ir miestai traukia kūrybingiausius žmonės, jei Lietuva šioje vietoje praloš, Lietuva praloš ateitį“, – įspėjo R. Dargis.