Konfrontacija kilo nesutarus dėl svastikos kilmės. Apsaugininko iš salės išvestas žiūrovas nesutiko su D. Udrio išsakyta versija, kad svastika kilusi iš Indijos, yra plačiai naudojama Indijos religinėje kultūroje, o kitos šalys, skirtingos kultūros jas išvystė paraleliai.
Diskusijoje dalyvavusio Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos departamento analitiko, istoriko Karolio Zikaro manymu, nei svastika, nei Gediminaičių stulpai neturi pagoniškosios etimologijos, o pastarasis – dinastinis simbolis.
Reikšmingi simboliai galėtų vienyti
Ką pastebi mokslininkai, tiriantys nacionalinių simbolių poveikį įvairioms tautoms? Labiausiai simboliais esą susidomima tada, kai juntama išlikimo grėsmė. „Paaštrėjusi įtampa mūsų regione, be abejo, padidina jautrumą. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) po 2001-ųjų išpuolio, taip pat pradėjo veikti įvairūs judėjimai, kviečiantys pagerbti vėliavą“, – pasakojo D. Udrys.
Federaliniai įstatymai, draudžiantys deginti ir kitaip niekinti JAV vėliavą, buvo atmesti dar 1990-aisiais. Aukščiausiasis teismas tada nusprendė, kad šie teisės aktai pažeidžia JAV konstitucijos 1-ąją pataisą, kuri saugo žodžio laisvę. „Tai piktina žmones. Į simbolius esame linkę sukrauti daug vertybių, jiems priskiriame ypatingą reikšmę. Suprantame, kad simboliai yra tarsi linzė – sutelkia dėmesį, koncentruoja į tai, kas svarbiausia“, – sakė politologas.
Anot jo, simbolių gali būti daug daugiau nei vien Vytis ar trispalvė. Visi tie dalykai, kurie yra reikšmingi, nesutepti didelių istorinių klaidų ir nusižengimų galėtų vienyti.
Kalbėdamas apie visuomenės požiūrį į simbolius, D. Udrys prisiminė amerikiečių literatūros teoretiko Kennetho Duva Burke'o posakį, teigiantį, jog žmogus yra simbolius kurianti, naudojanti ir jais piktnaudžiaujanti būtybė. „Simbolius lengva paversti neigiamais dalykais, deja. Mums reikia saugoti juos nuo to“, – sakė D. Udrys bei atkreipė dėmesį į tai, jog radikalios politinės grupės kartais bando kooptuoti tuos simbolius, žaisdami su spalvų deriniais, užuominomis į nepageidautinus praeities politinius judėjimus, kurie sukėlė didelę žalą žmonijai.
Anot politologo, nors tai yra praeities formos, bet jos yra stiprios, efektingos, patraukiančios dėmesį. Jei teigiamą arba neutralią reikšmę turintis simbolis vienoje kurioje kultūroje yra panaudojamas su neigiama sąsaja, tą simbolį, kaip vienijantį aspektą, tam tikra prasme prarandame. „Simboliai evoliucionuoja, jų reikšmė priklausoma nuo to, kaip yra naudojami. Joks simbolis pats savaime neturi savyje slypinčios reikšmės, – įsitikinęs jis. – Būtų gaila, jei prarastume tuos simbolius, kuriuos bando kooptuoti kraštutinieji. Tokius kaip Vyčio kryžius, Jogailaičių kryžius ar kitus paprastesnius, bet turinčius stiprų poveikį.
Nėra lygios konkurencijos
Anot jo, yra alternatyvų. Tarkim, Gediminaičių stulpai – vienas svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių, naudotas Gediminaičių ir Jogailaičių valdovų.1397-aisiais šis simbolis atvaizduotas ant Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antspaudo, Vytautui pavaldūs pulkai žygiavo su šiuo ženklu žymėtomis vėliavomis Žalgirio mūšyje. Vėliau šis simbolis buvo ypač svarbus tarpukario Lietuvoje, tarp partizanų.
„Sąjūdžio laikais būta tokių žmonių, kurie įsteigė kooperatyvus (Šarūnas Davainis, Eugenijus Šaltis) ir gamino produkciją su valstybine simbolika. Artėja kovo 11-oji – kas trukdo valstybei užsakyti ir paskleisti įvairesnių simbolių? Tuomet būtų galima pamatyti, kas žmonėms svarbiau“, – sakė A. Medalinskas ir pridūrė, jog kol kas nėra lygios konkurencijos tarp tradicinės ir naujosios simbolikos.
Beje, naujoji simbolika, anot A. Medalinsko, gali būti suprantama nevienareikšmiškai. Naujųjų simbolių netrūksta: Kardelis, nacionalinio transliuotojo pastangomis tapęs Baltijos kelio simboliu, kovo 11-osios trisdešimtmečiui paruoštas Malūnėlis ir kt.
Pavyzdžiui, Neužmirštuolė – Alzheimerio ligos simbolis, jis gi taip pat siejamas su nacistine Vokietija. „Šių dviejų kontroversijų gana. Gėlė graži, bet tai ne darželio rūta ar linelis. Visa prasmė sudėta į žodį „neužmiršk“, jokio sąryšio su valstybe neturi“, – dėstė savo nuomonę jis.
Pokalbį moderavusi visuomeninkė, istorikė Luka Sinevičienė kėlė klausimą, kodėl gi plačiajai visuomenei Gediminaičių stulpai nėra tas tikrasis simbolis, priešingai nei tautos patriotams. Kodėl vieni ženklai labiau išgarsinti, o kiti primiršti?
Pasak K. Zikaro, ši problema daugiabriaunė. „Yra įvairių niuansų, situacijų, minčių, judėjimų. Vytis, Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius atsirado panašiu laiku – XIV-XV amžių sandūroje. Ir per tą laiką šių simbolių reikšmė Lietuvai būdavo skirtinga“, – aiškino istorikas.
Yra nuomonių, kad Gediminaičių stulpai atliko riboženklių funkciją, taip pat minimi kaip įdagas, žymintis valdovų žirgus, kaip tam tikras nuosavybės ženklas. „Iš pradžių šis simbolis tradiciškai atsirado kaip Kęstutaičių giminės ženklas. Na, o Jogailaičių dinastijos naudojamas dvigubas kryžius sietinas su Lietuvos tapsmo krikščioniška valstybe simboliu“, – vardijo jis istorines sąsajas.