Laidos pradžioje profesorius tikino, kad valstybines šventes reikia minėti su džiugesiu.
„Aš manau, kad tas liūdesys jau seniai yra išvirtęs į džiugesį“, – tikino L.Mažylis.
Laidos pradžioje pasiteiravus apie žadėtąjį milijoną, profesorius juokavo, kad ateityje pats užsidirbs jį.
„Milijoną aš sąžiningai uždirbsiu, dirbdamas Europos Parlamente (EP). Jūs bet kada įeikite į internetą, pasižiūrėkite, kokie atlyginimai – tikrai niekas neskriaudžia“, – juokavo L.Mažylis.
Jis taip pat džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau užmojų kažką atrasti, paviešinti tai, apie ką visuomenė jau pamiršo arba net nežinojo.
„Aš bent emociškai esu taip nusiteikęs, kad akto suradimas 2017 metais kovo 29 dieną pastūmėjo kitų radinių seką. Dabar mes matome ir kad XIX amžiaus sukilėlių palaikai yra atpažinti ir identifikuoti. Būtent šios modernios identifikavimo metodikos keičia istorinių įvykių atkūrimo galimybes ir patį suvokimą, būtent Vanago palaikai, taip pat atrasta kitų svarbių dokumentų, ką tik atsirado 1949 metų vasario 16-osios jau rezistentų pasirašytas dokumentas. Jis irgi pasirašytas vasario 16 dieną, buvo žinomas tik vienas egzempliorius, bet atsirado ir antras“, – sakė pašnekovas.
Jis tikino, kad kiekvienas prisilytėjimas ir pokalbis apie svarbius dokumentus formuoja mūsų unikalumą.
„Savo malonumui, nors istorikams tai buvo žinoma, suradau galimybę ir nuvažiavau į Vatikano archyvus, o ten savo akimis pamačiau pačius pirmuosius dokumentus iš XIII amžiaus vidurio, ir didelis nuopelnas neseniai mirusio profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, jog mes atkūrėme, kada gi mes švenčiame pačią pirmąją valstybės šventę, o mes ją švenčiame liepos 6-ąją dieną.
Manau, kad kiekvienas prisilytėjimas ir pokalbis apie svarbius dokumentus formuoja mūsų unikalumą – kaip mes, lietuviai, suprantame savo tautos istoriją“, – laidoje kalbėjo L.Mažylis.
„Manau, kad geresniam istorijos suvokimui nėra ribų – visada galima studijuoti daugiau ir daugiau“, – apie žinių troškimą kalbėjo L.Mažylis.
Taip pat laidoje jis papasakojo apie mitą, susijusį su Vasario 16-osios akto viešinimu.
„Visada yra kažkas, ko nežinome, taip pat yra paslapčių, neatsakytų klausimų. Pagaliau – juk antrasis Vasario 16-osios originalas dar nėra atrastas (nes tą dieną buvo 2).
Mes dabar labai dažnai kalbame, kad jeigu yra koks nors politinis sprendimas, reikia, kad jis būtų kuo greičiau paviešintas. Koks buvo Vasario 16-osios akto siganatarų tikslas? Paviešinti, kad visi sužinotų, kad tokia yra Lietuvos valia. Kaip dabar mums tai atkurti? Mums reikia skaityti to meto laikraščius.
Manote, kad visa tai yra perskaityta ir išstudijuota? Gerai, kad dabar po truputį viskas yra skaitmenizuojama ir viešinama, nebūtina važiuoti į kažkokį antikvariatą Vienos mieste ir įsigyti vokišką versiją Vasario 16-osios akto ir pasižiūrėti kontekstą, kaip mes tada atrodėme kitų valstybių fone.
Kadangi prakalbome apie tą patį viešinimą, tai ir yra tas mitas, kuris, mano supratimu, be reikalo įsitvirtino, ir aš galėčiau pabandyti paaiškinti, kaip tai įvyko. Jie (signatarai) lyg kažko bijojo ir jie, tie 20 žmonių, lyg slapta tai darė, lyg turėjo slėpti tą aktą, lyg jie paslėpė, kad paskui niekas 100 metų nerado. Čia yra mitas, kurį, manau, reikia griauti, nes jau po poros dienų Berlyno laikraščiuose atsirado Vasario 16-osios akto tekstas Reichstage (to meto parlamente). Mums tai irgi sunku suprasti, juk karas – Vokietija kariavo – bet ir parlamentas veikia.
Mūsų aktas buvo paviešintas, dar po dienos jis buvo paviešintas Austrijos, Šveicarijos ir dar kituose laikraščiuose. Tai lyg išsitrynė mums, tačiau žinau, kodėl taip buvo. Po Antrojo pasaulinio karo buvome okupuoti – net negalėjome prasižioti. Taigi aktas dingo ne fizine prasme, bet dingo iš svarstymų, viešosios erdvės. Buvo draudžiami tokie žodžiai: „valstybė“, „nepriklausomybė“, „vasario 16“. Tada prasidėjo pokario rezistencija, buvo svarbu neprasitarti, nes tiesiog fiziškai grėsė kalėjimu, tremtimi – kuo tik nori“, – tikino profesorius.
