Rytais į mano klausimus atsako durininkas vardu Maurizio. Paslaugus, pasitempęs ir informuotas visais buities ir būties klausimais. Jeigu prieš porą savaičių jam būčiau uždavęs keletą tokio tipo klausimų, Maurizio būtų patapšnojęs per petį ir pasakęs: „Gal geriau eikite į barą išgerti dar vieną kavos puodelį“.
Šįryt mane ir likusius 60 milijonų Italijos gyventojų kamuoja daugybė smulkių ir vienas milžiniškas klausimas: ką apskritai galima ir ko negalima daryti Italijoje nuo šio antradienio, kovo 10 ryto iki penktadienio, balandžio 3 vidurnakčio?
Šito nežino visažinis durininkas Maurizio, mano kolegos iš Italijos žiniasklaidos, Romos prefektas irgi ne viską žino, o dekretą paskelbęs Italijos premjeras Giuseppe Conte ar žino? Čia irgi dar klausimas. Todėl dabar padarysime štai taip: susirasime internete Italijos vyriausybinį karantino dekretą, atsispausdinsime ir pabandysime jį interpretuoti. Pabandysime pasiaiškinti kaip mutavo europietiškoji demokratija KOVID 19 dienomis.
Taigi, pradedame. Ar galima išeiti laukan? Taip, galima. Pirmyn! Nors visi televizijos kanalai, visos radijo stotys ir socialiniai tinklai kala į galvą be perstojo: „Resta a casa!” - pasilik namuose. Tą patį maloniai pasisveikinęs man šįryt pasakė ir durininkas Maurizio: pasilik. Bet aš pasilikti ryte negaliu niekaip: štai jau ketvirtį amžiaus kasdien einu į barą, geriu puodelį espreso ir vartau dienraštį „Il Messaggero“.
Ar galima Romoje išeiti į barą puodelio espreso? Taip, bet... Išeinu ir viduje matau barikadas: raudona signalinė juosta ištiesta tarp kėdžių taip, kad priėjimo prie baro nebūtų jokio. Kavą man atneša prie staliuko barista. Bene pirmą kartą per paskutiniuosius dešimt metų. Kitas klausimas: ar galima būtų uždaryti duris vienoje baro pusėje ir ten toliau – kitoje, nes traukia siaubingas skersvėjis? Atsakymas: ne, negalima. Patalpa turi būti vėdinama nuolat. O dienraštis „Il Messaggero“? Irgi negalima – jeigu vartydamas netyčia pasiseilinsi pirštą ir kas nors pamatys...
Tiesa, žadėjau mūsų kaimynei pranešti kaip su mišiomis, komunija bažnyčioje. Galima? Ne, negalima. Dievo avinėlis naikina pasaulio nuodėmę, bet jo nebus – nei į rankas, nei į burną. Melstis šiaip galima, bet tik namuose, įsijungus streamingą iš Vatikano.
Studijuoju premjero dekretą ir matau keletą esminių ritualinių „negalima“: tuoktis, laidoti, krikštyti. O tada kyla liūdnas, bet labai svarbus klausimas: ar kunigui galima suteikti mirštančiajam paskutinio patepimo sakramentą? Šito premjero dekrete – nors užmušk, bet nerandu. Rytoj būtinai pasiteirausiu pas kleboną, tėvą Tommaso.
Kadangi visiškai nepasiruošiau ilgam resta a casa – pasilikimui namuose, man asmeniškai svarbi problema – apsirūpinti būtiniausiais maisto produktais. Taigi: ar galima karantino apgulties metu leisti laiką prekybos centre? Dairytis, pirkti, bendrauti eilėje su kitais perkančiais, su kasos darbuotojais? Sudėtingas klausimas. Galima, bet ne iki galo. Ne visai. Ne taip, kaip mes iki šiol buvome įpratę apsipirkti prekybos centruose. O mes buvome įpratę eiti visi trys – tėtis, mama ir dukra, susimesti tai, ko reikia į vežimėlį ir problema išspręsta. Raudonojoje karantino zonoje į prekybos centrą gali eiti vienas pirkiniams deleguotas šeimos atstovas, bet tik vienas.
Kiek pirkinių paneš, – šeimos delegato problema. Ar ribojami kokių nors prekių kiekiai? Kol kas ne. Pirk kiek nori, ko nori, bet austrės, šviežias tuno filė ir artišokai kainuoja gerokai pigiau. Toliau. Ar bus galima skirti laiką pirkiniams šeštadienį, sekmadienį? Klausimas kol kas be atsakymo. Sklinda gandai, kad prekybos centrai veiks tik darbo dienomis. Bet ar tai problema? Juk dauguma lieka namuose.
Dekretu griežčiausiai uždrausta judėti! Tai svarbiausias kovos su epidemija punktas, tiesa, pakankamai atviras įvairioms interpetacijoms. Tarkime, šį šeštadienį užsimanysiu, kaip įprasta mūsų šeimoje nuvykti prie jūros, greta Romos. Gali pavykti, bet gali ir nepavykti. Jeigu važiuosiu mokamu greitkeliu, greičiausiai nepavyks, nes prie apmokėjimo vartelių dieną naktį budi policija.
Jeigu važiuosiu nemokamu plentu? Šito aš nežinau ir kažin ar kas nors žino. Galbūt prie įvažiavimo į pajūrio miestukus budės vietinė – municipalinė policija, o ji – visada labai užsivedusi, karinga. O gal ir niekas nebudės.
Traukinių stotyse – policija. Oro uostuose – policija. Uostuose – policija. Visur tikrina, matuoja temperatūrą ir klausia ar turi leidimą keliauti. Leidimo formą galima susirasti internete, atsispausdinti ir deklaruoti kelionės tikslą. Polizia di Stato – valstybės policija įvertins priežasties svarbą ir leis keliauti. Arba neleis. Visiškai neaišku, kurios yra svarbios priežastys, kurios mažiau svarbios. Artimiausiomis dienomis, manau, Italijoje vyks žiaurus draskymasis šia tema. Nes norinčių keliauti po raudonąją zoną netrūksta.
Neaišku ir tai, kodėl absoliučių karantino draudimų teritorijai priskirta būtent raudona, o ne, tarkime, juoda spalva. Ta proga prisiminiau anekdotą apie tris demokratijos tipus. Pirmasis – angliškas, kai viskas galima, išskyrus tai, ko negalima. Antrasis – sovietinis: nieko negalima, netgi tai, kas galima. Ir trečiasis – itališkas: viskas galima, netgi tai, kas negalima. Šiandien Italija vienam mėnesiui pradėjo stipriai ribotos demokratijos eksperimentą, gal todėl draudimų zona yra raudona.
Pažiūrėsime, kaip jai seksis. Pažiūrėsime, kaip man seksis gyventi vienintelėje Vakarų pasaulio valstybėje, kuri yra uždaryta tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Bus įdomu. Juk dar vakar Romoje turėjome 100 “galima” ir kokius 5 “negalima”. Šiandien puiki vakarietiškumo proporcija apsversta aukštyn kojom.
P J