Tai buvo tikrą šoką sukėlęs teismo sprendimas, kurio Didžiojoje Britanijoje gyvenantys broliai Šarūnas ir Martynas Juškeliai net didžiausiame košmare negalėjo susapnuoti. Prieš pat septintąsias motinos nužudymo metines į Lietuvą grįžęs Šarūnas trečiadienį išgirdo šokiruojančią žinią – Vilniaus apygardos teismas nutarė į laisvę išleisti jo mamos žudiką Vytautą Mockų. Anksčiau laiko – taisytis laisvėje, nors realiai už grotų jis išbuvo vos trejus metus, o dar tiek pat gyveno prie pataisos namų esančiuose pusiaukelės namuose, į kuriuos privalėdavo atvykti tik pernakvoti.
„Tai – teisingumas? – nesulaikydamas ašarų klausė Šarūnas. – Teismas mus apgavo, neleido parašyti atsiliepimo, kad mes nesutinkame, jog jis būtų paleistas į laisvę, o savo sprendime parašė, kad atsiliepimo nepateikėme. Kaip mes galėjome jį pateikti, jeigu mums net žudiko skundo nedavė ir pati teisėja raštu nurodė, kad mes esame niekas. O kam padaryta didžiausia žala, kad nužudyta mano mama? Visuomenei? Politikams? Ne, – man, broliui ir tėčiui. Mes netekome mamos, jos jau daugiau niekada nebepamatysime, tad gal galima kaip nors išgirsti tą skausmą?“
Į Delfi redakciją Šarūnas atėjo tiesiai iš prokuratūros – ryte gavęs Vilniaus apygardos teismo teisėjos Nidos Vigelienės pasirašytą nutartį, kuria Juškelių mamos žudikas buvo paleistas į laisvę, jaunas vyras nuskubėjo pagalbos ieškoti pas prokurorą Armandą Vainauską. Bet nieko paguodžiančio neišgirdo: „Viskas, jau nieko nebegalime padaryti.“ Šių žodžių Šarūnas dar negali priimti – nesvarbu, kad nukentėjusiuosius pribloškęs teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, bet gal dar yra koks nors būdas pasiekti tikrąjį teisingumą – žudikas juk ciniškai tyčiojosi iš aukų, net neatliko ir taip jam skirtos švelnios bausmės, įkalinimo įstaigoje darė pažeidimų, bet vis tiek išleistas į laisvę, nes yra vertas visos visuomenės pasitikėjimo.
– Šarūnai, išgirdote teismo nutartį, kad Jūsų mamos žudikas jau yra laisvėje, nors dar net nesusitaikėte su jos netektimi. Kaip reagavote į tokį teismo sprendimą?
2014 m. kovo 7-oji yra ta diena, kai mano šeimos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Tos dienos ryte visi mūsų kurti ateities planai, geresnio gyvenimo ir šviesesnio rytojaus viltys buvo negrįžtamai sudaužytos į šipulius. Tai yra diena, kai iš manęs buvo atimtas artimiausias ir labiausiai mylimas žmogus – mano mama Palmira Juškelienė. Nuo to laiko mes išgyvename tikrą pragarą ne vien dėl to, jog buvo taip žiauriai atimta mamos gyvybė, bet ir dėl to, kad nepavyksta rasti teisybės.
– Kaip Jūsų mama buvo nužudyta?
– Tą dieną buvo švenčiama moters diena, mama ruošėsi važiuoti į kaimą pas mūsų močiutę, buvo nupirkusi dovanų. Tėtis vakare grįžo namo iš bažnyčios ir nerado mamos, o jos automobilis buvo aikštelėje prie namų. Tėtis iš karto paskambino broliui, man, nes mūsų mama nebuvo tokia, kad kur nors išeitų, ji buvo jau garbaus amžiaus, prastai matė, jos ranką buvo sutraiškiusi žoliapjovė. Mes tikrai žinojome, kad ji vakarais niekur neina iš namų, pažiūri televizorių ir eina miegoti. Su broliu pirmuoju reisu iš Londono grįžome į Lietuvą – ėmėme visur jos ieškoti, visame Pilaitės rajone kabinome plakatus, klausinėjome žmonių, iškvietėme policijos pareigūnus, bet niekas jos nerado. Šukavome prie Pilaitės esančius miškus, net kelis kartus skambinome motinos pažįstamam Vytautui Mockui, nes ši su juo turėjo reikalų. Bet jis atvažiavęs patikino, kad nieko nematė, nieko nežino, nieko nedarė. Jį apklausė policija, bet apklausa jokios naudos nedavė.
Po nesėkmingų paieškų, praėjus savaitgaliui, tėvas liepė nuvažiuoti į gimnaziją. Čia pasikalbėjau su valgyklos virėjomis, jos sakė, kad mano mamą buvo mačiusios prieš dvi dienas. Gimnazijos direktorė ir budintysis leido peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus – matau, kad į gimnaziją įėjo kartu su Mockumi, bet jis išėjo vienas, po kiek laiko pradėjo valyti automobilio dureles, važinėjo pirmyn atgal, o mama vis neišeina. Supratau, kad reikia eiti į rūsį. Nusileidžiame, bet ten užkabinta spyna. Virėjos buvo labai nustebusios, nes tos patalpos niekada nebuvo rakinamos. Pradėjo laužti duris, o aš tebežiūriu kameras, gal dar ką pamatysiu. Tada paskambinau policijai ir pasakiau, kad sulaikykite Mockų, jo nepaleiskite. Atvyko kriminalistai, manęs daugiau į gimnaziją nebeįleido. Ir viskas – mama rasta nužudyta.
Nuo to laiko – viskas, nebegyvenu, kovoju su šia supuvusia sistema.
– Ne, kai jos dar nebuvome suradę, aš jo net maldavau grąžinti mamą, o jis numetė telefono ragelį. Kiek kartų jis buvo apklaustas policijoje, mano tetos jo daugybę kartų klausė: ar tu tikrai jai nieko nepadarei? O jis vis – ne, ne. Tik tada, kai radau mamą, kai jau reikėjo išlaužti rūsio duris, viskas, jis pareiškė, kad prisipažįsta. Ir teismas pripažino tai lengvinančia aplinkybe.
– Taip, teisme jis aiškino, kad gynėsi, bet pasakėte tuos sužalojimus, kurie yra parašyti medikų išvadose, kiek suduota smūgių. Aš mačiau savo mamą, net negalima pasakyti, kad ten jos lavonas: veidas tiek sumaltas, kad močiutė jos net neatpažino. Laidotuvėse neatpažino seserys, draugai, – niekas neatpažino.
Kokia gali būti gynyba, jeigu jis plaktuku ir kirstuku, keisdamas įrankius, daužė veidą ir dar dūrė keturis kartus peiliu. Čia nėra savigyna. Savigyna, manau, jeigu tu stumi ir bėgi, giniesi. Kokia čia savigyna, juo labiau kad mano mamos ranka buvo sutraiškyta, ji prieblandoje nematė, o ten, rūsyje, yra tamsu. Jeigu tu giniesi, paskambini policijai, kreipiesi, kad tave užpuolė ar panašiai, o čia suvyniota, apdengta polietileno kilimais, – tai kam taip padaryti?
Žinote, aš prisimenu, kai teta jam paskambino ir klausė, kur yra mūsų mama, jis tikino, kad nieko nežino, o, kai išgirdo, kad aš su broliu iš Londono atvažiuojame jos ieškoti, dar pats pasisiūlė mus paimti iš oro uosto.
– O ar atsiprašė? Jei ne iš karto po nužudymo, tai gal dabar – gal tikrai žmogus gailisi?
– Ne, nei iki teismo, nei teismo metu nebuvo jokio gailesčio, ir visa tai vyksta iki šių dienų. Net tada, kai Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisija svarstė klausimą dėl jo paleidimo į laisvę, jis ir toliau aiškino, kad gynėsi, kad jį puolė, nors teismai tai yra visiškai paneigę.
– V. Mockui buvo skirta reali 10 metų laisvės metų atėmimo bausmė, bet jis paleistas anksčiau laiko į laisvę. Kiek jis kalėjo?
– Nuo 2014 m. kovo iki 2020 m. vasario, nors realios laisvės atėmimo bausmės jis atliko vos trejus metus, kai 2017 m. iš Pravieniškių pataisos namų buvo perkeltas į pusiaukelės namus – visą šį laiką laisvai galėjo vaikščioti gatvėmis, naudotis internetu, dirbti, bet ką daryti kaip laisvas žmogus, tik tiek, kad turėjo grįžti nakvoti į pusiaukelės namus. Jis turėjo laikytis pataisos namų nustatyto grafiko, bet jo nesilaikė.
Aš neįsivaizduoju, kokia yra sąžinė tų pareigūnų, kurie nusprendė tokius dalykus priimti. Ar jie žmonės? Kuo jie vadovaujasi? O jeigu būtų nužudyta jų mama? Jeigu kas nors kitas? Esu įsitikinęs, kad jeigu būtų nukentėjęs kokio nors svarbesnio žmogaus artimasis, taip nebūtų nutikę, o mes juk paprasti žmonės esame, tik dirbame ir dirbame...
Mes visur kreipėmės, prašėme mus išgirsti, brolis net vyko pasikalbėti su teisingumo ministru, visi buvo nustebę, kad toks žudikas jau yra perkeltas į pusiaukelės namus. Visi sakė, kad taip neturi būti, žadėjo, kad atliks patikrinimus, aiškinsis. Ir kuo tai šiandien baigėsi? Dar blogiau – jį paleido į laisvę.
– O Lygtinio paleidimo komisija visuomet pritarė V. Mockaus paleidimui į laisvę?
– Ne, ne visada. Per pirmąjį svarstymą buvo tokių, kurių nuomonės nesutapo su visa komisija, jie sakė, kad yra neatlikta labai didelė bausmės dalis. Kai V. Mockaus klausimas buvo svarstomas trečią kartą, komisija jau nesutiko, kad jis būtų paleistas, – tada mes kreipėmės į Kalėjimų departamentą ir nurodėme, kad jis nesąžiningai atlieka bausmę, nes lankosi ten, kur negalima. Galiu pagirti Kalėjimų departamentą, nes, kiek kreipdavomės dėl V. Mockaus pažeidimų, jie visada juos nustatydavo, o Vilniaus pataisos namai, kurių prižiūrimas jis buvo, – nė karto. Kiek per tuos metus jiems parašyta skundų, kiek laiko ir pastangų įdėta... Kalbėjau ir su vadovais, bet tyrimas tuo ir pasibaigdavo – apklausdavo nuteistąjį, ir viskas, jo žodžiai buvo aukso vertės, visada tik juo tikėjo.
– Taip, pirmąjį kartą mes turėjome pateikti atsiliepimus ir, kai paskambinome į pataisos namus, mums pasakė, kad galime juos parašyti iki tam tikros datos. Ir kai iki nurodytos datos surašėme savo skausmą, pateikėme dokumentus, gavome atsakymą, kad Lygtinio paleidimo komisijos posėdis jau įvyko, o mūsų atsiliepimai dabar pasieks tik teismą. Bet atsiprašau – Bausmių vykdymo kodekse parašyta, kad komisija turi atsižvelgti į nukentėjusiųjų nuomonę.
– O kitais kartais bent išklausė jūsų nuomonę?
– Ne. Esame gavę ir nutarimus, ir posėdžio protokolus, tai juose būdavo parašyta tik tiek, kad nukentėjusieji nesutinka, jog V. Mockus būtų paleistas. Ir kai posėdžio metu nuteistojo paklausė, kaip jis į tai reaguoja, šis atsakė, kad tai supranta kaip natūralią žmonišką nukentėjusiųjų reakciją.
Kai paskutinį kartą buvo svarstomas teikimas dėl V. Mockaus paleidimo, atsiliepime parašėme santrauką, norėjau, kad bent ji būtų perskaityta. Ir parašiau, kad taip, tai jums yra darbas, bet prašau skirti bent mūsų atsiliepimui perskaityti penkiolika minučių, – aš su tuo gyvenu jau penkerius metus. Bet, ne, net negyvenu, egzistuoju – kiekvieną kartą kažkur kreipiesi, ieškai teisybės, o atsimuši tik į sieną. Nueini kalbėti, visi sako, kad viską supranta, ką nors darys, o, kai nebūni tame kabinete, visiems viskas tas pats.
– Ketvirtą kartą, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas svarstė klausimą dėl V. Mockaus lygtinio paleidimo, teisme jūsų argumentai buvo išgirsti. Bet nuteistasis šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui ir šis jį nutarė paleisti, o teisėja nutartyje parašė, kad nei jūs, nei prokuroras net nepateikėte savo pozicijos į V. Mockaus skundą.
Atsiprašau, bet prieš tai visi teisėjai leisdavo, net patys siųsdavo pranešimus apie planuojamus teismo posėdžius, o šį kartą – jau nėra teisinio pagrindo. Buvau nuvykęs į teismą, bet vis tiek man neleido pateikti atsiliepimų, o nutartyje parašė, kad nėra pateikti atsiliepimai. Kaip mes galėjome juos pateikti, jeigu mums net skundų nedavė – anksčiau skundus siųsdavo, kad galėtume reaguoti, o dabar net nedavė galimybės pasisakyti teisėjai.
– Suprantate, kad tikrai viskas? Dabar juk eidamas gatve galėsite sutikti savo mamos žudiką...
– Ką aš galiu pasakyti? Lietuvoje yra daugybė nužudymų, siekdami teisingumo mes visas instancijas perėjome – Pravieniškių pataisos namai, teismai, iki teisingumo ministro nuėjome paaiškinti, kas darosi. Ir štai kas išėjo.
– Teismas savo nutartyje, kuria paleistas V. Mockus, pabrėžė, kad „nuteistojo lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos nėra jo atleidimas nuo likusios jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo atveju asmuo ir toliau yra prižiūrimas, o, pažeidęs jam nustatytas apribojimo sąlygas, gali būti grąžintas į pataisos įstaigą atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies.“ Bet jūs sakėte, kad pareigūnai nereagavo į nuteistojo padarytus pažeidimus šiam atliekant bausmę pusiaukelės namuose, tad, kaip manote, ar dabar V. Mockų kas nors prižiūrės?
Bausmė yra tavo veiksmų, teisių apribojimas, tu turi pajusti, kad padarei kažką negerai, visų pirma, tai turi ateiti iš tavęs paties – kad tu prisipažįsti, kad tu suvoki, jog padarei tokį blogį, tai žodžiais neišaiškinsi. Be to nėra – iki šios dienos jis Lygtinio paleidimo komisijai, teismams aiškina, kad gynėsi. Nėra jokio gailesčio, civiliniai ieškiniai nedengiami, – aišku, moka pinigus, bet tai yra susitarimas su antstoliu, kad jam atblokuotų sąskaitą. Tik man ne tų pinigų reikia, man reikia mamos.
– O tuo metu, kai teismas jam už motinos nužudymą skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, manėte, kad bus įvykdytas teisingumas?
– Už tokį nusikaltimą jam turėjo būti skirta griežtesnė bausmė. Aš tada net patyriau šoką, kad prokuroras tokį nusikaltimą interpretavo ne kaip itin žiaurų sunkinančiomis aplinkybėmis, o kaip paprasčiausią nužudymą. Koks tai yra paprastas nužudymas, gal jie nuotraukų, filmuotos medžiagos nematė? Ir už tai skyrė švelnesnę bausmę, jis ir tos neatliko. Dalį, kurią atliko, ir tai nesąžiningai. Tai teisingumas?
Kam didžiausia žala padaryta? Visuomenei? Politikams? Man, broliui ir tėčiui. Mes netekome mamos. Aš jos niekada daugiau nepamatysiu. Tai gal galima kaip nors išgirsti tą skausmą, gal galima kažkaip reaguoti, jeigu aš sakau, kad nepaleiskite, kažkaip griežčiau reaguokite, kažką darykite, o galop gauni atsakymą, kad ne.
– Turbūt situacijos jau nepakeisite, tad gal reikėtų į tą beviltiškumą spjauti ir tiesiog gyventi...
– Kaip? Aš tenorėjau, kad būtų įvykdytas teisingumas.
– Iš jūsų pasakojimo aišku, kad nukentėjusiojo žmogaus interesai Lietuvoje ne tik neginami, bet ir niekam nerūpi, o teisingumas egzistuoja tik popieriuose...
– Taip ir yra. O kam tai rūpi? Tik žiniasklaidai, nes, kiek kreipėmės, parašydavo, informuodavo visuomenę, o šitiems – jiems tai darbas, jiems visiškai nusišvilpt. Atvažiuoji, aiškini, kad tokie dalykai vyksta, parodai dokumentus, jog meluoja, nesąmones aiškina, kad jo veiksmai visiškai prasilenkia su tuo, ką jis aiškina ir daro. O tiki tik tuo, ką jis pasako. Net neatsižvelgia į mūsų atsiliepimus, aš net santrauką pateikiau, kad suprastų, jog mūsų atsiliepimai yra ne tiek skausmas, ašaros, širdgėla, o dokumentai. Ir vis tiek niekam nerūpi.
– Nežinau, aš tik šiandien gavau nutartį, tik ryte sužinojau, kad tokie dalykai darosi. Aš nesitikėjau, kad taip bus, nes šį kartą net buvo pateikta prokuroro pozicija, jog V. Mockaus negalima paleisti. Juk būna, kad žmogus už grotų iš tikrųjų pasitaiso, o ką mes turime – nustato, kad pažeidinėjo tvarką Pravieniškėse, paskui pusiaukelės namuose nesilaikė jam sudaryto plano, ir teismas staiga pasako, kad reikia paleisti. Kas per paskutinį pusmetį, kai buvo nutarę jo nepaleisti, pasikeitė? Nebuvo prirašyta nei gerbūvio darbų, nei jis stengėsi, net neturi suvokimo, kad kažką blogo padarė, net nesigaili. Vienintelis dalykas, ko jam iki šių dienų gaila, tai tik savęs. Kad yra nuskriaustas, sužlugdyta reputacija ir panašiai. Štai ko jis gailisi. Ir paleidžia žmogų, kuris neva pasitaisė. Kaip jis pasitaisė?
Teismas: nuteistasis yra vertas pasitikėjimo
Tuo metu neskundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje yra nurodyta, kad V. Mockaus pakartotinio nusikalstamumo rizika yra žema, įkalinimo įstaigoje jis buvo dešimt kartų skatintas, kartą baustas už neteisėtą telefono laikymą ir už nukrypimą nuo maršruto dienos metu. Tačiau, anot teismo, V. Mockui tenka itin didelė finansinė našta, nes turi atlyginti žalą nukentėjusiesiems, todėl jis sutiko dirbti bet kokį pasiūlytą darbą ir po truputį nukentėjusiesiems dengia priteistą ieškinį.
Broliai buvo kreipęsi į Teisingumo ministeriją, tačiau iš jos gavo šablonišką atsakymą – esą nuteistieji turi teisę anksčiau išeiti į laisvę, todėl reikia kaliniams padėti atsitiesti, o ne siekti atpildo.
„Nuteistųjų izoliacija visam laisvės atėmimo bausmės laikui apsunkina jų sėkmingą grįžimą į visuomenę, todėl Lietuvos bausmių vykdymo politika yra orientuota į nuteistojo resocializacijos procesą, paremtą šioje srityje pažengusių užsienio valstybių patirtimi, o ne atpildo asmeniui už padarytą nusikaltimą įgyvendinimą, – teigiama viceministro Ernesto Jurkonio rašte. – Nuteistojo resocializacijos siekiama šiomis priemonėmis – nusikalstamą elgesį lėmusių veiksnių identifikavimas, veiksmingų priemonių šiems veiksniams eliminuoti parinkimas, resocializacijos programų vykdymas, nuteistųjų darbas ir mokymasis (taip pat ir už pataisos įstaigos ribų), intensyvus rengimas lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos pusiaukelės namuose, o taip pat ir lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymas. Pastebėtina, kad šios moksliškai pagrįstos ir pažangių užsienio šalių plačiai taikomos priemonės yra veiksmingos ir rezultatyvios ir tuo pačiu leidžiančios sumažinti nusikalstamų veikų recidyvą.“
Konfliktas dėl negrąžintų pinigų
Nužudymo bylą, kurioje buvo nuteistas 47 metų V. Mockus, taip pat nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Jis dar 2015 m. vasarį konstatavo, kad pasitvirtino ikiteisminio tyrimo metu V. Mockui pateikti kaltinimai, – jis 2014 m. kovo 7-ąją 55 metų vilnietei Palmirai Juškelienei dviem plaktukais į galvą sudavė ne mažiau kaip 8 smūgius bei 4 kartus peiliu dūrė į krūtinę. Ekspertai įtaria, kad moteris peiliu buvo badoma jau nebegyva.
Po nužudymo P. Juškelienės kūnas net tris dienas pragulėjo gimnazijos rūsyje – tik sužinojęs, kad į mokyklą atvyko policijos pareigūnai, V. Mockus iš karto prisipažino, jog nužudė moterį.
„Man iki šiol kūnas eina pagaugais, tai vis regiu prieš akis, savigrauža dėl to, ką padariau, manęs neapleidžia – negaliu paaiškinti ir pateisinti savo veiksmų“, – teisme sakė kaltę dėl baisaus nusikaltimo pripažinęs V. Mockus.
Jis pasakojo, kad su savo sugyventine Liudmila yra įkūręs bendrovę, kuri laimėjo konkursą teikti maitinimo paslaugas sostinės Karoliniškių mikrorajone esančiai Vasilijaus Kačialovo gimnazijai. Kad pradėtų šį verslą, jiems reikėjo pinigų – jų sutiko paskolinti sena V. Mockaus pažįstama P. Juškelienė.
Anot kaltinamojo, moteris paskolino 19 tūkst. litų (apie 5,5 tūkst. Eur), tačiau jis su sugyventine ilgą laiką negalėjo grąžinti skolos, todėl kreditorė paskaičiavo palūkanas, vieną dieną atvažiavo pas jo sugyventinę ir esą privertė pasirašyti skolos vekselį.
„Ji buvo išsigandusi ir pasirašė vekselį 245 tūkst. Lt (apie 71 tūkst. Eur) skolai grąžinti – iki šiol niekaip nesuprantu, kaip 19 tūkst. Lt skola galėjo išaugti iki tokios sumos“, – V. Mockus teigė, kad vėliau P. Juškelienė 245 tūkst. Lt skolą prisiteisė teisme, o ją išieškoti ėmėsi antstolis.
„Per šiuos 2 metus esame jau sumokėję apie 170 tūkst. Lt“, – teigė vyras.
V. Mockus teisme taip pat pasakojo, kad P. Juškelienė esą jį versdavo pirkti įvairius nereikalingus daiktus, o vienas tokių buvo drabužių lyginimo lenta.
„Palmira buvo labai valdinga ir kerštinga moteris – kadangi buvau skolingas pinigų, ji manė, kad yra mano valdovė ir su manimi gali daryti, ką tik nori“, – sakė V. Mockus.
Vyras teigė, kad su moterimi atvažiavo į V. Kačialovo gimnaziją ir nuėjo į valgyklai priklausančias patalpas rūsyje – čia neveikė elektra, todėl jie pasišvietė tik mobiliuoju telefonu ir žiebtuvėliu.
„Kai Palmira pamatė tą lyginimo lentą, jai užvirė pyktis, pasidarė kaip nesava, aiškino, kad jai jau nusibodo žaisti žaidimus, ėmė mane įžeidinėti įvairiais žodžiais – jie giliai mane žeidė ne tik kaip vyrą, bet ir kaip žmogų, – teisme pasakojo V. Mockus. – Sakiau jai, kad neverta draskytis dėl šio metalo gabalo, už kurį jai jau buvau sumokėjęs, – buvau pasiryžęs už šią lentą sumokėti dar kartą 140 Lt, kad tik ji mane paliktų ramybėje. Bet ji tada sakė, kad nebeturi ko prarasti, jos vaikai pinigus iš manęs vis tiek atgaus, Liudmila juos išmokės, o mane užvers.“
„Ir su juo ėjo manęs link. Palmira buvo paklaikusi, tai matėsi iš jos akių – man nebuvo kito pasirinkimo, – teisinosi V. Mockus. – Negaliu paaiškinti, kaip tai įvyko, gyvenime nesu nieko sumušęs... Iš jos atėmiau peilį ir pagriebęs nuo lentynos kažkokį daiktą, kaip vėliau sužinojau, plaktuką, juo trenkiau per galvą. Nuo smūgio nukrito plaktuko galas, mano rankose liko tik kotas... Paskui dūriau peiliu.“
V. Mockus tikino, kad negali suvokti savo veiksmų, tačiau ar tai yra tiesa, ką jis kalbėjo, niekas negalėjo patvirtinti.
Teisme taip pat paaiškėjo, kad P. Juškelienė nėra vienintelė, kuriai V. Mockus buvo skolingas pinigų, – buvusi jo kirpėja prisipažino, kad vyras jos motinai yra negrąžinęs 20 tūkst. Lt skolos. Pinigų taip pat yra neatgavusi dar viena moteris.
