„Mano svarbiausias titulas yra pensininkas. Tai yra mano socialinis statutas, aš jokio kito statuso neturiu“, – pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė profesorius Vytautas Landsbergis, paklaustas, koks titulas jam pačiam yra pats svarbiausias.
Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu žurnalas „Reitingai“ išsiuntė daugiau nei tūkstantį anketų politikams, valstybės tarnautojams, verslininkams, žurnalistams ir paprašė iš 300 asmenybių sąrašo išrinkti trisdešimt reikšmingiausių 1990–2020 metų asmenybių, kurios turėjo didžiausios teigiamos įtakos Lietuvos pažangai ir raidai per pastaruosius 30 metų. V. Landsbergis pelnė 412 balsų, V. Adamkus – 403, A.Brazauskas – 379.
Gera žinia Lietuvai
Laidoje profesorius paminėjo, kad yra daug žmonių, kurie jo nemėgsta.
„Čia reiktų klausti jų – aš net nežinau. Kai kartais tenka paklausti žmonių, tai jie net nežino, kodėl yra prieš mane nusiteikę. Kartais pasako ir į akis, kad „Landsbergis – Lietuvos nelaimė“.
„Matau daugybę metų mano oponentų, priešininkų kryptingą darbą, kaip tą Landsbergį eliminuoti, sutepti, sumenkinti. Man tai kas, aš dirbu savo darbą ir tiek“, – sakė jis.
Anot apklausų, daugelis lietuvių teigiamai vertina pokyčius, kurių Lietuva pasiekė per 30 metų.
„Čia yra gera žinia, nes tiek metų žmonėms buvo kalama į sąmonę, kad neva viskas Lietuvoje yra blogai, ir panašiai. Štai žmonės tik geria, nuodijasi, žudosi, bėga iš Lietuvos, o Sovietų Sąjunga tai tiražavo, neva kokią klaidą Lietuva padarė prieš 30 metų, kokie jie būtų buvę laimingi, jeigu būtų likę Rusijos glėbyje, o dabar tokie nelaimingi. Galų gale, čia yra gera žinia. Kiek pinigų metama, kad taip kartotų, o juk tie kanalai veikia“, – sakė prof. Vytautas Landsbergis.
Teko susidurti su iššūkiais
Paklausus profesoriaus, su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant Lietuvą, jis paminėjo, kad buvo ne tik vidinių problemų valstybėje, bet buvo ir įtakingų žmonių, kurie netikėjo, kad Lietuva gali tapti nepriklausoma.
„Buvo ir gąsdinimų, nepasitikėjimo, nežinios, bet buvo vilties, ryžto, tikėjimo, kad mes padarysime savo, mes ne iš kelmo spirti, mus gąsdina, o mes nepalūšime ir nekapituliuosime, žinoma, buvo ir labai galingų, kurie sakė, kad ta jėga prieš mus yra neįveikiama, mūsų spurdėjimas, reikalavimas laisvės – utopinis. Reikia imti gabaliuką lengvatų, kurias mums siūlo, ir nusiraminti, nes kitaip visai nieko negausime. Kai kurie pragmatikai buvo linkę likti prie sovietinio modelio. Ir pavaldumu, ir priklausomybe, ir nauda, kurios galima gauti iš Maskvos. Mes buvome periferija, priklausoma ir priklausanti, atskaitinga, bijanti. Ir staiga atsirado tie žmonės, kurie pasakė, kad mes nebijome, kad mes patys sau – centras. Mūsų sostinė yra ne Maskva, o Vilnius, mes čia spręsime Lietuvos likimą. Tai buvo didelis iššūkis. Bet buvo ir suirzusių, nepatenkintų arba nepasitikinčių, kad galima laimėti einant tiesiu keliu, reikėjo spręsti daug vidinių problemų“, – apie iššūkius kalbėjo profesorius.
Pasiteiravus, kaip pavyko išlikti ryžtingiems ir stipriems, profesorius tikino, kad teko kovoti su stipriomis jėgomis.
„Buvo daug žmonių aplink mane, kurie atmesdavo tokias pretenzijas, tokias demagogijas. Žiūrėkite, kovo 12 dieną Aukščiausioji Taryba priima tokį labai gražų dokumentą – Lietuvos žmonių kvietimą susitaikyti, kur kalbama, kad veržiasi į priekį trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savų skirstymas į blogus ir gerus, tai yra pražūtingi dalykai, nedarykime to, kreipėsi pati Aukščiausioji Taryba. Kvietimas susitaikyti – taip ir formuluojama. Buvo sakoma, kad nepriklausomybė – tai mūsų istorinio susitaikymo, garbės, meilės, atgimimo nenutrūkstamas kelias. Priėmė Aukščiausioji Taryba, nežinau, ar kas nors balsavo prieš, gal ir balsavo, nes kitą dieną jau pasirodė kiti tekstai. Tai štai, nepriklausomybė – tai mūsų istorinio susitaikymo kelias, o kitą dieną jau renkami parašai, kad reikia atšaukti padarytus sprendimus. Sąjūdžio žmonės dar parengė naują deklaraciją, tai buvo konsoliduotas kreipimasis į Lietuvos žmones prieš tą skaldymą“, – pasakojo profesorius.
Kokia Lietuvos vizija
Dabar daugelis lietuvių, taip pat ir politikai, ginčijasi, kokia turėtų būtų Lietuva. Anot profesoriaus, Lietuva dar savęs nesurado.
„Lietuva turėtų surasti save galų gale, nes dar nerado: yra per daug skaldymo, priešinimo, pasiduodama tam skaldymui, supriešinimui. Manau, kad mūsų nedraugai tuo tik džiaugiasi. Mes iki šiol nerandame savęs, bendro pagrindinio kelio, – atsitrauktų vietiniai, grupiniai interesai. Ir toliau siekiama sunaikinti opoziciją, užgniaužti laisvą žodį“, – sakė profesorius.
Anot jo, vis tik galima tikėtis ir optimistiškos ateities vizijos.
„Aš manau, kad Lietuva plėtosis teigiama kryptimi, augs ir bręs, tačiau mes nežinome, kas bus aplink, kur eis visa Europa, kuri skęsta savo pagundose, nuodėmese“, – apie Lietuvos ateitį kalbėjo V.Landsbergis.
„Klausimas – kaip mes suprantame gerovę. Aš suprantu tai kaip dvasinę gerovę, kai žmonės kuria savo gyvenimą, mato, kad jie gali, gyvenimas eina taip, kaip jie nori, kad jų darbas prasmingas, kad prasminga būti pačioje Lietuvoje, spręsti čia problemas, o ne bėgiojant kažkur po pasaulį, nes Lietuvoje viskas blogai. Dabar tai jau pasikeitė, ir nėra Lietuvoje taip viskas blogai, bet kaip visa tai buvo kalama, kaip ilgai mus stabdė, stengėsi dezorientuoti, atblokšti, įskiepyti nepasitikėjimą“, – laidoje sakė V. Landsbergis.
„Čia yra didysis egzaminas. Gerai, kad mes dar jį atlaikome, nepaisydami visos šios propagandos“, – pridūrė V. Landsbergis.