Jis pats savo pasirinkimą aiškina tuo, kad nori grąžinti šaliai tai, ką yra iš jos gavęs, ir juo yra patenkintas. Darbovietė užsienyje laukia Daumanto sugrįžtant iš tarnybos tėvynėje. O jis pats neslepia, kad pasirinkimas gyventi svetur, yra laikinas, ir žada grįžti gyventi į Lietuvą. D. Kreivys yra Seimo nario Dainiaus Kreivio ir diplomatės Dalios Kreivienės sūnus.

- Papasakokite, prašau, apie save, savo gyvenimo istoriją. Žinau, kad iš Jungtinės Karalystės (JK) atvykote tarnauti į Lietuvą, kaip tai įvyko?

- Mano kelionės istorija prasideda truputį anksčiau negu JK. Mano mama yra diplomatė. Kai ji išsirotavo į Lietuvos atstovybę užsienyje, mano pirma kelionė ilgesniam laikui į užsienį (Prancūziją) buvo 2003 metais, po to antrą kartą teko išvykti 2012 metais. Tuomet paskutinius trejus metus ėjau į mokyklą, ir juos gyvenau, taip galima sakyti, emigracijoje. Ten baigiau mokyklą, ir tada įstojau į universitetą JK.

Ten praleidęs ketverius metus, praėjusiais metais baigiau studijas, gavau darbą tarptautinėje finansų įmonėje. Įmonės padalinys, kuriame aš dirbau, užsiima privataus kapitalo fondų vadovų draudimu – kibernetiniu įmonių, taip pat asmenų draudimu, įvairiomis kitomis draudimo rūšimis. Padirbėjės įmonėje keturis mėnesius, praėjusį rudenį pradėjau karinę tarnybą, ir grįžau į Lietuvą šiems devyniems mėnesiams.

Kaip tai nutiko? Aš visada norėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, dar būdamas mokykloje, poaskutinėse klasėse jau tiksliai žinojau, kad po studijų tikrai savanoriu įsirašysiu į tarnybą. Manau, kad tarnauti savo tėvynei yra kiekvieno piliečio pareiga ir, kartu, didelė garbė.

- Bet jau turėjote gerą darbą, gerą išsilavinimą..

- Manau, kad kiekvienas žmogus turi kažką grąžinti valstybei. Aš užaugau Lietuvoje, čia ėjau į mokyklą, naudojausi visomis viešomis paslaugomis, todėl devyni mėnesiai karinės tarnybos, manau yra mažiausiai, ką galiu atiduoti valstybe, kurioje užaugau.

Nesvarbu, kokį darbą turėtum, ir, kaip karjeroje sektųsi, grąžinti, ką gavai, yra vienas svarbiausių motyvų tavo gyvenime. Iš kitos pusės – aš myliu Lietuvą, esu patriotas, mano šeima turi su tuo susijusias istorijas. Mano prosenelis, kai buvo paskelbta nepriklausomybė 1918 metais, stojo kaip savanoris į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir būtent į Vaidoto batalioną, kuriame aš dabar tarnauju. Gaunasi toks gražus sutapimas, kad po daugiau kaip šimto metų aš grįžau į tą patį batalioną, kur jis stojo.

Šitie du aspektai man yra labai svarbūs, kodėl aš atėjau tarnauti Lietuvos valstybei. Kai atėjau į universitetą, noras tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir toliau liko, bet tada turėjau pasirinkimą – eiti tarnauti iš karto po mokyklos, ar baigus studijas universite. Kaip baigiau mokyklą 2015, prasidėjo šaukimas. Tada ir sprendžiau, ar reikia eiti į kariuomenę dabar, ar po universiteto? Galiausiai priėmiau sprendimą, eiti tarnauti po studijų universitete, nes tokiu atveju mano buvimas ten bus prasmingesnis - tai duos galbūt kitokį požiūrį į kariuomenę, ir aš labiau suprasiu, ką ten veikiu, ir daugiau pasisemsiu patirties, kurią ten gausiu. Ir tikrai to nesigailiu, nes tikrai galiu įvertinti, kaip mane kariuomenė keičia, ir leidžia labiau kritiškai matyti viską iš šono.

- Į kariuomenę Jūs buvote galiausiai pašauktas?

- Aš atėjau savo noru. Paskutiniais metais universitete, gruodį, likus mėnesiui iki šaukimo, aš atėjau ir savo noru ir užsirašiau į kariuomenę. Tuo pačiu jau buvau pasakęs savo darbdaviams, kad aš labai noriu eiti tarnauti, ir sakiau, kad man tai yra labai svarbu. Jie atsakė, kad „be jokių problemų, jeigu nori važiuok, ir po devynių mėnesių mes tavęs lauksime grįžtant“.

- Tai yra britų kompanija?

Tai yra amerikiečių kompanija, kuri turi ofisus JK.

- Ir Jie Jūsų laukia?

- Jie manęs laukia. Aš esu pasirašęs darbo sutartį, pagal kurią darbą vėl pradėsiu nuo liepos, ir grįšiu atgal į Londoną. Įmonė, kuriose dirbu, yra didelė tarptautinė kompanija. Joje dirba daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, savo ofisus turi daugelyje šalių.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


- Kokia yra Jūsų patirtis jau čia – Lietuvoje? Jau buvo sutarta, kad čia atvyksite?

- Jau buvau užsirašęs į kariuomenę, ir mano šaukimo pradžios data buvo rugsėjo 30 dieną. Kai atvažiavau, ir, kai prasidėjo tarnyba, tai, žinoma, kaip ir bet tarnybą pradėjusiam naujokui, tai buvo didelis pokytis. Gyveni savo ramų, civilį gyvenimą, ir staiga pereini į visai kitokį režimą.

Bet, žinokite, tikrai galiu pasakyti, kad įspūdžiai labai pozityvūs, gyvenimo ritmas visai kitoks nei gyvenant ir dirbant ofise Londone, bet iš tiesų labai įdomus ir dinamiškas. Kariuomenė keičia žmones, ir galiu drąsiai teigti, kad keičia į gerąją pusę, nes joje yra struktūra, yra disciplina, ir tvarka, nustatanti aiškias funkcijas kiekvienam. Ji labai sustruktūruoja tavo gyvenimo būdą. Kartais to žmonėms labai trūksta, nes eini miegoti ir keliesi, kada nori. Tada nebeturi rutinos, o kariuomenė labai gerai išmoko ją turėti, ir leido net suprasti, kaip yra svarbu tos aštuonios valandos miego, ko mes dažniausiai neturime.

Kitas dalykas – be viso to kariuomenėje labai stipriai supranti, už ką ir kodėl tu tarnauji. Tu tarnauji Lietuvai, savo valstybei, savo šeimai, savo artimiems. Manau, tai labiausiai įprasmina tarnybą. Žinoma, tarnyba nėra lengva, bet ji visko labai daug duoda, nes tu pats supranti, kad būsi dalimi to, kas gins tą mūsų gėrį, kurį esame sukūrę per šituos trisdešimt metų, kai esame nepriklausomi.

O trečia, pati kariuomenė labai stengiasi įvairiais būdais šviesti savo karius. Vyksta ekskursijos į muziejus, atvažiuoja daug svečių, veda įvairias paskaitas – nuo istorijos, patriotizmo, aiškina, kaip veikia propaganda Lietuvoje, kaip nuo jos apsisaugoti, kaip ją pamatyti. Atvažiuoja net ir pramogų pasaulio veikėjų. Jie prisideda prie karių motyvacijos, ir įprasmina tą tarnybą dar labiau.

Dar norėčiau paminėti, kad kariuomenėje vienas svarbių aspektų, kuris padeda ir ugdo, yra komandinis darbas. Niekas kariuomenėje negali vykti be to. Tokiu būdu išmoksti dirbti su įvairiais žmonėmis iš kur jie bebūtų atėję.

- Tikriausiai kariuomenė dar moko ginklu Tėvynę ginti. Ar būtumėte tam pasiryžęs realaus konflikto atveju?

- Žinoma, kariuomenės paskirtis ir yra ginti Lietuvą ir mūsų santvarką karinio konflikto metu. Dėl to ir atėjau, kad, neduok Dieve, jeigu kiltų tokia grėsmė, mes kaip Lietuvos kariuomenė galėtume eiti ir ginti mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Tai ir yra pagrindinis dalykas, kam kariuomenė egzistuoja - kad apsaugotų tai, ką turime dabar.

Mes kaip visuomenė norime gyventi pagal savo taisykles, kurias mes sukūrėme, pagal savo laisvę daryti tai, ką mes norime, ir aš manau, kad kariuomenė ir yra to garantas. Galiausiai, kai keliamas klausimas, kas gins tas vertybes, tai karinio konflikto atveju, vienareikšmiškai atsakymas yra vienas - kariuomenė.

- Kai Jūsų klausau, girdžiu dvi temas – iš vienos pusės didelius patriotinius jausmus, iš kitos pusės pasirinkimą gyventi svetur. Kaip Jums pačiam visa tai dera?

- Tas pasirinkimas gyventi svetur man yra laikinas. Man visada smagu grįžti į Lietuvą, ir aš visada planavau, kad kažkada grįšiu į Lietuvą ir visam laikui. Tai yra laikinas mano gyvenimo etapas. Pe keletos metų darbo tarptautinjė kompanijoje, planuoju grįžti į Lietuvą ir savo ateitį kurti čia, savo šalyje. Galiausiai, per visą tą laikotarpį, kol gyvenu užsienyje, aš supratau, kad Lietuvoje yra tikrai viskas gerai, čia gera ir patogu gyventi, Vilnius yra nuostabus miestas, man čia tikrai patinka, ir aš čia norėčiau turėti savo namus, kurti savo šeimą, dirbti ir tokiu būdu prisidėti prie savo šalies gerovės.

- Iš ko ateina tas jausmas?

- Manau, kad tai susideda iš poros aspektų – kultūros, kurioje užaugau, iš aplinkos. Mano didžioji dalis draugų ir artimųjų gyvena čia. Aš labai pasiilgstu lietuvių kalbos. Nors kalbu be problemų anglų kalba, bet man yra maloniausia kalbėti lietuvių kalba. Man jos labai trūksta.

Aš labai myliu šitą kraštą, užaugau šeimoje, kuri labai puoselėjo patriotines vertybes, dėl to labai noriu grįžti ir praleisti likusį gyvenimą čia. Nelabai noriu sakyti, kad esu emigrantas, bet esu laikinai išvažiavęs žmogus, norintis įgyti įvairios tarptautinės patirties. (…)

- Ar Jums kariuomenėje nebuvo tokių minčių, kad „gal man visos tos drausmės – šiek tiek per daug“, buvo net publikacijų, kad gal ta tvarka yra per griežta, kažkam net primena senesnius laikus..

- Aš manau, kad kariuomenė ir tvarka yra du dalykai, kurie sujungti. Negali jų atskirti. Gal kažkam tai ir primena senesnius laikus, asocijuojasi su sovietine patirtimi, bet, jeigu pažiūrėjus į bet kurios kitos šalies kariuomenę – tiek britų, tiek prancūzų, ypač amerikiečių, tvarka yra pats pagrindinis dalykas. (…)

Pas mus tvarka yra tikrai griežta, bet ji yra sąžininga. Nėra taip, kad tave baustų už nieką, arba dar kažkas tokio vyktų. Tiesiog yra tvarka, kaip funkcionuoja kariuomenė. Nemanau, kad ji yra griežta, ji yra teisingai, ji duoda kariuomenei struktūros, nes kariuomenė be tvarkos išsibarstytų, ji nebūtų tokia, kokia yra ir, konflikto atveju, negalėtų ginti tėvynės.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


- Tiems jauniems žmonėms, kurie svarsto, ar eiti tarnauti, yra net vengiančių karinės tarnybos, ką jiems patartumėte?

- Tarnyba kariuomenėje tikrai nėra kažkas blogo. Sąlygos yra labai geros, tikrai nėra, kaip kai kurie žmonės kalba, kad būtų labai blogai. Aš pats tuo įsitikinau – pradedant nuo ekipuotės iki vadų rūpinimosi pačiu kariu. Tikrai kariais rūpinamasi visapusiškai, ne tik, kad fiziškai sustiprėtum, bet, kad ir psichologiškai sutvirtėtum. Tuo pačiu tavęs išmoko apie Lietuvos istoriją, tau bando įprasminti tavo tarnybą – už ką, kodėl tu tarnauji, ir moko patriotinių vertybių. (…)

Reikia prisiminti, kad tu neateini tarnauti tik Lietuvai, ateini tarnauti Lietuvai, savo aplinkai, visai Lietuvos visuomenei, savo giminei, ir, galiausiai, savo tėčiui, savo mamai, savo sesei ir broliui. Jeigu kils kažkoks konfliktas, tu būsi pirmas, kuris eis juos visus ginti.

Man labai įstrigo mūsų bataliono vyriausiojo puskarininkio žodžiai. Pačioje tarnybos pradžioje, kai atėjome, buvome truputį pasimetę, visi susėdę dairėsi, ir tada prieš visą batalioną vyriausiasis puskarininkis pasakė kalbą ir sakė: „Jūs nebijokite, nesijaudinkite, gi savai, o ne svetimai kariuomenei tarnaujate“. Manau, kad tame ir svarbumas – gi saviems tarnauji, savo valstybei, tavo namai yra prie pat, nėra ko bijoti.

- Gal kažkas skaitys, kas augina vaikus, ir galvos „na va, koks jaunuolis, kaip man užauginti tokį sūnų?“. Kas buvo Jūsų kelrodžiais? Kas išugdė Jūsų vertybes?

- Mano kelrodžiais buvo mano tėvai, kurie man skiepijo tas vertybes.

- Kaip tas atrodė praktikoje?

- Jau nuo trylikos metų skaičiau partizanų atsiminimus. Man duodavo paskaityti įvairių knygų. Tai buvo susiję su Lietuvos istorija, partizanų judėjimais. Padėjo suprasti, už ką jie visi aukojosi, ir, kodėl jiems buvo sunku eiti per visą tą periodą.

Mano močiutės dėdė buvo partizanas. Tai ir šeimoje eina tas jausmas. Puoselėjant jį, tas persiduoda vaikams. Mano abu tėvai yra valstybės tarnautojai -mama diplomatė, tėtis politikas, matant tą pavyzdį, tiek žodžiais, tiek darbais, jie įkvėpė irgi bent kažkiek prisidėti prie to. Tikiuosi, kad per savo gyvenimą turėsiu daug daugiau progų prisidėti prie Lietuvos bendro gėrio. Manau, kad šita tarnyba yra puiki pradžia.

Svarbu įkvėpti žmones per pavyzdį. Labai svarbus yra švietimas. Kartais žmonės nežino, kokia Lietuva buvo anksčiau, kokie buvome dideli, kiek buvo mūsų karalių, su kuo kariavome, kas tokie buvome. Tas žinojimas labai prisideda prie identiteto. Aš labai stipriai jaučiuosi lietuvis. Aš labai myliu Lietuvą. Tą identitetą ir supratimą ir suteikia būtent ta ilga mūsų istorija, kuri sukūrė tokią tautą, kuri esame dabar.

Manau, kad lietuviai turi kovingumo dvasią nuo Didžiosios Kunigaikštystės arba Abiejų Tautų Respublikos laikų. Buvome viena didžiausių valstybių Europoje. Manau, kad tai išliko dabartinių lietuvių dvasioje. Esame stiprūs net ir tarptautinėje arenoje.

- Ar Jums daug pasakojo apie Jūsų prosenelį, giminaičius partizanus? Žinote, tas istorijas?

- Taip, tėtis daug apie tai pasakojo - apie mano prosenelį. Jo brolis kartu su mano proseneliu irgi įstojo į kariuomenę, žuvo ties Giedraičiais. Man pasakojo apie mano močiutės dėdę, kuris buvo partizanas. Prisimenu, kaip mano seneliai pasakodavo apie partizanus, kurie ateidavo pas juos į namus.

- Tai dar viena žinutė gal būtų, kad į emigrantus irgi nereikėtų žiūrėti įtariai, kaip Tėvynę palikusius ir išdavusius žmones?

- Manau, kad išvažiuoti nėra Tėvynės išdavimas. Mes visi išvažiuojame todėl, kad mūsų Tėvynė yra laisva, nepriklausoma šalis, kurios piliečiai gali rinktis. Išvykimą į užsienį, visų pirma, traktuočiau per patirties įsigijimo prizmę.

Jeigu mūsų kariuomenė negarantuotų mūsų saugumo ir laisvės, aš negalėčiau išvykti kažkur kitur studijuoti, negalėčiau kažkur užsidirbti. Į tai reikia žiūrėti iš tos pusės, kad mūsų visų teisę važiuoti, keliauti, daryti, ką norime, garantuoja ir kariuomenė. Nes ji yra pasiruošusi apginti tą laisvę.

- Ar yra kažkokių dalykų dėl ko Jums skauda, žiūrint į Lietuvą?

- Ne, jau praėjo septyneri metai, kai buvau išvažiavęs, aš kasmet grįždamas, važiuodamas pas senelius, keliaujant Lietuvoje, visą laiką mačiau, kaip Lietuva vis gražėjo. Laukai vis labiau dirbami, vis daugiau pastatų statoma, kiemai tvarkomi. Na o Vilnius keičiasi itin greitai - per Vilnių važiuodamas vis pasakau – o, vėl naujas pastatas dygsta. Matau, kaip Lietuva vis gražėja.

Manau, kad tai, ką per pastaruosius trisdešimt metų pasiekėme, yra kažkas nerealaus. Ne skauda, o labiau ima džiaugsmas, kad mes kaip valstybė vis labiau augame ir taip greitai keičiamės.

Yra visokių skandalų, kuriuose paskęstame ir susiginčijame, bet viskas juda geryn. Žinoma, neišvengsi problemų, bet manau, kad mes su tomis problemomis po truputėlį susitvarkome, judame į priekį. Iš šono atrodo, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja.

- Ko palinkėtumėte žmonėms Vasario 16-osios proga?

- Vasario 16-oji yra labai svarbi data mūsų valstybei. Mes pagaliau buvome atgavę savo nepriklausomybę. Aš palinkėčiau prisiminti visus žmones, kurie ėmė ginklą į rankas, ir ėjo ginti Lietuvos.

Prieš tuos daugiau kaip šimtą metų nebuvo taip lengva pasakyti: „štai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ateikite ginti Lietuvos“. Tuo metu nebuvo nei radijo, nei feisbuko. Tu nežinojai, tiesiog ateidavo kažkas ir pasakydavo: „Lietuva yra nepriklausoma, eikime ginti jos“. Pagalvokite, jeigu būtumėte tokioje situacijoje, ar eitumėte? Tuo metu žmonės ėmė į rankas tai, ką turėjo, ir ėjo ginti Lietuvos.

Verta prisiminti pirmuosius savanorius, kurie pasakė, kad „taip, mes mylime Lietuvą, mes norime jos nepriklausomybės“, ir ryžosi dėl jos kovoti, ir atiduoti savo gyvybę, kaip ir mano prosenelio brolis, kaip ir daugelis kitų žmonių, kurie pasiaukojo dėl Lietuvos, kad daugiau nei prieš šimtą metų atgaivintų Lietuvos dvasią, atkurtų tarpukario Lietuvą, kuri galiausiai atvedė prie dabartinės Lietuvos.

Stenkimės prisiminti, už ką tie žmonės kovojo, ir, kad ta dvasia ir ugnis niekada neišblėstų. Vis dėlto tai yra mūsų valstybė, mūsų namai ir manau, kad visą laiką reikia jais rūpintis.